Švč. Sakramento adoracija „Kai širdis kalba į širdį“ (I)

Fragmentas iš knygos Benediktinų oblatas „In sinu Jesu“ (apreiškimai Švč. Sakramento adoracijos metu vienam vienuoliui), Poznanė, 2020
2007 m. gruodžio 7 d., penktadienis
Tu pradžiuginai Mano Širdį likdamas šį kartą Mano akivaizdoje. Mano eucharistinio Veido šviesa šviečia tavo sieloje, ir Aš tave pritraukiau arti prie Mano šono žaizdos. Tu esi visada mielai priimtas Mano artume. Aš aistringai trokštu priimti tave ir išlaikyti tave arti savęs. Tai tavo pašaukimas, kunige-garbintojau.
Atsiliepk į Mano Širdies šauksmą. Garbink Mane už savo brolius kunigus, kurie pamiršta, kad Aš jų laukiu savo meilės Sakramente. Ieškok Manęs už juos ir jų vardu, o Aš palaiminsiu ir tave, ir juos.
Mano eucharistinė Širdis kupina meilės Mano kunigams. Kiekvienam jų duočiau malonę, kurią daviau šventajam Jonui, savo mylimajam mokiniui: glaudaus artimumo malonę su Mano Širdimi ir su Mano Motinos Sopulingąja ir Nekaltąja Širdimi. Taip Aš atnaujinčiau savo Bažnyčios kunigystę. Padaryčiau, kad Mano kunigai spinduliuotų šventumu. Suteikčiau jų liežuviams ir rankoms tas pačias malones, kurias išliejau ant savo apaštalų Bažnyčios ištakose. Užsidarau ne Aš. Tai jie, Mano kunigai, bėga nuo Mano draugijos. Tai jie nusigręžia nuo Mano eucharistinio Veido ir palieka Mano eucharistinę Širdį be draugystės paguodos. Ieškau guodėjų tarp savo kunigų ir tiek mažai jų randu.
Tu sakyk Man „taip“. Būk kunigas-garbintojas Mano eucharistinio Veido ir Mano Švenčiausios Širdies, esančios Mano meilės Sakramente, kur ji laukia net ir vieno kunigo bičiulystės, kuris myli Mane ir aukosis kartu su Manimi Tėvui kaip atsilyginimo auka.
Mano Tėvas sielojasi dėl šaltumo ir abejingumo, su kuriuo į Mane, Jo Mylimąjį Sūnų, Jo amžinąjį Kunigą, Jo nekaltąją Auką, be paliovos atnašaujamą dangaus šventovėje, žiūrima žemėje. Ir tai ateina ne iš svetimų, bet iš pačių saviausių, iš tų, kuriuos Aš iš meilės išsirinkau būti Mano kunigystės dalininkais, gyventi Mano artume, maitinti Mano žmones Mano Kūno ir Kraujo slėpiniais. Visas dangus aprauda Mano kunigų nuodėmes. Kiekvienai nuodėmei yra malonė Kraujyje ir Vandenyje, ištekančiame iš Mano perverto šono, bet Mano kunigų nuodėmės šaukiasi atsilyginimo.
Atsilygink už savo brolius kunigus garbindamas Mane, pasilikdamas prieš Mano eucharistinį Veidą, aukodamas didžios Mano malonės nuskaistintos savosios širdies meilę. Aš laiminu tave dabar. Būk Mano kunigas-garbintojas.
2007 m. gruodžio 8 d., šeštadienis
Štai kaip prašyčiau tavęs melstis šiuo metu. Skirk laiko ateiti į Mano akivaizdą. Ieškok Mano Veido. Kai taip melsiesi, Aš tave patrauksiu prie savo Širdies. Melskis naudodamasis Mano Motinos Rožini, net tada, kai jauti, kad tavo malda – tuščia ar mechaniška, ar kai tave apninka išsiblaškymai. Apsisprendimas melstis malonus Mano Švenčiausiajai Širdžiai ir Nekaltajai Mano Motinos Širdžiai.
Laikas, kurį mums aukoji melsdamasis, kaip darei šįvakar, mūsų akyse pasidaro vertingas ir duoda milžinišką naudą tavo sielai ir tos sieloms, už kurias meldiesi. Aš matau visus, už kuriuos meldeisi šįvakar: ir tuos, kuriuos įvardinai, ir tuos, kurių neįvardinai, ir laiminu kiekvieną, kaip tave dabar, Mano kunige, Mano drauge, Mano mylimas broli.
Išsirinkau tave ir Mano planai tavo gyvenime išsipildys. Ateina laikas, kai tu šlovinsi Mane ir Man dėkosi už tai, kad padariau tau taip, kaip buvau pažadėjęs. Pasitikėk Manimi ir neleisk, kad kas nors tau sukliudytų ieškoti maldoje Mano Veido ir Mano Širdies. Laiminu tave.
2007 m. gruodžio 9 d., sekmadienis
Tavo malda Man maloni. Ji yra įkvėpta Šventosios Dvasios. Šventoji Dvasia palengvina pokalbį su Manimi, kuris yra mūsų draugystės išraiška. Šventoji Dvasia veda ir judina tuos, kurie artinasi prie Manęs su pasitikėjimu ir paprastumu, ieškodami Mano Veido ir ilgėdamiesi Mano Širdyje degančios ugnies šilumos.
Draugystė su Manimi yra nesunki. Tai dovana, kurią Aš laisvai ir mielai duodu visoms sieloms, bet pirmiausia savo kunigų sieloms. Jeigu kunigai gyventų Mano draugystėje, Mano Bažnyčia būtų kitokia! Ji būtų šilumos, šviesos, ramybės ir šventumo vieta. Nebūtų daugybės kentėjimų ir sunkumų, kuriuos Mano Bažnyčia patyrė nuo savo tarnų, Mano kunigų, rankų, jeigu kunigai, Mano kunigai kasdien gyventų Mano draugystės maloėje, kurią jiems siūlau ir noriu duoti.
Išeitis iš kunigus ištikusių sunkumų ir išbandymų, atsakymas į problemas, kurios apninka daugelį jų ir tampa nupuolimo į nuodėmę priežastimi, – tai draugystė, kurią Aš jiems siūlau. Šventimų dieną ant kiekvieno kunigo yra išliejama Šventoji Dvasia, suteikianti jam įstabią galią gyventi Mano draugystėje ir Mano Švenčiausios Motinos artume. Tiek nedaug Mano kunigų priima šią dovaną ir naudoja šią galią siekti šventumo, kurį jiems skiriu. Tai Jono malonė, apie kurią jau esu tau kalbėjęs: draugystė su Manimi, su Mano Švenčiausiąja Širdimi ir tyras artimumas su Mano Motinos Širdimi, toks, kokį turėjo šventasis Jonas ir net šventasis Juozapas.
Nekaltoji Mano Motinos Širdis myli visus Mano kunigus. Kiekvieną jų ji priima kaip savo sūnų, kiekviename ji mato Mano Širdies bičiulį, draugą, kurį Aš išsirinkau ir kuriame Aš noriu rasti visas tas draugystės savybes, kurias suradau šventojo Jono asmenyje. Tai yra dalis vaidmens, kurį Mano Motina turi kunigų pašventinime. Kiekvieną kunigą, kuris pasišvenčia jai, kaip tu padarei, ji ves į giliausius draugystės su Mano Švenčiausiąja Širdimi džiaugsmus.
O tavyje tai jau prasidėjo, nors gali ne visada jausti gyvenąs Mano draugystėje ir Mano Švenčiausios Motinos artimume. Mes nenuleidžiame nuo tavęs akių niekada, nei minutėlei, ir mūsų Širdys susivienija švelniai tave mylėdamos, kaip mylėjo Mano mylimąjį mokinį ir bičiulį, šventąjį Joną. Gyvenk šioje malonėje. Neatmesk to, ką tau gausiai duosime. Lik pasitikintis. Mes laiminame tave, Mano Motinos ranka Manojoje.1 Mes laiminame tave ir tuos, kuriems prašei mūsų palaiminimo.