Kapucinai Lietuvoje

Bandymai kurtis 18-19 a.

Žečpospolitos laikais kapucinai buvo įsikūrę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pietinėje dalyje, Liubiešovo miestelyje (dab. Lenkija), tačiau labai neilgai: po valstybės padalinimo carinės valdžios įsikišimu vienuolynas Liubiešove uždarytas.

1760 m. bandyta įsikurti Vilniuje, tačiau trukdant bernardinams nepavyko, nepaisant to, kad Ukmergės ponas Jonas Zigmantas Daunaras kapucinų vienuolynui jau buvo įgijęs žemės šalia Vilniaus ir paskyręs lėšų vienuolyno statybai bei išlaikymui.

Yra žinoma, kad iš LDK ne vienas lietuvis stojo į kapucinus, aišku, į Lenkijos provinciją. Vienas iš žymesnių yra br. Maksimas Juozas Taraiva iš Prienų, 1863 metų sukilimo dalyvis, patriotinės dvasios kėlėjas, sukilėlių kariuomenės kapelionas, caro valdžios susektas ir 1864 m. pakartas. Kitas garsus lietuvis kapucinas yra br. Antanas Bazilijus Kirkevičius – eruditas, filosofijos dėstytojas, populiarus tų laikų pamokslininkas.

20 amžiaus pradžia – vėl nesėkminga

1922 m. popiežius Pijus IX (Achilles Ratti), prieš išrinkimą buvęs popiežiaus nuncijumi Varšuvoje, panoro, kad kapucinai ir jėzuitai įsikurtų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.

Jonas Kazimieras Kudirka OFMCap (1871-1941)

Į Latviją ir Estiją atvyko Bavarijos kapucinai. Latvijoje kapucinai, nors buvo visiškai išblaškyti po visą Sovietų Sąjungą, šiuo metu vėl yra susibūrę į nedidelę bendruomenę Rygoje. Estijoje iki aštunto dešimtmečio vidurio gyveno tik vienas kapucinas br. Krausas iš Krokuvos provincijos, kuris išvertė visas katalikiškas liturgines knygas, katekizmą, pora religinių knygų į estų kalbą.

Pirmasis lietuvis kapucinas br. Kazimieras Kudirka, pal. Honorato Kozminskio mokinys, į kapucinų kongregaciją įstojo Lenkijoje 1905 m. Bandė kurtis Ukmergėje: remontavo bažnyčią, statė vienuolyno pastatus, o laisvu laiku, būdamas nepaprastai populiarus ir pageidaujamas pamokslininkas, vedė misijas įvairiose parapijose. Vyriausioji ordino valdžia atrado jam pagalbininką iš vokiškos Vestfalijos provincijos – br. Benigną iš Binsvageno, kuris teišbuvo 10 mėnesių, o vėliau ir pats br. Kazimieras Kudirka pasitraukė iš vienuolijos.

Esant įvairiems trukdymams, kapucinų atvykimas į Lietuvą nusikelia dar keliems metams.

Pirmieji broliai iš Vokietijos ir jų veikla

Į Lietuvą kapucinai vėl atvyko XX a. pradžioje, po Pirmo pasaulinio karo.

1928 m. ordino Generolas ryžtingai liepia vykti br. Gerardui iš Vestfalijos provincijos, kuris skubiai atvykęs apsistoja Telšių vyskupijoje, šalia Plungės miesto esančiame Maceinių kaime. Netrukus iš Vokietijos atvyksta daugiau brolių.

Vokiečiai kapucinai 1930 m. atidaro „misijų mokyklą“, kurioje iš pradžių mokėsi 12 mokinių. Sekančiais metais tas skaičius išauga iki 40-ties.

1933 m. kapucinams pastačius mūrinį mokyklos pastatą, Plungėje įkuriama nuosava berniukų progimnazija (dabartinė III vidurinė) su 110 mokinių, kurioje su pasauliečių mokytojų pagalba kapucinai mokytojavo.

Brolis Gerardas kelis metus dėstė Telšių kunigų seminarijoje.

1934 m. atidaromas novicijatas.

Provincijolas br. Jonas Baptista įkūrė Ligonių apaštalavimą ir buvo jo direktorius. 1937-1939 m. organizavo Plungėje ligonių kongresus, į kuriuos iš visos Lietuvos susirinkdavo apie 4000 ligonių.

1935 m. kapucinai buvo pakviesti į Kauno arkivyskupiją. Jiems atiduota nebaigta statyti Petrašiūnų bažnyčia, kurią 1936 m. konsekravo apaštalinis nuncijus Lietuvoje prelatas A. Arata.

1936 metais kapucinai atsikelia į Šiaulius, kur įsteigia savo klierikams studijų namus.

Vokietijai užėmus Klaipėdos kraštą, Lietuvos valdžia labai apsunkina vokiečių kapucinų gyvenimą Lietuvoje. Ordino generolas, siekdamas apsaugoti lietuvius kapucinus nuo politinių nepatogumų, 1936 m. administraciškai atskiria lietuvius nuo Reino-Vestfalijos provincijolo valdžios, įkurdamas Lietuvos distriktą, kuriam vadovauti paveda užsieniečiui, olandui, br. Jonui Baptistai.

1936 m. provincijolas Jonas Baptista pradeda leisti religinį žurnalą „Lurdas“, paskirdamas jo redaktoriumi br. Roką Macelį. Žurnalas greitu laiku tampa labai populiarus: jo tiražas 1940 m. išaugo nuo 3 000 iki 120 000. Žurnalas ėjo iki 1940 m., išleisti 49 numeriai.

II Pasaulinio karo šešėly

Lemtingaisiais 1940 metais kapucinai darbavosi trijose vietose: Plungėje,  Petrašiūnuose Kaune  ir Šiauliuose, turėjo 25 narius.

1941 m. vokiečiai kapucinai grįžo į savo tėvynę, 2 lietuviai klierikai apsistojo Miunsteryje. Vienas iš tų klierikų, vėliau pašventintas kunigu, br. Alfonsas Bernatonis energingai prisidėjo prie Vasario 16-osios gimnazijos įkūrimo ir jos išlaikymo, gimnazijai pašventė visą savo jaunystę. Kitas, br. Konstantinas Gulbinas, visą savo gyvenimą dirbo Vokietijos lietuvių sielovadoje, Miunsterio universitete apsigynė doktoratą iš Marijos Pečkauskaitės kūrybos.

Nuo 1948 m. Lietuvos kapucinų garsas ilgam nutyla, komunistinė valdžia uždaro vienuolynus, visi broliai privalėjo išsiskirstyti po parapijas, nusivilkti abitus. Ištisus 50 metų jie darbavosi kaip dieceziniai kunigai, zakristijonai, retkarčiais slaptai susitikdami.

Iki 1962 m. Lietuvoje gyveno ilgametis provincijolas br. Jonas Baptista, be teisės atlikti kunigo pareigas. Galop, po ilgų trukdymų, ir jam pavyko grįžti į savo tėvynę. Iš už „geležinės užtvaros“ informaciją į Romą Ordino vadovybei apie provincijos stovį laikas nuo laiko perduodavo br. Stanislovas.

Atsikūrimas po Nepriklausomybės

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kardinolas V. Sladkevičius pakviečia kapucinus į Dotnuvos vienuolyną, o vėliau grąžino ir Petrašiūnų bažnyčią. 1990 m. generolas Lietuvos kapucinus apjungė į jam tiesiogiai pavaldžią generalinę viceprovinciją, kuri 2000 m. buvo panaikinta ir lietuviai kapucinai prijungti prie Krokuvos provincijos.

Naujas kapucinų istorijos etapas prasidėjo 2017 kovo 10 d., kai Krokuvos Provincijolas, br. Tomas Žakas OFMCap iškilmingai pašventino geradarių dėka atremontuotas buvusios Paulių mokyklos patalpas ir nuo tos dienos Pauliuose apsigyveno du broliai – br. Andrzejus ir br. Vincentas. 2017 m. rugsėjo 26 d. buvo oficialiai įsteigtas antras kapucinų vienuolynas Pauliuose.

Taigi šiuo metu kapucinai darbuojasi Petrašiūnuose (Kaune) ir Paulių k. (Jurbarko r.)