T.Stanislovas. Žmogaus prigimties gelbėjimas

Yra toks paprotys, sutikus žmogų paklausti apie jo sveikatą „Kodėl tu taip suliesėjai“ ir pan.
Ir kaip  gi tai įdomu, kad kuomet Dievas po amžių tylumos prašneko Kainui, Jis tarė: „Ko suvargęs tavo veidas?“ Nuo to laiko, kai Dievas prabilo Kainui, Jis retkarčiais prabildavo pranašams, o Kalėdų naktį Jis prabilo per savo Sūnų. Štai mes prie šv. Kalėdų altoriaus vėl girdime tą patį klausimą: „Ko suvargo tavo veidas?“. Kodėl Dievas nuolat ir nuolat klausia: „Ko suvargo tavo veidas?“.
Dangaus ir žemės sutvėrėjas davė gamtos jėgoms vystimosi galią. pačios gamtos jėgos vysto, suka, judina viena kitą. Galimas dalykas, kad ir žmogaus kūnas išsivystė per milijonus metų iš gyvūnijos. O tačiau centrinį tvariniuos veiksmą atlieka pats Sutvėrėjas. Ir įkvėpė Jis jam į veidą gyvybės dvasią. Štai šiuo veiksmu žmogus tapo esmingai skirtingas nuo gyvūnijos. Deja, pagal mūsų protui neaprėpiamą „blogybės paslaptį“ įvyko tai, kad ši „gyvybės dovana“ t.y. žmogaus dvasingumas neprilygsta, o kartasis neatpažįstamai sunyksta. Prasiveržia gyvuliškumas. Štai kodėl Dievas pasakė: „Neišsilaikys nuolatos mano dvasia žmoguje, nes jis yra kūnas“.
Išganymo darbas, pradėtas Kalėdose, yra žmogaus prigimties atstatymas. pats Dievas prisiima žmogaus veidą.  Mes, krikščionys, į tą veidą žvelgdami turime nuolat  budėti, kad nesuvargtų veidas. Kada gi „suvargsta tavo veidas?“ Ogi tada, kai tavo gyvenime visas dėmesys nukreipiamas tik į kūną, o dvasiai skiriame labai mažai dėmesio, o Dieve.
<< Atgal