Tėvo Pellegrino liudijimas

1968 metų rugsėjo 22 dieną keletą apie 21 valandą Tėvas Pijus domofonu pakvietė mane pas save. Jis gulėjo lovoje celės kairėje pusėje. Paprašė manęs pasakyti, kiek laiko rodo laikrodis, pastatytas ant naktinio staliuko. Nubraukiau keletą ašarų nuo paraudusių jo akių ir grįžau  į celę Nr.4 (šalia Tėvo Pijaus kambario, kurioje galėjau išgirsti skambantį domofono).
Iki vidurnakčio Tėvas Pijus mane dar kvietė 5-6 kartus. Jo akys buvo paraudusios nuo verksmo. Vidurnaktį jis, tarsi išsigandęs vaikas, maldavo: „Mano sūnau, pasilik su manim“. Daug kartų klausė, kuri valanda. Į mane žiūrėjo maldaujančiai, spausdamas mano ranką. Vėliau, tarsi pamiršęs laiką, paklausė: „Mano vaikeli, ar šiandien aukojai šv. Mišias?“. Šypsodamasis atsakiau: „Dvasios Tėve, dar per anksti aukoti šv.  Mišias“. Jis paklausė: „Tu šiandien ryte aukosi už mane?“. Pasakiau: „Kiekvieną rytą aukoju už jūsų intenciją“. Vėliau Tėvas Pijus paprašė išklausyti išpažinties. Po sakramentinio nuodėmių išpažinimo tarė: „Mano sūnau, jei Viešpats šiandien pasišauks mane pas save, tai prašau mano brolių atleisti man už visus nusikaltimus ir blogį, kurį padariau. Taip pat paprašyk mano brolių ir dvasios sūnų melstis už mano sielą“. Atsakiau: „Dvasios Tėve, esu tikras, kad Viešpats leis Jums dar gyventi ilgai. Vis dėlto jei, Tėve, jūsų tiesa, ar galėčiau paprašyti paskutinio palaiminimo broliams, dvasiniams vaikams ir  ligoniams?“ Jis atsakė: „Taip, juos visus laiminu. Taip pat paprašyk vyresniojo, kad mano vardu suteiktų visiems paskutinį palaiminimą“. Paprašė galimybės atnaujinti vienuolinius įžadus.
Buvo pirma valanda nakties, kai Tėvas Pijus man ištarė: „Klausyk, sūnau, man sunku kvėpuoti gulint lovoje. Padėk atsistoti. Atsisėsiu fotelyje. Man bus lengviau atsikvėpti“. Tėvas Pijus dažniausiai keldavosi apie pirmą, antrą arba trečią valandą auštant, kad pasiruoštų šv. Mišioms. eidavo koridoriumi iki fotelio. Tą naktį pastebėjau, kad jis ėjo greitu žingsniu tuo koridoriumi, tarsi jaunuolis ir nereikėjo palaikyti jo. Priėjęs savo celę Tėvas Pijus tarė: „Išeikime trumpam į prieangį“. Ėjau kartu prilaikydamas už pečių. Tėvas Pijus  uždegė šviesą ir atsisėdo ir žvalgėsi aplinkui. Atrodė, lyg tarsi kažko ieškotų. Norėjau jam padėti atsikelti, bet jis pasakė: „Nepajėgsiu“. Jo kūnas apsunko. „Tėve, prašau nesijaudinti“,- ištariau, norėdamas jį padrąsinti. Paskui privežiau invalido vežimėlį, kuris buvo netoliese. Kambaryje, kai jį patogiai pasodinau fotelyje, žvilgsniu ir kaire ranka rodydamas į invalido vežimėlį tarė: „Išvežk jį laukan“. Grįžęs pamačiau, kad Tėvas Pijus pradėjo balti. Ant kaktos pasirodė šalto prakaito lašai. Išsigandau. Jo lūpos pradėjo mėlynuoti. Tėvas Pijus kartojo: „Jėzau. Marija“. Norėjau pakviesti ką nors iš brolių, bet jis mane sustabdė ir tarė: „Nieko nežadink“. Vis dėlto nuėjau. Paėjau keletą žingsnių ir Tėvas Pijus mane vėl pašaukė. Maldaudamas pasakiau: „Dvasios Tėve, dabar leiskite tai padaryti“ ir nuskubėjau pas tėvą Marianą, bet pamatęs  br. Guglielmo celės duris, įėjau, uždegiau šviesą ir supurčiau jį sakydamas: „Tėvas Pijus blogai jaučiasi“.
Br.Guglielmo akimirksniu atsirado prie Tėvo Pijaus celės, aš tuoj pat nubėgau skambinti gydytojui Gali, kuris atvyko po dvidešimties minučių. Vos tik pamatęs Tėvą Pijų, gydytojas tuoj pat pasiruošė suleisti vaistus. Aš su br. Gugliemo bandėme pakelti  Tėvą Pijų. Negalėdami to padaryti, turėjome pasodinti jį lovoje. Gydytojas suleido vaistus. Bet Tėvas Pijus silpnėjančiu balsu vis tyliau kartojo: „Jėzau. Marija“. Gydytojo Gali pakviesti į vienuolyną atvyko Tėvo Pijaus brolio sūnus Morio Penelli,  gydytojas Gusso, Paguodos namų direktorius Giovanni Scarale. Jau buvo atvykęs mano pakviestas tėvas Mariano, gvardijonas ir kiti broliai. Gydytojai Tėvui Pijui padavė deguonies, pirmiausiai inkubacinės trubelę, paskui kaukę. Tėvas Paolo iš San Giovanni Rotondo suteikė mirštančiam ligonių patepimo sakramentą, o likę broliai, aplink suklaupę, meldėsi.
Apie 2.30 val. Tėvas Pijus palenkė galvą ant krūtinės ir atidavė dvasią.