Dvasingumas

Įvadas

Krikščioniškasis dvasingumas yra žmogaus dvasinio gyvenimo forma, kuria siekiama vienybės su Dievu per Jėzų Kristų. Ši forma formuojama ir vykdoma pagal Kristaus mokymą, jo gyvenimo pavyzdį ir išganymo darbą.

Tarp įvairaus dvasingumo, būdingo atskiroms religinėms bendruomenėms, vienas iš jų nusipelno ypatingo dėmesio, būtent kelias į šventumą, kurį veda šv. Pranciškus Asyžietis – Mažesni broliai kapucinai. Kapucinų bendruomenė, kaip viena iš plačiojo pranciškonų šeimų medžio šakų, yra atskira šaka, kuri savo išskirtinumu semiasi iš bendro kamieno. Šis ordinas atsiskyrė nuo pranciškonų šeimos XVI amžiuje, siekiant ištikimai įvykdyti savo įkūrėjo valią. Ir kaip ir visi Mažesniųjų Brolių ordinai – neskaitant tikrosios pranciškoniškos tapatybės – turi išskirtinę dvasinę specifiką.

Kapucinų dvasingumo genezė

Jei norime parodyti kapucinų dvasingumo specifiką, išskiriančią jį iš kitų pranciškonų ordino atšakų, reikėtų atsigręžti į istoriją. Mažesniųjų brolių kapucinų ordinas iškilo iš pranciškonų šeimos XVI amžiuje dėl noro sugrįžti į pirmykštį gyvenimą pagal Šv. Pranciškaus idealą. Šv. Pranciškus savo Reguloje rašė, kad Mažesniųjų Brolių gyvenimas yra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Šventosios Evangelijos laikymasis, gyvenant klusnume, be nuosavybės ir skaistume. Dėl gana bendro Regulos turinio, kurį popiežius Honorius III patvirtino 1223 m. lapkričio 29 d. bule Solet annuere, buvo vietos įvairioms interpretacijoms. Vadinasi, konventualinės pranciškonybės srovėje, siekiančioje Šv. Pranciškaus, taisyklė buvo pritaikyta to meto ir apaštalavimo poreikiams. Kitaip buvo vadinamųjų observantų grupėje, atsiskyrusios nuo ordino XIV amžiaus antroje pusėje. Jie pabrėžė ištikimą Šv. Pranciškaus Regulos ir Testamento laikymąsi kaip jų gyvenimo principą.

Iš šios šakos kilę Mažesnieji Broliai Griežtesnės Observancijos atstovai, vadinamieji reformatai ir Mažesnieji Broliai Kapucinai siekė dar didesnio uolumo sekdami Šv. Pranciškų. Šios paskutinės pranciškonų ordino atšakos gimimas buvo pasekme nenugalimos valios gyventi pagal Šv. Pranciškų: dideliame neturte, atgailos dvasia, kontempliatyvioje maldoje, paprastume, mažume ir broliškoje meilėje. Ir nors jų dvasingumas buvo susijęs su reformatų tendencija, jis nuo pat pradžių turėjo savitų bruožų.

Šis bruožas kyla iš dvasinės observantų šakos reformos. Pradžioje šios reformos tėvu buvo laikomas vienuolis, kylęs iš Marchijos rajono, brolis Matas iš Basčio (1552 m.), kuris, norėdamas laikytis Šv. Pranciškaus Rehulos pagal raidę, pabėgo iš Montefalcone vienuolyno ir nuvyko pas popiežių prašyti jo leidimo naujam gyvenimo būdui. Priėmęs naują abito formą, jis pradėjo sekti Pranciškų jo neturte ir kaip keliaujantis pamokslininkas. Tačiau tikrasis Reformos lyderis – tiek faktiškai, tiek teisiškai – buvo brolis Liudvikas iš Fosombronės. Jo prašymu popiežius Klemensas VII 1528 m. liepos 3 d. išleido bulę „Religionis zelus“, kuri suteikė naujai brolijai legalų egzistavimą. Bulėje buvo šie punktai: teisė vadovauti atsiskyrėlio gyvenimo būdui pagal Šv. Pranciškaus Regulą; nešioti barzdą ir devėti abitą su kūginiu kapišonu; pamokslavimas žmonėms. Turėjo būti paklusnus pranciškonų konventualų vyresniajam, bet tiesiogiai vadovaujamas savo vyresniajam, kuris turėjo tokią pat galią kaip provincijolas. Taip pat galėjo priimti naujokus, tiek dvasininkus, tiek pasauliečius.

Pirmą kartą kapucinų dvasingumas įgavo savo formą, kai brolis Liudvikas iš Fosombronės 1529 m. balandį sušaukė pirmąją kapitulą Albačinos ermitaže. Broliai išrinko vyresniuosius ir parengė pirmuosius kapucinų įstatus. Jie pabrėžė eremitų gyvenimą neturte, griežtume, maldoje, vienatvėje ir tyloje. Tačiau tikroji kapucinų dvasingumo chartija buvo parašyta tik 1536 metais Romoje, Šv. Eufemijos vienuolyne. Ten broliai parašė pirmąsias kapucinų konstitucijas, kuriose Testamentas buvo priimtas kaip pagrindinis Regulos aiškinimas. Testamentas, kuris yra Šv. Pranciškaus priminimu, perspėjimu ir padrąsinimu už ištikimą  Regulos laikymąsi, o ne už jos aiškinimą, broliai priėmė kaip pavyzdį, kuriuo visada reikia remtis, kad būtų galima ištikimai laikytis pranciškoniškojo gyvenimo idealo.

Visapusiškai laikantis Konstitucijose esančią Regulą ir Testamentą, kapucinų charizma įgavo visišką ir harmoningą išraišką. Taip atsitiko todėl, kad Konstitucijos, išsaugodamos kontempliatyvų ir emitišką pašaukimo matmenį, atvėrė jį ir praturtino brolišku ir apaštališku aspektu. Pagal jų prielaidą kapucinai savo dvasingumu visų pirma pabrėžė kontempliaciją, skurdą, brolybę ir apaštalavimą, savo charizmą įgyvendinant intymioje artūmoje su žmonėmis.

Kai Kamerino gatvėse pirmą kartą pasirodė reformuoti broliai, vaikai juos supainiojo su klajojančiais atsiskyrėliais ir, sekdami paskui juos, šaukė: kapučini! romiti! – kapišonuoti! atsiskyrėliai! Netrukus žmonės pradėjo juos vadinti šiuo vardu, kuris reiškė jų ilgą smailų kapišoną. Šį pavadinimą vartojo ir rašytojai, o nuo 1534 metų jis atsirado popiežiaus dokumentuose.

Kapucinų reforma sparčiai augo ir rado daug šalininkų. Jau 50 metų po brolio Mato iš Basčio, ordinas sudarė daugiau nei 3 500 brolių. Per savo istoriją daugiausiai buvo 1761 m. – per 34 000 vienuolių. Šiandien kapucinų yra daugiau nei 10 000 brolių. Verta pabrėžti, kad kapucinų ordinas pagimdė daug palaimintųjų ir šventųjų.

Mažesniųjų Brolių Kapucinų ordino dvasinėje globoje tebėra pranciškonų ordino moteriškoji atšaka – Kapucinų klarisių ordinas. Jis buvo sukurtas 1538 m. Italijoje kaip Dievo tarnaitės Marijos Lorenzos Longo atlikta reforma, siekiant atkurti pirminį dvasinių Šv. Klara.

Kontempliacija ir neturtas

Mažesniųjų Brolių bendruomenės įkūrėjas Šv. Pranciškus nuo pat atsivertimo pradžios Evangeliją laikė savo gyvenimo ir veiklos pagrindu. Savo Testamente, kurį paliko savo broliams, jis rašė, kad gavo apreiškimą, jog turi gyventi pagal Šventąją Evangeliją. Rehuloje jis konkrečiai įsakė, kad visi broliai ištikimai laikytųsi Jėzaus Kristaus žodžių. Taigi pagal Įkūrėjo valią kapucinai priėmė Evangeliją kaip aukščiausią įstatymą ir pradėjo ją taikyti visomis gyvenimo aplinkybėmis. Sekdami pavyzdžiu Šv. Pranciškaus, jie pradėjo džiaugsmingai sekti Kristaus, vargšaus ir nuolankaus, pėdomis, per jį Šventojoje Dvasioje pažinti Tėvo meilę.

Viena iš evangelinio kapucinų gyvenimo apraiškų yra budėjimas prieš Kristų maldoje. Kapucinų konstitucijose teigiama, kad malda kaip meilės dvelksmas prasideda nuo Šventosios Dvasios veikimo ir dėl to mažesniąjį brolį veda į intymią vienybę su Kristumi. Maldoje kapucinas girdi Dievo balsą ir auga Kristaus išmintimi. Malda skatina jį kontempliuoti Jėzaus Kristaus sunaikinimą Įsikūnijimo ir Kryžiaus paslaptyse.

Aiškiai kristocentriško charakterio pranciškoniška malda – tai jausmų, vidinio Dievo patyrimo ir tobulos vienybės su juo pasiekimo malda. Kapucinas visus pasaulietinius dalykus sutelkia į maldą, taip tapdamas tikru Šv. Pranciškaus sekėju, kuris ne tiek meldėsi, kiek visas atrodė būti malda. Melsdamasis kapucinas išsivaduoja iš savo meilės ir vienybėje su Dievu, kuris yra artimas žmonėms, paverčia save Kristumi: Dievu-Žmogumi. Suteikdamas atsakymą Dievui, kuris kalba į jo širdį, jis visų pirma nori pasiekti Viešpaties Dvasią kartu su Jos pašventinamuoju veikimu.

Pagrindinė Mažesniųjų Brolių Kapucinų maldos rūšis yra mąstymo malda. Tai kelias į tikrą garbinimą ir intymią vienybę su Kristumi, o kartu ši malda yra dvasinis mokytojas tiems, kurie nori būti tikrais mažesniais broliais.

Eucharistinėje aukoje taip pat medituojama apie Jėzaus sunaikinimą Įsikūnijimo ir Kryžiaus slėpinyse. Sekdami Šv. Pranciškaus pavyzdžiu, kapucinai, visų pirma, garbina Jėzų Kristų, esantį Eucharistijoje. Kasdieninė brolių praktika – švęsti su bendruomene Šv.Mišias. kad galėtume glaudžiau bendrauti su Kristumi ir vieni su kitais. Siekdami ypatingai pagerbti Jėzų Eucharistijoje, broliai vertai ir tinkamiausioje vietoje laiko konsekruotus pavidalus. Taigi jie nori pagerbti Eucharistijoje esantį Jėzų, kartu su juo aukoja Dievui Tėvui ir visus savo darbus bei su atsidavimu meldžiasi prieš Jį kaip dvasinį savo brolijos centrą.

Kapucinams taip pat svarbu kiekvieną dieną kartu švęsti Valandų liturgiją, kad būtų formuojama Evangelinio gyvenimo būdo dvasia. Jame, pagal Konstitucijas, broliai kalba su Dievu Jo žodžiais, paimtais iš Šventojo Rašto, o pats Dievas savo žodyje juos pasitinka ir suteikia jiems maldos įgūdžių. Valandų liturgiją broliai stengiasi švęsti oriai, su atitinkamomis tylos akimirkomis, bet ir gyvai bei aktyviai, kad Dievo Žodis vis veiksmingiau skverbtųsi į jų širdis ir veiksmingiau pakeistų gyvenimą.

Šventojo Rašto skaitymas yra veiksminga priemonė ugdant tikrąjį brolių pamaldumą. Broliai, sekdami Švenčiausiosios Mergelės Marijos pavyzdžiu, saugo Dievo Žodį savo širdyse, kad visas jų gyvenimas būtų vis labiau paaukotas Kristui ir susitelktų aplink Šventąją Evangeliją.

Svarbus kapucinų dvasingumo elementas, be to, ypatingas pamaldumas Dievo Motinai, Nekaltojo Prasidėjimo Mergelei, kuri, pasak Šv. Pranciškų tapo Bažnyčia. Būdama Tėvo dukra ir tarnaitė, Sūnaus Motina ir Šventosios Dvasios Sužadėtinė, ji yra pavyzdys broliams pasiekti vargšo ir nukryžiuoto Kristaus dvasią. Be Marijos, kapucinai taip pat labai gerbia Šv. Juozapą – paslėpto gyvenimo globėją.

Kitas esminis kapucino evangelinio gyvenimo bruožas – neturtas. Kaip ir malda, jis veda į Jėzaus sunaikinimo apmąstymą Įsikūnijimo ir Kryžiaus paslaptyse. Savanoriškas brolių neturtas yra sekimo Kristumi ženklas, Šv. Pranciškaus pavyzdžiu. Tai iš jų reikalauja saikingo ir paprasto gyvenimo būdo, taip pat reiškia bet kokios socialinės, politinės ar bažnytinės valdžios atsisakymą. Neturte gyvenantys broliai yra pašaukti solidarizuotis su pasaulio vargšais ir padėti jiems tiek materialiai, tiek dvasiškai.

Neturtingas brolis, kaip norėjo Pranciškus, yra tas, kuris nori atgailos ir atsivertimo. Jis pats, Viešpaties malonės įtakoje, pradėjo tokį gyvenimą, parodydamas gailestingumą raupsuotiesiems. Jis norėjo, kad jo broliai, skatinami atsivertimo ir atsinaujinimo dvasios, prilygtų nukryžiuotajam ir prisikėlusiam Kristui. Jis sakė, kad atgailaujantys pranciškonai visada turi rodyti jautrią ir švelnią meilę bei džiaugsmą kitiems ir taip atlikti gailestingumo darbus.

Kapucinų konstitucijose pabrėžiama, kad pats Mažesniųjų Brolių gyvenimas yra puiki atgailos forma. Malda, susikaupimas, Dievo Žodžio klausymas, kūno marinimas ir atgailos sakramentas yra būdas atkurti ryšį su Išganytoju. Šis kelias yra ir pasninko praktika. Konstitucijos rekomenduoja jį saugoti – be Bažnyčios nustatytų – dar keturiasdešimt dienų, pradedant nuo Viešpaties Apreiškimo iškilmės, per laiką, vadinamą Benedikta, ir dieną prieš Šv. Pranciškaus ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmes.

Brolystė ir apaštalavimas

Kapucinų tradicijoje gyvenimas pagal Šventąją Evangeliją, be kontempliacijos ir skurdo, taip pat buvo suprantamas kaip buvimas broliškoje gyvenimo bendruomenėje ir pasišventimas apaštalavimo darbui.

Pagal Asyžiaus šventojo valią Mažesniųjų Brolių Kapucinų ordinas visas evangelinis gyvenimas yra sutelktas į broliškos bendruomenės kūrimą. Ji pasireiškia tiek maldos gyvenime, tiek apaštališkosios veiklos matmeniu. Pagal Regulą ir Testamentą visi Ordine save vadina broliais ir yra lygūs vienas kitam tuo pačiu pašaukimu. Visur, kur broliai susirenka Jėzaus vardu, jie stengiasi suformuoti vieną širdį ir vieną sielą, siekdami vis didesnio tobulumo. Savo brolišku gyvenimu jie taip pat nori būti teisingumo, vienybės ir taikos raugu žmonių visuomenėje, suteikdami kiekvienam galimybę žmogiškajam ir krikščioniškam tobulėjimui. Kaip Šv. Pranciškaus Saulės giesmėje, kapucinai taip pat bando rasti brolišką ryšį ne tik su žmonėmis, bet ir su visomis būtybėmis.

Brolių kapucinų bendruomenė, paklusni Šventajai Dvasiai ir jos veikimui, yra pašaukta visomis jėgomis padėti Bažnyčiai vykdyti Gerosios Naujienos skelbimo visam pasauliui misiją. Tinkama Mažesniųjų brolių kapucinų charizma yra gyventi pasaulyje Evangelijos dvasia su visu paprastumu ir džiaugsmu. Bendruomenė pasisako už vargšų evangelizaciją, vis dėlto, sekdama Kristaus ir Šv. Pranciškus pavyzdžiu taip pat nori skelbti atsivertimo ir taikos žinią tiems, kurie valdo tautas. Todėl kapucinai noriai imasi bet kokio darbo ir apaštalavimo veiklos, jei tai tinka jų gyvenimo būdui ir yra reikalinga Bažnyčiai. Be to, suvokdami savo būklę, Mažesni broliai yra pasirengę dosniai imtis tų darbų, kurie Bažnyčioje laikomi labai sunkiais.

Visas savo tarnybas kapucinai grindžia Evangelijos suformuotu gyvenimu. Vadinasi, Šv. Pranciškus – Kristaus šauklio pavyzdžiu, trumpais ir paprastais žodžiais, jie sėja Evangelijos sėklą, skelbdami Dievo tautai Kristaus slėpinį. Gyvenimo liudijimu ir širdies paprastumu jie nori gyventi arti žmonių ir tiek savo gyvenimo sąlygomis, tiek kalbėjimo maniera parodyti save ir būti jiems tikrais broliais ir mažesniaisiais (lot. minoritas). Todėl kapucinai stengiasi: skelbti Dievo žodį suprantamai, ištikimai laikydamiesi Šventojo Rašto mokymo; jie švenčia sakramentus žinodami, kad Kristus su savo galia yra tarp tikinčiųjų, juos pašventina ir stato savo Kūną; Sutaikinimo sakramente jie skelbia nuodėmių atleidimą, žinodami, kad per šią tarnystę padeda žmonėms, kurie dažnai labai skursta dvasiškai.

Ypatinga pranciškonų-kapucinų apaštalavimo rūšis yra populiariosios misijos, rekolekcijos, tikinčiųjų išpažintis, dvasinė globa vienuolėms (ypač pranciškonėms), pasauliečių pranciškonų Ordino globa, ligonių pastoracija, darbas švietimo ir socialinėje srityje, taip pat leidyba. Kapucinai ypač rūpestingai imasi naujų apaštalavimo formų – tai veikla, skirta žmonių, kurie dėl specifinių gyvenimo sąlygų neteko įprastos sielovados, labui.

Savo apaštališkoje veikloje kapucinai nori pasinaudoti ir šiandieninėmis socialinio bendravimo priemonėmis. Jie mato juos kaip tinkamus įrankius skelbti Evangeliją šiuolaikiniam pasauliui ir mano, kad jų dėka galima pasiekti daugybę žmonių, dažnai neabejingų religiniu požiūriu. Broliai į savo apaštališkas pareigas taip pat įtraukė dalyvavimą Bažnyčios misijiniame darbe. Pagal Šv. Pranciškaus įsakymą, kuris, sekdamas Kristaus pavyzdžiu, išsiuntęs savo brolius po visą pasaulį, skelbia Gerąją Naujieną daugelyje šiuolaikinio pasaulio šalių.

Visas Mažesniųjų brolių kapucinų gyvenimas ir apaštalinė veikla iš tikrųjų yra jų religinio pasišventimo liudijimas. Duodami evangelinius skaistybės, neturto ir paklusnumo patarimus, broliai malonės dėka susijungia su Kristumi ir gyvena visiškai atsidavę Dievui. Konsekracija yra aiškus priklausymo Kristui ir Bažnyčiai ženklas. Kartu tai parodo meilę pranciškonų-kapucinų gyvenimo būdui.

Pabaiga

Apibendrinant galima pasakyti, kad naujos pranciškoniškojo dvasingumo atšakos, vykstančios kapucinų reformoje, atsiradimas buvo nenugalimo noro ištikimai laikytis Šv. Pranciškus Regulos jo Testamento aiškinimo dvasioje. Naujai įkurtas ordinas, patvirtintas 1528 m. liepos 3 d., gavo visą savo dvasinės charizmos chartiją pirmosiose kapucinų konstitucijose, išleistose 1536 m. Romoje. Jie, be kontempliatyvaus gyvenimo dimensijos, akcentavo apaštališkąją veiklą.

Brolių kapucinų dvasingumas koncentruojasi apie Jėzaus Kristaus sunaikinimo Įsikūnijimo ir Kryžiaus paslaptyse kontempliaciją. Broliai ugdo maldos gyvenimą, ypač mąstymo maldą, ir pasirenka savanorišką neturtą, o tai jiems yra sekimo Kristumi ženklas sekant šventąjį Pranciškų.

Gyvenimas pagal Šventąją Evangeliją kapucinams taip pat yra bendruomenės brolijos kūrimas, buvimas mažesniuoju ir tokioje dvasioje, apaštalavimo darbų vykdymas. Broliai priima bet kokį darbą ir veiklą, atitinkantį jų gyvenimo būdą ir reikalingą Bažnyčiai. Įkvėpti Šventosios Dvasios, jie dirba išpažinėjais, pamokslininkais, liaudies misionieriais, rekolekcijų vedėjais, katechetais ir kapelionais. Jėgą ir galią apaštališkajai veiklai jie randa maldoje ir Jėzaus Kristaus kontempliacijoje. Taigi kapucinų dvasingumas turi kristocentrinį matmenį ir visų pirma pabrėžia kontempliaciją, neturtą, brolybę ir apaštalavimą.