Nuodėmklausio pavyzdys

Būdamas nuodėmklausiu t. Pijus turėjo stoti į kova su vienu iš blogiausių šimtmečių istorijoje. To šimtmečio „moralinė naktis“ , kuri viešpatauja širdyse perkėlė mus į antrojo amžiaus gnosticizmą, į penkiolikto amžiaus humanizmą, aštuoniolikto amžiaus apšvietimą ir devyniolikto šimtmečio pozityvizmą. Šiandien sekuliarizmas ir praktiškas ateizmas bando išvaryti Jėzų iš gyvenimo.
Geri vaisiai, kokius perdavė t. Pijaus klausykla, parodė, kad atgailos sakramentas visada padeda atrasti krikščioniško gyvenimo vertybę ir dvasinį augimą.
T. Pijaus apaštalavimo būdas savo pamatus turėjo atgailos sakramente. Išpažintis tai geriausias vaistas prieš nuodėmę. T. Pijus tą neįprastą apaštalavimą vedė uoliai kiekvieną dieną per penkiasdešimt metų. Popiežius Jonas Paulius II pasakė: „Du dalykai yra būdingi katalikų kunigystei – tai Kristaus kūno ir kraujo konsekravimas bei nuodėmių atleidimas. Ar t. Pijus negyveno būtent tarp altoriaus ir klausyklos?“ (konferencija San Giovanni Rotonde 1987,05,23)
T. Pijus prie altoriaus dalyvavo Jėzaus kančios skausme, jautė, ką išgyveno „Dievo Avinelis, kuris naikina pasaulio nuodėmes.“ Todėl jo atgailos sakramento supratimas buvo labai asmeniškas. Tai buvo daugiau, kaip supratimas. Tai buvo patirtis.
Atgailos sakramentas kiekvienam kunigui visada lieka paslaptimi, kurioje vyksta „sakramentinis Jėzaus šaukimas į atsivertimą bei sugrįžimą pas Tėvą, nuo kurio pabėgome per nuodėmę“ – taip rašo Katalikų Bažnyčios Katekizmas ir encikilika Veritatis Splendor.
Tačiau, atgailos sakramentas, kurį atlikdavo t. Pijus buvo kažkas naujo jo penitentams. T. Pijus tai naujas žmogus, naujos šv. Mišios, nauja išpažintis. Taip sakė visi, kurie atsiklaupdavo prieš t. Pijų senos bažnytelės mažoje zakristijoje. Išpažintis palikdavo juose ypatingą žymę. Kas tai buvo?
Atsakymą davė Jonas Paulis II 1987 metais, sakė: „Esminis elementas, kuris yra matomas t. Pijaus gyvenime tai auka, kuria kunigas padaro iš savęs. Auka Kristuje Jėzuje. Tai auka, kuria tampa atgaila ir atsiliginimu už žmonių nuodėmės, ypač už tuos, kurie įsipainiojo į nuodėmių pančius, bei žmogiškus silpnumus.“ Taigi, pagal popiežiaus, t. Pijus atlikdamas nuodėmklausio pareigą, dalyvavo nusidėjėlio susitaikinimo paslaptyje. Ką tai reiškia?
T. Pijus tai nuodėmklausys, kuris mylėjo. Vis labiau mylėjo savo penitentus. Rūpindavosi jais, padėdavo subręsti, mokė, praturtindavo ir aiškindavo klausykloje. Tų išpažinčių ypatybė tai būtent – atgimimas. Nusidėjėlis atgimdavo naujam gyvenimui.
Nėra paprasta aprašyti tas išpažintis. Jos buvo tikra „metanoia“, tai buvo tikras atsakymas į Jėzaus žodžius: „Atsiverskite ir tikėkite Evangeliją“ Mk1,15. Tos išpažintis tai atgimimas į naują gyvenimą. Atgimimas pradžioje skausmingas, bet paskui nešė daug džiaugsmo. Tos išpažintis tai neramus apšvietimas dėl žalų, kurias padarė nuodemė bet taip pat išlaisvinimo kančia. Tėvas Pijus turėjo karizmatą privesti nusidėjėlį prie tokios būklės, kad pats suprastų ir pripažintų savo kaltes. T. Pijus taip veikė, kad penitento sąžinė pripažindavo padarytą blogį. Nusidėjėlis jautė, kaip jame prasideda naujas Dievo gyvenimas, jautė džiaugsmą dėl naujo Šventosios Dvasios atėjimo į savo širdį.
O koks buvo vaidmuo to, kuris gyvai perdavė susitaikinimo paslaptį? Jis pasiaukojo ir tapo auka kartu su Kristumi dėl kiekvieno savo penitento. Tokiu būdu išprašydavo jam gailesčio malone, o tas gailestis atverdavo nusidėjėlio sieloje duris naujam gyvenimui.
Nuodėmės kaina
Kiek tikinčiųjų priėjo prie tos klausyklos? Kiek buvo tokiu, kurie pirmą kartą atėję negavo išrišimo, arba jis buvo atiduotas vėlesniam laikui? Ar jie visi sugrįžo? Į tuos klausimus nelengva atsakyti. Po ilgesnio tyrimo galima pasakyti, kad maždaug viena iš trijų asmenų negaudavo išrišimo iš pirmo karto. Žinoma taip pat, kiek kainavo atsakyti duoto išrišimą.
Ar tai gerai, ar blogai, kad t. Pijus ne visiems iš karto duodavo išrišimą? Vieną kartą kažkas jam pasakė: „Tėve, bet ne visi grįžta!“ O jis atsakė: „Pelai išeina, geras grūdas lieka.“
Vienas teisininkas iš Paduvos vieną kartą jau negavo išrišimo pas t. Pijų. Daug mėnesių jautė vidinį nerimą, jautė vidinę kančią. Grįžo tada pas t. Pijų, bet ir vėl negavo išrišimo. Pasakė tada t. Pijui: „Tėve, aš nusižudysiu!“ O tėvas Pijus jam sako: „Mano sūnau! Aš kenčiu labiau negu tu.“
T. Pijus veikė ekstaze, o jame tuo metu paslaptingu būdu savo darbus atlikdavo pats Kristus. Ten, kur reikėjo nuvalyti sielos šventyklą, Jėzus naudojo rimbą. T. Pijus, jau savo dvasininko darbo pradžioje, turėjo problemų dėl savo išpažinčių būdo. Ir ne tik penitentai nebuvo patenkinti, bet ir jo vyresnieji. Pirmasis t. Pijaus vyresnysis t. Benediktas gavo nemažai skundų iš tų, kurie klausykloje pasijuto tarsi operacijos saleje. Mūsų šventais turėjo aiškintis.
Štai t. Pijaus žodžiai, kuriuose norėjo paaiškinti, kodėl yra griežtas išpažinties metu. Tose eilutėse, matome, kad šventais suprato sakramento dievišką kilmę. Jis pats mistiniu būdu tame dalyvavo, reiškia savo kūne patyrė, ką reiškia Kristaus skausmas dėl pralieto kraujo.
Viskas ateina štai iš to, kad esu Dievo ir artimo Meilės auka. Dievas visada yra mano prote ir širdyje. Niekada nepraleidžiu Jo iš akių, galiu stebėti Jo grožį, Jo šypseną, Jo neramumą, Jo gailestingumą ir Jo kerštą. Nors, ne, tai Jo griežtas teisingumas. Įsivaizduokite, kokie jausmai pasirodo man sieloje, kai prarandu laisvę, kai mano kūno dvasios jėgos yra ribojamos.
Galime pasakyti, kad t. Pijus buvo pilnas ekstazės bet ir paklusnus nuodėmklausys, jo vykdomas sakramentas buvo vedamas iš viršaus, nes išpažinčių klausė prarandamas laisvę ir su supančiomis kūno ir dvasios jėgomis.
Stigmos, mistinė būklė, malda ir auka vedė t. Pijų į dieviškos sakramento patirties. Trumpai sakant tai buvo paslaptis, kurioje kunigas susijungdavo su Jėzaus auka. Išpažinties laikas tai kunigo – t. Pijaus susijungimas su Jėzaus pralietu už nuodėmės krauju.
Tą būtent reiškia žodžiai, kuriuos pasakė savo nuodėmklausiui: „Koks negeras dalykas – gyventi širdimi! Kiekvieną akimirką reikia numirti. Ta mirtis ne visada neša mirtį, bet mištų, kad gyvenčiau. O, aš vargšas, kas mane išvaduos nuo tos ryjančios ugnies? Melskis mano tėve, kad ateitų vandens srovė ir mane atvėsintų.“
Tėvas Pijus Mišių metu dalyvavo Jėzaus aukoje, maldoje meldėsi Kristuje, išpažinties metu priimdavo nuodėmės kainą. Jo vykdomas atgailos sakramentas buvo atsiliginimu, kuris vedė į vienybę bei išprašydavo malones. Jo stigmos buvo jam įsijungimu su nuodėmių jūra.
Vienas žmogus iš Paduvos pasakojo, kas jį labiausiai pajudino per pirmą išpažintį pas t. Pijų. Tai nebuvo faktas, kad šventasis išvardino iš eilės visas jo nuodėmės, bet kenčiantis t. Pijaus veidas tuo momentu, kai davė išrišimą. T. Pijaus veidas išrišimo metu rodė didelę kančią. Tokį pats veidą žmonės galėjo pamatyti per konsekravimo momentą, kai t. Pijus aukojo šv. Mišias su tokiu pat susikaupimu ir balso tonacija.
Nuodėmės sąvoka yra plačiai pristatyta Švento Rašto puslapiuose, bet taip pat Bažnyčios mokyme. Ypač aiškų paaiškinimą matome šv. Jono Pauliaus II dokumentuose. Čia turbūt svarbiausias dokumentas „Recontiliatio et poenitentia“. Irgi apie tą temą kalba Katalikų Bažnyčios Katekizmas ir enciklika „Veritatis Splendor“.
Čia reikia parodyti ryšį tarp t. Pijaus ir jo kovos su nuodėmės budo. Nuodėmė ir t. Pijus tai du priešai. T. Pijaus gyvenimas tai gyvenimas, kur pasiaukojo kovai, tai gyvenimas, kuris buvo pripildytas pasiaukojančia meile. Tokį pavyzdį pamatė Kristuje. Jo gyvenimą, kaip nuodėmklausį apibrėžė žodžiai: gyventi Kritaus kančioje. Jėzus sako: „Jei kažkas mane myli, gyvena manyje, o aš jame“. Štai toks buvo gyvenimas to, kuris jau 1903 metai apie save pasake: „esu su Kristumi prikaltas prie kryžiaus“.
T. Pijaus kunigystė buvo: stigmatnė, karizmatinė, mistinė ir bažnytinė. Ir visa ta kunigystė vedė t. Pijų į tą tašką, kur Kristus Atpirkėjas nugalėjo nuodėmę. Todėl jo dvasios tėvas, kuris laba gerai pažino t. Pijas paslaptis, pasak apie jį „Bendrininkas Atpirkime“. Visi žinome, kad vienintelis Atpirkėjas yra Kristus, bet taip pat žinome, kad visi esame pakviesti dalyvauti Jo mistiniam Kūne.
T. Pijaus dvasios vadas – t. Agostino, nuolatos tikrino ir nuramindavo t. Pijų sakydamas, kad jokia nuodėmė, nei lengva, nei sunki, nėra matoma jo sieloje. Ir dar sakė, kad niekada rimtai ne nuliūdino Viešpaties.
Kardinolas Siri atsimindamas t. Pijų pasakė, kad šventojo santykis su nuodėme yra matomas stigmose: „Ar žinote, kodėl Jėzus Kristus kabojo ant kryžiaus? Jis mirė ant kryžiaus už žmonių nuodėmes. O kai istorijoje pasirodo kažkoks tikras nukryžiuotasis, tai reiškia, kad žmonijos nuodėmė yra didelė. Reikia tad, kad kažkas vėl paimtų kryžių ir neštų jį kentėdamas už brolius. Mūsų laikais reikia žmonių, kurie paaukotų tai, ką iškentėjo Viengimis Sūnus. T. Pijaus kentėjimas buvo mums pavyzdys“. (Genova 1972.09.23)
Popiežius Paulius VI pridūrė: „Taip pat ir Bažnyčia laukia būti išganyta dėka to, kuris kenčia, kuris neša savyje Kristaus Kančią“. (Roma, 1970.11.15)
Versta „Tajemnica Ojca Pio“  Attilio Negrisolo, Nello Castello Stefano M. Manelli, 2003 Krakow, vertė br. V. Michalovskis OFMCap
Žurnalas „Tėvo Pijaus balsas” nr 26, 2016.