Kapucinų ordino konstitucija

Konstitucijos įžanga

Brolis Pranciškus iš Asyžiaus, dieviško įkvėpimo pamokytas ir degdamas meile Kristui, pasirinko sau ir savo broliams evangeliško broliškumo neturte ir mažume gyvenimo būdą, kurį nusakė Reguloje negausiais ir paprastais žodžiais. Popiežius Inocentas III tą Regulą ir mažesniųjų brolių gyvenimo būdą patvirtino žodžiu, o Honorijus III tą patį padarė bule “Solet annuere” 1223 metais lapkričio 29 dieną. Prieš savo mirtį šventasis Įkūrėjas esantiems ir būsimiems broliams parašė savo Testamentą: priminimą ir paskatinimą, “kad mes geriau ir katalikiškai laikytumėmės Regulos, kurią vykdyti pasižadėjome Viešpačiui”.

Bėgant metams, jo mokiniai turėjo savo gyvenimą, veikimą ir įstatymų leidybą pritaikyti prie laiko reikalavimų. Tai buvo daroma generalinėse Kapitulose patvirtinant naujas Konstitucijas.

Popiežius Klemensas VII bule “Religionis zelus” 1528 metais liepos 3 dieną patvirtino Mažesniųjų Brolių Kapucinų Ordiną. Šis Ordinas nuo pat pradžios stengėsi ištikimai, paprastai ir be priekaištų, laikydamasis Regulos ir Testamento, vadovaujamas Bažnyčios Mokymo, išlaikyti dvasinį Įkūrėjo šv.Pranciškaus palikimą, ir perduoti jį vėlesnėms brolių kartoms.

Ištikimai observancijai atnaujinti, Ordino Kapitula 1536 metais priėmė Konstituciją. Vėliau ji, esant poreikiui, keletą kartų buvo atnaujinama, pataisoma, pritaikant prie naujų laiko sąlygų, daugiausia prie naujos Bažnyčios teisės. Taip buvo po Tridento Susirinkimo įvedus bažnytinės įstatymų leidybos pakitimus; šio šimtmečio pradžioje paskelbus naują Kanonų Teisės Kodeksą. Tačiau visuomet mūsų Konstitucija atsižvelgdavo į dvasinį pobūdį ir išlaikydavo pagrindinę pranciškonišką kryptį.

Kitas svarbus įvykis Dievui pašvęsto gyvenimo Institutų gyvenimo ir įstatymų leidybos atnaujinimui buvo II Vatikano Susirinkimas, ypač dogminė konstitucija “Lumen gentium” ir dekretas “Perfectae caritatis”.

Popiežius Paulius VI 1966 rugpjūčio 6 dieną apaštaliniame laiške “Ecclesiae sanctae”, išleistame motu proprio, įsakė vienuoliniams institutams peržiūrėti savo įstatymų leidybą. Kriterijai Konstitucijai atnaujinti buvo pateikti II Vatikano Susirinkimo nutarimuose ir kituose, vėliau išleistuose, Bažnyčios dokumentuose. Šių kriterijų ryški savybė yra raginimas grįžti bet kokiam krikščioniško gyvenimo institutui prie ištakų ir Įkūrėjų nurodyto pirminio tikslo, taip pat atsižvelgti į laiko ženklus ir būtinai susieti dvasinį pradmenį su teisiniu ar įprastu paraginimu.

Mūsų nepaprastoji generalinė Kapitula, įvykusi 1863 metais, atnaujino Konstituciją ir ją paskelbė “bandymo laikotarpiui”. 1970 ir 1974 metais įvykusiose Kapitulose padarytos nežymios pataisos. Pagaliau 1982-ųjų metų generalinėje Kapituloje, remiantis “Ecclesiae sanctae” nuostatais (II, nr. 6 ir 8), taip pat atsižvelgus į Šventosios Vienuolinių ir Pasaulietinių Institutų Kongregacijos valią, išreikštą “Laiške” 1979 m. spalio 15 dieną, Konstitucija dar kartą suredaguota, kad būtų galima prašyti Šventąjį Sostą ją galutinai patvirtinti.

Ta pati generalinė Kapitula, tikėdamasi Kanonų Teisės Kodekso paskelbimo ir paklusdama Šventosios Vienuolinių ir Pasaulietinių Institutų Kongregacijos 1981 metais rugpjūčio 4 dieną išleistam nutarimui, įsteigė Kapitulinę komisiją, kuriai pavesta suredaguoti, pritaikyti, suderinti Konstituciją su Kanonų Teise.

Generalinė patarėjų taryba, vykdydama generalinės Kapitulos nurodymą, ir turėdama reikiamą Šventojo Sosto leidimą, duotą 1982 lapkričio 12 d., galutinai apdorojusi, išleido Konstitucijos tekstą. Jis galiojo nuo 1983 metų kovo 25 dienos, Viešpaties Apreiškimo iškilmės, iki tol kol buvo Konsekruoto gyvenimo Institutų ir Apaštalinio gyvenimo draugijų Kongregacijos patvirtintas.

1983 metų sausio 25 dieną paskelbus Kanoninės Teisės Kodeksą, keletas Konstitucijos teksto vietų turėjo būti prie jo pritaikyta. Todėl Kongregacija davė generolams ir jų patarėjų taryboms leidimą priimti normines nuostatas tais klausimais, kurie dar neįtraukti į Konstituciją, o jų reikalauja naujasis Kodeksas; normatyvinės nuostatos turėjo būti pateiktos artimiausioje generalinėje Kapituloje.

Tiksliai peržiūrėtas Konstitucijos tekstas buvo perduotas Kongregacijai, kuri jį patvirtino 1986 metų gruodžio 25 dieną.

1988 metais įvykusi generalinė Kapitula rūpestingai ištyrė ir patvirtino generalinės patarėjų tarybos paruoštus pasiūlymus, dar neįtrauktus į Konstituciją, kuriuos Kodeksas įsakė įtraukti; tuos pasiūlymus ši Kongregacija patvirtino 1990 metų vasario 7 dieną. Todėl dabartinis Konstitucijos tekstas, parašytas lotynų kalba ir galutinai Šventojo Sosto patvirtintas, laikytinas autentišku, o visi vertimai į kitas kalbas turi būti derinami prie jo.

Tekstas yra toks.

Roma, 1990 m. kovo 25 d.

I skyrius.
Mažesniųjų Brolių Kapucinų gyvenimas

I poskyris. Gyvenimas pagal Evangeliją

1. Šventoji mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelija Bažnyčiai yra visiems laikams gyvenimo pagrindas, o pasauliui – išganymo žinia.
2. Per ją Bažnyčia, vadovaujama Šv. Dvasios, pažįsta Kristų ir su tikėjimu priima jo žodžius bei veiksmus, kurie tikintiesiems yra dvasia ir gyvenimas.
3. Mūsų vienuolijos įkūrėjas šv. Pranciškus nuo savo atsivertimo pradžios Evangeliją priėmė savo veikimo ir gyvenimo pagrindu.
4. Todėl Regulos pradžioje ir pabaigoje įsakė jos laikytis, o Testamente rašo, jog jam buvo apreikšta, kad privalo gyventi pagal šv. Evangeliją.
5. Būdami jo sūnūs privalome vis labiau suprasti Evangeliją.
6. Visose gyvenimo aplinkybėse vadovaukimės Evangelija kaip aukščiausia teise, nuolat gilinkimės į tuos išganymo žodžius, ir Švč. M. Marijos pavyzdžiu, svarstykime juos savo širdyje, kad mūsų gyvenimas vystytųsi pagal Evangeliją ir kad visu kuo augtume Kristuje.

1. Šv. Pranciškus, tikrasis Kristaus mokinys ir nuostabusis krikščioniško gyvenimo pavyzdys, išmokė savo sekėjus džiaugsmingai eiti Jėzaus, neturtingo ir nuolankaus, pėdomis, kad per jį, Šv. Dvasioje, būtų vedami pas Tėvą.
2. Užsidekime Kristaus meile, apmąstykime jo susinaikinimo per Įsikūnijimą ir kryžių paslaptis, kad taptume vis panašesni į jį; su džiaugsmu švęsdami Eucharistiją, dalyvaukime velykinėje paslaptyje ragaudami jo prisikėlimo garbės iki antrojo atėjimo.
3. Kilniai vykdykime jos patarimus, ypač tuos, kuriuos prisiekėme: Dievui pašvęstą skaistumą, neturtą — mūsų išganymo ypatingą kelią, ir pilną meilės klusnumą.

1. Kada šv. Pranciškus išgirdo mokinių išsiuntimo žodžius, įkūrė Mažesniųjų Brolių Ordino bendruomenę, kuri savo bendruomeniškumu turėjo duoti Dievo karalystės liudijimą, bei žodžiu ir pavyzdžiu skelbti atgailą ir taiką.
2. Norint gauti sugebėjimą tapti tikrais Jėzaus mokiniais, kuriuo taip nuostabiai pavyko tapti šv. Pranciškui, stenkimės jį sekti gyvenimu ir veiksmu rūpintis jo dvasiniu palikimu, bei perduoti jį visų laikų žmonėms.
3. Dažnai tuo tikslu skaitykime šv. Pranciškaus ir jo sūnų biografijas bei veikalus, ypač kapucinų, kurie pasižymėjo šventumu, apaštalavimu ir mokytumu, taip pat ir kitas pranciškoniškos dvasios knygas.

1. Būdami Mažesnieji Broliai Kapucinai privalome žinoti mūsų vienuolijos būdingus bruožus ir uždavinius, kad mūsų brolių sveika tradicija įkvėptų prie laiko aplinkybių tinkamai pritaikytą mūsų gyvenimą.
2. Juos sekti reikia pirmiausia grįžtant prie pirminio idealo, t. y. prie tėvo Pranciškaus gyvenimo ir Regulos, atsiverčiant širdyje, kad Ordinas nuolatos atsinaujintų.
3. Jais sekdami, stenkimės didžiausią svarbą teikti maldos gyvenimui, ypač kontempliaciniam, mažumo dvasioje išsaugoti radikalų asmeninį ir bendruomeninį neturtą, o mylėdami mūsų Viešpaties kryžių stenkimės išsaugoti mūsų gyvenimo griežtumą ir džiaugsmingą atgailą. Atsižvelgdami į laiko ženklus, turime stengtis, kad mūsų gyvenime būtų vietos naujoms, teisėtos valdžios patvirtintoms, jo formoms.
4. Būkime vienas kitam broliškai atviri ir su džiaugsmu dalyvaukime silpnųjų bei sergančiųjų gyvenime, mums būdingu būdu likime artimi liaudžiai.
5. Tarnavimo dvasioje ugdykime įvairų ir dinamišką apaštalinį veikimą, ypač evangelizaciją.

1. Šv. Pranciškaus Regula, kilusi iš Evangelijos, veda į evangelinį gyvenimą.
2. Uolia stenkimės suprasti jos dvasią, kad, paties Įkūrėjo priminimu Testamente, paprastai ir nesuteptai šventame veikime vykdytume ją pagal dvasią, evangelinius patarimus ir pirmųjų brolių kapucinų šventumo pavyzdį.
3. Vyresnieji ir jų bendruomenės privalo rūpestingai pažinti Regulą, ją pamilti ir jos laikytis.
4. Norint gyventi pagal Tėvo surašytą Regulą ir intenciją, aukštesnieji vyresnieji, atsižvelgdami į atskirų šalių, kultūrų laiko ir vietos poreikius, turi pasistengti rasti tinkamus brolių gyvenimo ir apaštalavimo būdus- galbūt net besiskiriančius tarpusavyje.
5. Gerai suprastas formų įvairumas visuomet reikalauja išlaikyti tą pačią dvasios vienybę, jungtį su broliais ir priklausomybę nuo vyresniųjų. Taip yra duodama evangelinė veikimo laisvė, ypač liečianti mūsų gyvenimo atnaujinimą, kad neslopintume dvasios.

1. Serafiškasis Tėvas, pažymėtas šventomis stigmomis ir pilnas Šventosios Dvasios, būdamas prie mirties slenksčio ir dar karsčiau trokšdamas mūsų išganymo, parašė savo Testamentą.
2. Jame išreiškė savo valią ir perdavė savo dvasinį palikimą.
3. Jį paliko tam, kad mes vis tobuliau, klausydami Bažnyčios nurodymų, laikytumėmės Regulos, pagal kurią pasižadėjome gyventi.
4. Pagal mūsų Ordino tradiciją Testamentas yra pirmasis Regulos paaiškinimas ir tobulesnio gyvenimo įkvėpimo šaltinis.

1. Konstitucijos uždavinys yra padėti geriau ir tobuliau laikytis Regulos besikeičiančiomis mūsų gyvenimo sąlygomis.
2. Konstitucija yra tam tikra dvasinio atsinaujinimo Kristuje priemonė ir didelė parama visiškai mūsų gyvenimo konsekracijai, per kurią kiekvienas brolis visiškai pasišventė Dievui.
3. Ji mus įpareigoja įžadų galia. Vykdykime ją ne kaip vergai, bet kaip sūnūs, labiau už viską trokšdami Dievo meilės, įsiklausę į Šv. Dvasios mokymą, atsidavę Dievo garbei ir sielų išganymui.
4. Primenama visiems broliams, kad asmeniškai studijuotų Regulą, Testamentą ir Konstituciją, vidujai jų dvasią įsisąmonindami.

II poskyris. Gyvenimas Bažnyčioje

1. Bažnyčia, išganymo ir vienybės su Dievu ir tarp žmonių priemonė, yra per šį pasaulį keliaujanti Dievo Tauta. Šią Kristaus įkurtą gyvenimo, meilės ir tiesos vienybėje Tautą turtina Šventoji Dvasia daugybe dovanų ir charizmų, reikalingų Bažnyčios augimui ir atsinaujinimui.
2. Šioje Bažnyčioje, kurioje gausu įvairių charizmų, šv. Pranciškus, įkvėptas Šventosios Dvasios, įsteigė vienuolinę brolių bendruomenę ir ją suformavo. Bažnyčios savo hierarchija ją patvirtino ir paėmė į savo motinišką globą, kad jos veide labiau išryškėtų neturtingo, nuolankaus ir atsidavusiai tarnaujančio žmonėms, ypač neturtingiems, Kristaus bruožas.
3. Taip pat ir Mažesniųjų Brolių Kapucinų Ordiną Bažnyčia patvirtino popiežiaus Klemenso VII bule “Religionis zelus” 1528 metų liepos 3 dieną.
4. Mylėkime Bažnyčią visa širdimi, apmąstykime jos paslaptį ir aktyviai dalyvaukime jos gyvenime bei veikloje.

1. Šv.Pranciškaus, visiškai katalikiško ir apaštališko vyro, pavyzdžiu rodykime nuoširdų klusnumą gyvenančiai Bažnyčioje Kristaus Dvasiai.
2. Būkime klusnūs ir pagarbūs popiežiui, kuriam vienuoliai privalo paklusti kaip aukščiausiam vyresniajam, ir Vyskupų kolegijai, kuri su juo yra matomas Bažnyčios vienybės ir apaštališkumo ženklas, rodykime klusnumą bei pagarbą.
3. Kad ir kur būtume, savo brolišku ir pranašišku buvimu prisidėkime prie vietos Bažnyčios gėrio, jos augimo ir vystymosi.
4. Diecezijos vyskupo vadovaujami vykdykime apaštalinę tarnystę pagal mūsų charizmą Dievo Tautos ir visos žmonių visuomenės naudai.
5.Rodykime deramą pagarbą kunigams ir visiems, kurie mums duoda dvasią ir gyvenimą, taip pat noriai su jais bendradarbiaukime.

1. Mylėkime generolą ir būkime jam klusnūs kaip šv. Pranciškaus įpėdiniui, išrinktą tarnauti vienuolijai ir jos gėriui, gyvam laidui, siejančiam mus su Bažnyčios valdžia ir tarpusavyje.
2. Taip pat rodykime meilę bei veiklų ir atsakingą klusnumą visiems vyresniesiems, Viešpaties mums duotiems ganytojams ir pasitikėjimu apdovanotiems broliams, kad labiau ir tikriau susivienytume tikėjimo dvasia ir Kristaus meile su Bažnyčios tarnyste.

1. Šv. Pranciškus garbindamas Tėvą, Aukščiausiąjį Gėrį, įgavo visuotinės brolystės pajutimą, kuris leido visuose kūriniuose matyti pirmagimio Kristaus, jų Atpirkėjo, paveikslą.
2. Būdami to Tėvo sūnūs, įsisąmoninkime, kad esame visų, be skirtumo, žmonių broliai, broliškai priimkime kiekvieną kurinį ir kūrinijos šlovinimą nuolat aukokime Dievui, iš kurio išeina visoks gėris.
3. Šventosios Dvasios suburti tam pačiam pašaukimui, bendra malda ir veikimu ugdykime viso Ordino, ypač provincijų ir vienuolynų tarpusavio broliškumo pajutimą. Gaivinkime broliškumą tarp visų brolių bei seserų, tiek pasauliečių, tiek vienuolių atžvilgiu, kurie kartu su mumis sudaro pranciškonišką šeimą.
4. Šis evangelinis broliškumas, kaip visuomeninio gyvenimo pavyzdys ir užuomazga, tepatraukia žmones broliškai tarpusavyje gyventi ir vienyti jėgas tobulėjimui bei kiekvieno išsilaisvinimui, tikram žmonių visuomenės vystymuisi.
5. Mūsų broliškas gyvenimas turi ypatingą reikšmę ir tampa vis reikšmingesnis kaip pavyzdys gerai suprasto socializacijos bei susivienijimo proceso, per kurį Dievas mus kviečia įgyvendinti taikaus broliškumo ir teisingumo augimą.

1. Priėmęs tarno išvaizdą žmogaus Sūnus neatėjo, kad jam tarnautų, bet kad pats tarnautų ir atiduoti savo gyvybę už visų išganymą.
2. Trokšdami būti į jį panašūs, nelaikykime savęs už kitus aukštesniais, tačiau būdami mažesniaisiais, atsidėkime visų tarnybai, o ypač tų, kurie kenčia nepriteklių ir priespaudą, net ir tų, kurie mus persekioja.
3. Noriai gyvenkime tarp neturtingųjų su meile dalyvaudami jų varge ir pažeminime.
4. Pagelbėdami jiems materialiai ir dvasiškai, gyvenimu, veiksmais ir žodžiais prisidėkime prie jų žmogiško ir krikščioniško augimo.
5. Taip elgdamiesi parodome savo broliško nusižeminimo dvasią, o kartu tampame teisingumo, vienybės ir taikos pradmeniu.

1. Kad vaisingai atliktume evangelinį pašaukimą Bažnyčioje ir pasaulyje, turime stengtis ištikimai gyventi apaštalinį gyvenimą, apimantį kontempliaciją ir veikimą, sekant Kristų, kuris be perstojo buvo atsidavęs maldai ir išganymo veiklai.
2. Apaštalai, Viešpaties išsiųsti į visą pasaulį ir liudydami savo Mokytojo gyvenimą, atsidėjo maldai ir žodžio tarnystei.
3. Šv. Pranciškus, nors ir labai mylėjo nuošalias vietas, tačiau sekdamas Kristaus ir jo Apaštalų pėdomis, pasirinko tokį gyvenimo būdą, kuris apėmė vidinę maldą ir išganingosios žinios skelbimą.
4. Nuolat šlovinkime Dievą ir apmąstykime jo žodžius, kad vis labiau pasiektume būseną, per kurią mūsų malda ir veikimas patrauktų žmones džiaugsmingai mylėti Dievą.
5. Taip visą mūsų maldos gyvenimą persmelks apaštalinė dvasia, o visą apaštalinį veikimą suformuos maldos dvasia.

II Skyrius.
Kandidatų priėmimas ir brolių ugdymas

I poskyris. Pašaukimas

1. Būdamas geras Dievas pašaukia tobulai meilei Bažnyčioje visus įvairių luomų tikinčiuosius, kad kiekviename iš jų įvykdytų pasaulio pašventinimo ir išganymo darbą.
2. Į šį pašaukimą kiekvienas turi atsiliepti su didžiausia laisve ir meile, kad būtų galima suderinti žmogaus asmens orumą su Dievo valia.
3. Todėl dėkinga širdimi džiaukimės visi mums suteikta išskirtine vienuoliško pašaukimo malone.
4. Atsiliepdami į pranciškonišką- kapucinišką pašaukimą turime duoti viešą ir visuomeninį jau esančio ir amžino Kristaus gyvenimo liudijimą, sekti jį neturtingą ir nusižeminusį skelbti žmonėms, ypač vargšams, jo mokslą.
5. Piligrimų broliškoje bendruomenėje, širdimi ir veiksmais atsidavę atgailai, mažumo dvasioje tarnaudami žmonėms, su džiaugsmu dalyvaujame išganingoje Bažnyčios misijoje.

1. Rūpinimas pašaukimais pirmiausia kyla iš brolių įsisąmoninimo, jog gyvena kupiną žmogiškų ir dvasinių vertybių gyvenimą, ir gali tokį gyvenimo būdą pasiūlyti kitiems. Kandidatai, prisiimdami tokį gyvenimo būdą ir ryždamiesi tikrai tarnauti Dievui ir žmonėms, tobulina savo žmogiškumą. Kad galėtume duoti aiškų tokio gyvenimo liudijimą, būtinas nepaliaujamas atsinaujinimas.
2. Trokšdami įvykdyti Dievo valią pagal mūsų charizmą, visi broliai turi prisidėti prie pašaukimų žadinimo.
3. Įsimintinas šv. Pranciškaus, matančio pirmosios brolių bendruomenės augimą, susirūpinimas; visi broliai, ypač vyresnieji ir bendruomenės, stropiai turi stengtis, pirmiausia savo gyvenimo pavyzdžiu, malda ir žodžiu, pažinti ir remti tikrus pašaukimus.
4. Taip bendraujame su Dievu, kuris ką nori išrenka ir pašaukia, taip pat prisidedame prie Bažnyčios gerovės.

1. Reikia rūpestingai plėtoti įvairius pašaukimų pastoracijos būdus, ypač Ordinui dvasiniai artimoje aplinkoje.
2. Geresni rezultatai pasiekiami ten, kur pašaukimų veiklai remti, koordinuoti ir gaivinti yra specialiai paskirti broliai. Tačiau visi broliai turi prisidėti prie šio reikalo, parodydami savo pranciškoniško gyvenimo vaisingumą.
3. Žadinant pašaukimus svarbu sudaryti galimybę jaunimui dalyvauti kokiu nors būdu mūsų gyvenime. Geriausiai tam pasitarnauja šiam reikalui skirti vienuolynai, kuriuose kartu sukuriamos sąlygos asmeniniams pamąstymams.
4. Pašaukimams vienuoliškam gyvenimui ugdyti ir paruošti, provincijolai, pritariant savo patarėjams, esant reikalui ir provincijos Kapitulai, turi įsteigti specialias įstaigas atsižvelgiant į krašto ir laiko poreikius.
5. Tose įstaigose reikia taikyti sveiką pedagogiką, kad auklėtiniai galėtų siekti ir humanitarinių, ir nehumanitarinių žinių, atitinkančių jų amžių, intelektą ir išsivystymą, gyventų įprastą krikščionišką gyvenimą, turėdami ryšį su visuomene ir savo šeima, kad būtų galima pažinti ir išugdyti vienuolinio gyvenimo pašaukimą. Mokslas turi būti taip sutvarkytas, kad auklėtiniai galėtų be sunkumų tęsti jį ir kitur.

II poskyris. Priėmimas

1. Šv. Pranciškus numatė vienuolijos didelį išaugimą, tačiau rūpinęsis gyvenimo tyrumu, baiminosi netinkamų brolių antplūdžio.
2. Kadangi vienuolijoje turi kasdien vis labiau augti dorybė, tobula meilė ir dvasia, o ne skaičius, todėl norintys gyventi kapucinišką vienuolišką gyvenimą turi būti gerai ištirti ir išrinkti.
3. Provincijolas turi stropiai ištirti, ar turintys būti priimti atitinka visuotinės ir mūsų teisės reikalavimus, kad jų priėmimas būtų galiojantis ir vertas. Ypač reikia laikytis šių reikalavimų:
a) kandidatai privalo turėti prigimtinį gebėjimą gyventi evangelišką gyvenimą mūsų vienuolijoje;
b) reikia įsitikinti, ar turi būtiną mūsų gyvenimui fizinę ir psichinę sveikatą;
c) kandidatai savo gyvenimu turi rodyti, kad tvirtai tiki tuo, ką tiki ir ko laikosi šventoji Motina Bažnyčia, ir kad turi katalikišką mąstymo būdą;
d) turi turėti gerą vardą, ypač tarp savo aplinkos žmonių;
e) turi pasižymėti tinkamu brandumu, tvirta valia ir uolumu, kad būtų galima manyti, jog į Ordiną stoja vien ryždamasis sąžiningai tarnauti Dievui ir žmonių išganymui pagal Regulą, šv. Pranciškaus gyvenimo pavyzdį ir Ordino Konstituciją;
f) turi turėti tame krašte reikalaujamą išsilavinimą ir teikti viltį, kad gebės gerai atlikti savo pareigas;
g) ypač reikia pasidomėti ir surinkti visas reikalingas žinias apie vyresnio amžiaus ir buvusių kitose vienuolijose kandidatų gyvenimą;
h) dvasininkų, pasauliečių, kitų Vienuolijų ir Apaštalinio gyvenimo draugijų narių, seminaristų ar buvusių kandidatų priėmimo reikalu reikia laikytis visuotinės teisės normų.

1. Išmintingasis Mokytojas Kristus, atsakydamas išganymo troškimą išreiškusiam jaunuoliui, pasakė, kad, jei nori būti tobulas, privalo viską, ką turi parduoti ir išdalyti vargšams.
2. Jo sekėjas Pranciškus ne tik pats taip pasielgė ir norintiems kandidatams liepė tai padaryti, tačiau ir Reguloje įsakė tai vykdyti.
3. Kandidatams, kurie stoja į Ordiną nuoširdžios Kristaus meilės patraukti, provincijolas turi priminti šiuos Evangelijos žodžius, kad prieš duodami amžinus įžadus privalės atsisakyti visos savo nuosavybės, patartina neturtingųjų labui.
4. Kandidatai iš anksto turi vidujai pasiruošti būsimam savo nuosavybės išsižadėjimui ir tarnauti visiems žmonėms, ypač neturtingiesiems.
5. Regulą draudžia broliams kištis į šiuos turtinius reikalus.
6. Be to, kandidatai turi būti pasiruošę atiduoti Viešpačiui savo proto ir valios jėgas, taip pat malonės ir prigimties dovanas, vykdydami Dievo Tautai tarnauti prisiimtas pareigas.

1. Teisė priimti į postulantūrą ir į noviciatą, leisti duoti įžadus priklauso generolui, o kiekvienoje provincijoje– provincijolui, kuris šią valdžią gali suteikti, net ir nuolatinai, savo vikarui, viceprovincijolui ir kustodui.
2. Prieš leisdami pradėti noviciatą, šie vyresnieji turi atsiklausti savo patarėjų, arba trijų keturių brolių, paskirtų patarėjų tarybų, tačiau leisti duoti pirmuosius ir amžinuosius įžadus turi gauti savo patarėjų sutikimą.
3. Jei reikėtų, turi pasiklausti tą sritį išmanančių asmenų nuomonės.

1. Novicų priėmimo aktą atlieka magistras, nebent provincijolas kitaip nuspręstų.
2. Įžadus, Bažnyčios vardu, priima pats provincijolas, bet gali deleguoti ir kitą mūsų Ordino brolį.
3. Priimant į noviciatą ir ir duodant įžadus, reikia laikytis liturginių nuostatų.
4. Vienuoliški įžadai įprastai daromi šv. Mišių metu, pagal šią Apaštalų Sosto pranciškoniškoms šeimoms patvirtintą formulę:

Švenčiausios Trejybės aukščiausiai garbei ir šlovei, aš, brolis N.N., Dievo įkvėpimo paskatintas tobuliau gyventi pagal Evangeliją ir sekti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pėdomis, prieš esančius čia brolius ir tave, broli N., šventajam ir visagaliui Dievui duodu įžadus visą gyvenimą(tris metus, šešis metus) gyventi paklusnume, neturte, ir skaistume, taip pat įsipareigoju ištikimai laikytis Mažesniųjų Brolių gyvenimo ir ir Regulos, popiežiaus Honorijaus III patvirtintos, pagal Mažesniųjų Brolių Kapucinų Konstituciją. Visa širdimi atsiduodu šiai Brolių Bendruomenei, kad vadovaujamas Šv. Dvasios, Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos pavyzdžiu, užtariant šventajam Tėvui Pranciškui ir visiems šventiesiems, su brolių pagalba pasiekčiau tobulą meilę tarnaudamas Dievui, Bažnyčiai ir žmonėms.

1. Trijų evangelinių patarimų, kuriuos įsipareigojome per įžadus šv. Pranciškaus pavyzdžiu vykdyti, užduotis ir tikslas, Dievo malonei padedant, yra susivienyti su Kristumi, dėl dangaus karalystės laikantis skaistumo, neturto ir paklusnumo.
2. Skaistumo įžadas, kurio laikomės dėl dangaus karalystės, yra būsimo pasaulio ženklas ir Dievui atiduotos nepadalytos širdies didesnio vaisingumo šaltinis, ir įpareigoja tobulai laikytis skaistumo gyvenant celibate.
3. Neturto įžadas įpareigoja sekti Kristų, kuris būdamas turtingas, tapo vargšu, ir be to, kad sąlygoja neturtingumą daiktuose ir dvasioje, padaro priklausomą nuo vyresniųjų, taip pat apriboja turto naudojimą ir turėjimą, įpareigoja laisvanoriškai išsižadėti prieš amžinuosius įžadus turto įsigijimo ir nuosavybės teisės, jei tai yra įmanoma, ir teisiniu civiliniu būdu.
4. Klusnumo įžadas, daromas tikėjimo ir meilės dvasia sekant klusnų iki mirties Kristų, įpareigoja paklusti dėl Dievo teisėtiems vyresniesiems, įsakantiems, laikantis mūsų Konstitucijos, „visur kur, kas neprieštarauja sąžinei ir mūsų Regulai”.

III poskyris. Formacija

1. Formacija – tai brolių ir bendruomenių ugdymas, kad mūsų gyvenimas vis labiau atitiktų šventąją Evangeliją ir pranciškonišką dvasią, atsižvelgiant į laiko ir vietos reikalavimus. Ši formacija turi būti nuolatinė, tęstis visą gyvenimą ir apimti ir žmogiškas, ir evangelines bei vienuoliškas vertybes.
2. Pilna formacija apima visą asmenį, ypač jo psichinį, vienuolinį, kultūrinį bei profesinį- techninį aspektą. Ją sudaro du etapai: pradinė ir nuolatinė (permanentinė) formacija.

1. Bet kokia formacija pirmiausia yra Šv. Dvasios veikimas, kuri vidujai gyvina ir auklėtojus, ir auklėtinius.
2. Aktyvi formacija reikalauja auklėtinių bendradarbiavimo, kurie pirmiausia yra savęs auklėtojai ir atsako už savo tobulėjimą.
3. Kiekvienas brolis per visą savo gyvenimą yra ir aklėjamasis ir auklėtojas, kadangi visada gali pats ko nors išmokti ir kitus išmokyti; ši taisyklė yra formacijos pagrindinė taisyklė ir ją reikia taikyti gyvenime.
4. Pirmasis pranciškoniško pašaukimo elementas yra gyvenimas mažesniųjų brolių bendruomenėje, todėl formacijos procese broliškas gyvenimas turi būti visuomet ir visur pagrindinis reikalavimas.
5. Atskiros bendruomenės, ypač formacinės, kad galėtų įvykdyti šią pirmaeilę užduotį, turi semtis įkvėpimo ir paskatinimo iš tos ypatingos bendruomenės – provincijos.
6. Be abejo, visi broliai turi būti auklėtojai, tačiau yra reikalingi didesnę atsakomybę jaučiantys ir šioms pareigoms paskirti. Tarp jų pirmieji yra provincijolas ir gvardijonas, įprastiniai brolių formacijos gyvintojai ir vadovai, paskiau kvalifikaciją turintys aklėtojai, atliekantys šią pareigą vienuolijos vardu.

1. Ordinas privalo turėti tinkančias jo charizmai formacijos priemones.
2. Kadangi ypatingą dėmesį reikia teikti broliams, pradedantiems formaciją, todėl atskiri regionai turi pasirūpinti sukurti formacijos struktūras. 3. Formacijai pirmiausia reikia atsakingų brolių, dirbančių visą formacijos laikotarpį pagal pastovias taisykles. Šiems auklėtojams sutartinai turi padėti visa bendruomenė.
4. Formacijos sekretoriatas ir priemonės yra labai svarbūs, todėl reikia stengtis, kad jie vystytųsi ir būtų veiksmingi.
5. Generalinis Ordino Formacijos Sekretoriatas tarnauja generolui ir įvairių apskričių vyresniesiems, suteikdamas pagalbą ir informaciją, remdamas visa, kas susiję su formacija.
6. Panašiai ir provincijose reikia įsteigti formacijos tarybas, o formacijos įstaigose turi būti paskirtas brolis, atsakingas už formacijos reikalus.
7. Provincijos ar jų grupės priklausomai nuo regiono sąlygų turi turėti savo formacijos statutą, kuriame būtų smulkiai išdėstyti viso brolių formacijos proceso uždaviniai, programos ir konkretūs metodai.

IV poskyris. Įvadas į mūsų gyvenimą

1. Pradinė formacija reikalauja įvaldyti būtinas teorines ir praktines žinias, kurios padėtų auklėtojų vadovaujamiems kandidatams, pamažu susipažinti su evangeliniu pranciškonų gyvenimu.
2. Kandidatų formacija, apimanti žmogišką ir dvasinį pradmenį, turi būti išsami, išbaigta ir pritaikyta prie laiko ir vietos poreikių.
3. Reikia taikyti aktyvaus auklėjimo priemones, ypač mokymąsi atlikti įvairius darbus ir užduotis, kurie pamažu išmoko kandidatus susivaldyti ir pasiekti psichinį bei jausminį brandumą.
4. Atsižvelgiant į savitus jų gabumus ir malonės dovanas, reikia įtraukti juos į dvasinį gyvenimą, kurį maitina Dievo žodžio skaitymas, aktyvus dalyvavimas liturgijoje, asmeninis mąstymas ir malda, kad vis labiau būtų patraukiami prie Kristaus, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas.
5. Pradedantys mūsų gyvenimą broliai turi gerai pažinti teoriškai ir praktiškai pranciškonišką ir kapucinišką dvasią studijuodami šv. Pranciškaus gyvenimą, pažiūrą apie Regulos laikymąsi, taip pat mūsų Ordino istoriją ir sveikas tradicijas, vidujai ir praktiškai turi įvaldyti šį gyvenimą, kuriam buvo pašaukti.
6. Visų pirmiausia privalo rūpintis broliško gyvenimo bendruomenėje ir su kitais žmonėmis vystymusi, skubėdami padėti jų reikaluose, kad kasdien vis labiau išmoktų gyventi aktyviai vienytis su Bažnyčia.
7. Priklausomai nuo užduočių, susijusių su regionui būdingomis sąlygomis ir statutais, reikia garantuoti broliams specialią formaciją.
8. Visi pradinės formacijos etapai turi būti atliekami provincijolo, pritariant patarėjams, nustatytuose vienuolynuose, kurie ypatingai yra paruošti auklėjimui ir kapuciniškam gyvenimui. Pritariant patarėjams, provincijolas gali leisti postulantūrą atlikti ir ne mūsų vienuolynuose.
9. Noviciato įsteigimo, perkėlimo, uždarymo teisė priklauso generolui, pritariant patarėjams; tai reikia padaryti raštu specialiu dekretu. Ta pati valdžia gali leisti išimties keliu įvairiais atvejais kandidatui atliktų noviciatą kitame Ordino vienuolyne, vadovaujant patyrusiam vienuoliui, kuris atliktų novicų magistro pareigas.
10. Aukštesnysis vyresnysis gali leisti, kad novicų grupė tam tikrą apibrėžtą laiką galėtų gyventi kitame, jo paskirtame Ordino vienuolyne.

1. Kiekvienas vienuolijai Dievo duotas brolis atneša jai džiaugsmą ir drauge paraginimą atsinaujinti mūsų pašaukimo dvasia.
2. Visa bendruomenė turi prisidėti prie kandidatų, jei jie jai priklauso, pradinės formacijos.
3. Tačiau jiems vadovauti provincijolas, pritariant patarėjams, nustato ribas ir paskiria dvasinio gyvenimo, broliškumo, pastoracijos patirtimi, žiniomis, išmintimi, sugebėjimu atpažinti dvasias ir sielų pažinimu pasižyminčius brolius.
4. Postulantų, novicų ir noviciatą atlikusių brolių magistrai turi būti laisvi nuo pareigų, kurios trukdytų užsiimti kandidatų formacija ir jiems vadovauti.
5. Esant svarbioms priežastims, galima duoti jiems pagalbininkus, ypač dvasinio gyvenimo ir vidinio vadovavimo reikalui.

1. Pradinės formacijos laikas prasideda tuomet, kai provincijolas kandidatą priima į vienuoliją, ir tęsiasi iki amžinųjų įžadų davimo. Jo eiga turi atitikti visuotinės ir mūsų teisės reikalavimus. Kandidato priėmimą reikia dokumentaliai įforminti.
2. Nuo priėmimo dienos kandidatą formacijos ir darbo reikaluose reikia laikyti vienuolijos nariu, provincijolo, pritariant patarėjams, nustatytu būdu.
3. Pradinė formacija kaip laipsniškas įjungimas į vienuoliją apima postulantūrą, noviciatą ir postnoviciatą.

1. Postulantūra yra formacijos pradžios ir apsisprendimo laikas. Jo trukmę ir būdus, pritariant patarėjams, nustato provincijolas. Šiuo laiku kandidatas susipažįsta su kapucinišku gyvenimu, o bendruomenė savo ruožtu geriau pažįsta kandidatą ir įsitikina jo pašaukimo tikrumu.
2. Postulantų formacijos uždaviniai yra pagilinti katecheze tikėjimą, supažindinti su liturgija, maldos būdais, pranciškonizmu ir gauti pirmąją apaštalinio gyvenimo patirtį. Taip pat reikia ištirti ir vystyti žmogišką, visų pirma psichinę, brandą ir gebėjimą evangeliškai suprasti laiko ženklus.

1. Noviciatas pagal pagrindinius jo reikalavimus yra intensyvesnio įvadas į evangelinį gyvenimą ir nuodugnesnės pranciškoniško – kapuciniško gyvenimo patirties laikas; jo metu reikia laisvai ir brandžiai apsispręsti vienuoliškam gyvenimui.
2. Novicams vadovauja tik magistras priklausantis nuo aukštesniųjų vyresniųjų, kuris turi būti Ordino narys ir davęs amžinuosius įžadus.
3. Novico formacija remiasi konsekruoto gyvenimo vertybėmis, su kuriomis jis susipažįsta ir išgyvena Kristaus pavyzdžio, šv. Pranciškaus evangelinio supratimo ir sveikų Ordino tradicijų šviesoje.
4. Noviciato programa turi atitikti vienuoliško gyvenimo apraiškas, ypač per tikėjimo, kontempliacinės maldos, broliško gyvenimo, kontakto su neturtingaisiais ir darbo patirtį.
5. Noviciatas galioja tada, kai tęsiasi dvylika mėnesių ir toje pačioje noviciato bendruomenėje; jo pradžią ir būdą, pritariant patarėjams, nustato provincijolas.
6. Nebūnant noviciate ištisai ar su pertraukomis daugiau nei tris mėnesius, noviciatas negalioja. Nebuvus noviciate daugiau nei penkiolika dienų, jį reikia tiek pat dienų pratęsti. Be to, privalu laikytis kitų visuotinės teisės normų noviciato klausimu. 7. Noviciatą pradžią, kuri yra gyvenimo Ordine pradžia, reikia dokumentaliai įforminti.

1. Postnoviciatas – tai laikas, kuriuo broliai vis labiau bręsdami, ruošiasi galutiniam sprendimui priimti kapucinišką evangelinį gyvenimą darant amžinus įžadus.
2. Kadangi svarbiausias mūsų pašaukimo dalykas yra evangelinis broliškas gyvenimas, todėl jam pirmenybė turi būti teikiama ir postnoviciato metu. Todėl visiems broliams reikia suteikti tokią pat vienuolinę formaciją, o jos trukmę ir būdą nustato provincijolas, pritariant patarėjams. Teatsideda broliai pagal savo gabumus ir gautas malones Šv. Rašto, vidinio gyvenimo teologijos, liturgijos, Ordino dvasingumo istorijos studijoms, įvairiais būdais teapaštalauja ir atlieka įvairius darbus vienuolyne. Šios rūšies formacija visuomet turi atsižvelgti į gyvenimo reikalavimus ir nuolatinį asmens brendimą.

V poskyris. Įžadai

1. Nuolatos apmąstykime didžią vienuolinių įžadų malonę.
2. Per juos nauju ir ypatingu titulu prisiimame naują, Dievo garbei ir tarnybai atiduotą gyvenimą, o tai pažadina mus tobulai meilei, ir per tvirtą ir artimą atsidavimą Dievui išreiškiame nenutraukiamą ryšį tarp Kristaus ir Nuotakos – Bažnyčios.
3. Norėdami šiuo atsidavimu pelnyti gausesnių Krikšto malonių, įsipareigojame vykdyti evangelinius patarimus pagal Regulą ir Konstituciją.
4. Taip stengiamės išsivaduoti nuo trukdymų, galinčių mus atitolinti nuo tobulos meilės, dvasinės laisvės ir Dievo garbinimo tobulumo.
5. Įžadais kaip liudijimu prisidedame prie Bažnyčios išganingosios misijos kolei naudojamės šia ypatinga Dievo dovana Bažnyčios gyvenime.
6. Todėl primename broliams, kad rūpestingai jiems ruoštųsi dvasinėmis pratybomis, aktyviu sakramentiniu, ypač Eucharistijos, gyvenimu ir karšta malda. Dar intensyviau ir su didesniu atsidėjimu tai tedaro prieš amžinuosius įžadus.

1. Pabaigęs noviciatą ir pripažintas tinkamu, novicas duoda provincijolo ir jo paties apibrėžtam laikui laikinuosius įžadus, kuriuos reikia laisva valia atnaujinti iki amžinųjų įžadų. Jei kiltų abejonių dėl jo tinkamumo, provincijolas gali pratęsti bandomąjį laikotarpį, tačiau neilgiau kaip šešiems mėnesiams. Jei ir tuomet novicas pasirodytų netinkamas, jis turi būti atleistas.
2. Įžadų trukmė neturi būti trumpesnė nei treji metai, ir ilgesnė nei šešeri metai. Galima įžadų laiką pratęsti, jei būtų reikalinga, tačiau laikas, kuriam brolį įpareigoja laikinieji įžadai, neturi būti ilgesnis nei devyneri metai.
3. Amžinuosius įžadus brolis duoda, jei bus pripažintas tinkamas ir pats laisvanoriškai to prašys, provincijolo, susitarus su darančiuoju įžadus, nustatytu laiku, išlaikant reikalaujamą minimalią trijų metų laikinųjų įžadų trukmę, tačiau ne anksčiau nei sukaks broliui 21 metai. Įžadais kandidatas galutinai yra įjungiamas į Ordiną ir įgauna visas teises ir pareigas, numatytas Konstitucijos.
4. Pasibaigus įžadų laikui, brolis gali pasitraukti, o jei būtų svarbių priežasčių, aukštesnysis vyresnysis, išklausęs savo patarėjų nuomonės, gali nebeleisti daryti tolesnių įžadų.
5. Reikia laikytis kitų visuotinės teisės normų, reglamentuojančių įžadų davimą, ypač disponavimą turtu prieš laikinuosius ir amžinuosius įžadus.

1. Per pirmųjų įžadų apeigas duodamas vienuoliškas abitas, net jei ir yra paprotys duoti anksčiau bandomuosius drabužius. Turime įsidėmėti, kad mūsų nešiojami drabužiai turi būti pasišventimo Dievui, mažumo bei broliškumo ženklas.
2. Apsivilkę romiu ir nuolankiu Kristumi, turime būti mažesnieji ne tariamai, tačiau išties – širdimi, kalba ir elgesiu.
3. Jei broliai nebus gaivinami nuolankumo dvasios, ne daug kuo prisidės prie sielų išganymo vien išoriniais jo ženklais.
4. Sekdami šv. Pranciškaus pavyzdžiu iš visų jėgų turime stengtis ne tik atrodyti geri, tačiau tokie iš tiesų būti kalboje ir gyvenimo būdu pagal Regulą vidujai ir išoriškai būti, laikydami save mažesniais už kitus, pralenkdami juos pagarbos rodymu.
5. Pagal Regulą ir Ordino paprotį mūsų apdaras yra kaštoninės spalvos tunika su kapuce, juosta ir sandalai, esant svarbiai priežasčiai – avalynė.
6. Kaip pasišventimo Dievui ženklą ir neturto liudijimą, broliai privalo nešioti abitą. Barzdos nešiojimo papročio reikalu palaikoma įvairumo taisyklė.

1. Provincijolas, išklausęs patarėjų nuomonės, nustato, kada vienuolyno bendruomenė, prieš tai gavusi magistro žinią, turi surengti pasitarimą ir apsvarstyti kandidatų tinkamumą bei savo elgesio su jais būdus.
2. Amžinųjų įžadų broliai, gyvenantys daugiau nei keturis mėnesius noviciato vienuolyne, noviciato metu ir prieš amžinuosius įžadus turi išreikšti savo nuomonę apie kandidatų tinkamumą provincijolo nustatytu būdu, patariamuoju balsavimu.
3. Vertėtų išklausyti ir laikinųjų įžadų brolių nuomonės, tačiau balsavime jie nedalyvauja.
4. Apie kiekvieną tokį susirinkimą ir balsavimo rezultatus, jei balsavimas įvyko, reikia pranešti provincijolui.

1. Privalu surašyti laikinųjų ir amžinųjų įžadų davimo dokumentą, nurodant amžių ir kitas reikiamas aplinkybes, pasirašytą davusiojo įžadus ir juos priėmusiojo bei dviejų liudininkų.
2. Šį ir kitus bažnyčios reikalaujamus dokumentus reikia rūpestingai saugoti provincijos archyve; tą aktą provincijolas turi įrašyti į įžadų knygą, kuri privalo būti archyve.
3. Apie amžinųjų įžadų davimą provincijolas turi pranešti juos davusio brolio krikšto vietos klebonui.

1. Provincijolas ir turintys specialų įgaliojimą kiti 19 numeryje išvardyti turi valdžią pašalinti postulantą arba novicą, kurį laiko netinkamu mūsų gyvenimui.
2. Svarbiu atveju, kai negalima delsti, tą valdžią turi novicų ar postulantų magistras, tačiau su vienuolyno bendruomenės tarybos sutikimu. Apie pašalinimą reikia pranešti provincijolui.
3. Generolas, pritariant patarėjams, gali suteikti laikinųjų įžadų broliui, kuris esant svarbioms priežastims prašo, indultą išstoti iš Ordino. Šis indultas atleidžia nuo įžadų, taip pat nuo visų iš įžadų išplaukiančių, įsipareigojimų.
4. Visais kitais atvejais, numatančiais perėjimą į kitą pašvęsto gyvenimo institutą ar apaštalinio gyvenimo draugiją, išstojimą iš Ordino ir brolio pašalinimą po laikinųjų ar amžinųjų įžadų, reikia vadovautis Bažnyčios visuotinės teisės nuostatomis.

VI poskyris. Specialioji formacija

1. Šv. Pranciškus savo Testamente rašo: „Kas nemoka dirbti, teišmoksta”.
2. Šis priminimas nuolat įgauna naują ir svarbią reikšmę. Sunku yra deramai atlikti darbą be tinkamos ir specialios formacijos.
3. Ordinas turi padėti kiekvienam broliui vystyti jam tinkančią darbo malonę. Taip dirbdami broliai stiprina vienas kito pašaukimą ir broliško gyvenimo ryšį.
4. Brolius reikia ruošti pagal kiekvieno gabumus atlikti įvairias užduotis, todėl vieni tesimoko amatų ir techninių profesijų, kiti testudijuoja pastoracinius ir mokslinius dalykus, ypač teologiją.

1. Visi broliai, nuolankiai tarnaudami Viešpačiui, teatmena, kad už viską turi stengtis turėti Dievo Dvasią ir jo šventą veikimą.
2. Broliai turi stengtis, kad įgydami profesinius įgūdžius ir žinias, išliktų darbo malonėje vienodai ir kompetenciški, ir šventi.
3. Specialų išsilavinimą pagal savo gabumus tepriima išsižadėjimo ir drausmės dvasia, kad savo asmenybės ir proto vystymusi prisidėtų prie bendro Ordino, Bažnyčios ir visuomenės gėrio.
4. Persmelktos ir gaivinamos meile Kristui studijos turi visiškai atitikti mūsų gyvenimo būdą.
5. Todėl studijuodami broliai taip teformuoja savo širdį ir protą, kad, šv. Pranciškaus noru, stiprėtų jų pašaukimas; mokymasis kokio nors darbo yra mūsų vienuoliško gyvenimo sudedamoji dalis.

1. Pašaukti priimti šventimus broliai turi gauti Bažnyčios įstatymų nustatytą išsilavinimą, atsižvelgiant į mūsų ordino savitumus. Šventimams priimti leidimą duoda provincijolas ir patarėjai.
2. Kiekvienoje provincijoje su tuo pačiu stropumu reikia pasirūpinti kitų brolių, atsižvelgiant į jų užduotis, protiniu, apaštaliniu ir techniniu išsilavinimu.
3. Filosofinis ir teologinis ugdymas, iš esmės pranciškoniškos mokyklos dvasia, sutartinai tesiekia palaipsniui atskleisti alumnų protams Kristaus paslaptį.
4. Visą mūsų apaštalinio Ordino formaciją turi persmelkti ganytojiškas stropumas, kad visi broliai, pagal savo galimybes, galėtų veiksmu ir žodžiu skelbti Dievo karalystę kaip mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus mokiniai ir pranašai, atsižvelgdami į skirtingų šalių pastoracinius poreikius bei į Bažnyčios misijinę ir ekumeninę užduotį.
5. Provincijolas, pritariant savo patarėjams, turi įsteigti provincijoje būtinai brolių specialiajai formacijai pagilinti skirtas įstaigas arba turi tuo pasirūpinti kitu būdu, ypač bendradarbiaudamas su kitomis provincijomis ar pranciškoniškomis šeimomis, kiek leis galimybės.
6. Jei broliai pradinės formacijos metu dėl tam tikrų krašto ar provincijos sąlygų ir poreikių lanko ugdymo įstaigas už vienuolyno ribų, tuomet visuomet reikia uoliai rūpintis papildyti jų pranciškonišką ir kapucinišką formaciją.
7. Provincijolai turi rūpintis, kad gabūs broliai įgytų specialybę iš kitų mokslų institutuose, fakultetuose, universitetuose, taip pat profesijų srityje, kuri jų manymu atrodys naudinga Bažnyčios ir Ordino tarnybai.

1. Auklėtojai teįsisąmonina, kad auklėtiniai yra ypatingi savo formacijos kūrėjai, už kurią pirmi yra atsakingi, pasitikėjimo dvasia bendraudami su auklėtojais.
2. Auklėtojai turi stengtis auklėjimo metodais, pokalbiais su auklėtiniais ir per praktines pratybas duoti jiems gyvą ir solidžią kultūrą. 3. Su dideliu stropumu turi pasiruošti savo paskaitoms, rūpestingai jas vesti vadovaudamiesi Bažnyčios mokymu, į jo atsižvelgdami reikalavimus paskaitose, prisidėdami prie dėstomo dalyko vystymosi.
4. Patartina, kad jie atsidėtų ir moksliniam darbui bei tyrinėjimams, knygų rašymui ir platinimui, ypač pranciškoniškų, o jiems ir kitiems broliams tai daryti gali padėti Ordino įsteigti Pranciškoniški Institutai.
5. Be centrinės ir regioninės bibliotekos, kurios yra labai rekomenduotinos įsteigti, kiekviename vienuolyne tebūna bendra biblioteka, atitinkanti bendruomenės poreikius, reikiamai aprūpinta knygomis. Kur tai įmanoma, bibliotekomis gali naudotis asmenys iš už vienuolyno ribų, tačiau reikia išlaikyti tam tikras atsargumo priemones.

VII poskyris. Nuolatinė formacija

1. Nuolatinis ugdymas yra asmeninio ir bendruomeninio atsinaujinimo vyksmas taip pat struktūrų pritaikymas, kuris leidžia dabartinėmis sąlygomis nuolat gyventi pagal Evangeliją.
2. Nuolatinis ugdymas, nors apskritai liečia asmenį, tačiau turi du aspektus: vienas – tai dvasinis atsivertimas, grįžtant nuolatos prie krikščioniško gyvenimo ištakų ir Ordino pirminės dvasios, jų pritaikymas prie šiandienos, ir, antras, kultūrinis, profesinis atsinaujinimas, techninis prisitaikymas prie laiko sąlygų. Visai tai tarnauja didesnei ištikimybei kapuciniškam pašaukimui.

1. Baigęs pradinę formaciją brolis neturi manyti, jog jam to užteks visam gyvenimui. Nuolatinis ugdymas liečia visus brolius.
2. Be abejonės, kiekvieno brolio teisė ir pareiga yra rūpintis nuolatiniu savęs ugdymu, o tai yra niekas kitas kaip nuolatinė ištikimybė pašaukimui.
3. Šios rūšies formacija laikoma įprasta ir ganytojiška visų vyresniųjų pareiga.

1. Kiekvienoje provincijoje reikia priimti specialius, permanentinę formaciją liečiančius potvarkius apie vietos, asmenų ir laiko sąlygas.
2. Formacijos programa turi būti organiška, išsami ir dinamiška, apimanti vienuoliško gyvenimo visumą ir Evangelijos nušviestą Ordino dvasią.
3. Nuolatiniam ugdymui labai padeda įprasta kasdieniško gyvenimo tvarka, todėl pirmoji ugdymo mokykla yra kasdieniška vienuoliško gyvenimo patirtis įgaunama išlaikant normalų maldos, mąstymo, bendro gyvenimo ir darbo ritmą.
4. Be šio, siūlytina ypatingos pagalbos priemonės, naujos ar atnaujintos nuolatinės formacijos iniciatyvos, praktikuojamos vietos ar provincijos bendruomenėse, priklausančioms tam tikroms provincijoms ar regionams, bei aukštesniųjų vyresniųjų Konferencijose.
5. Broliškai dvasiai visame ordine puoselėti, formacijos tikslams ir pranciškoniškai kultūrai ugdyti, siūlytina naudotis mūsų Tarptautine Kolegija Romoje.

1. Kiekvienas brolis, atsiliepdamas į Dievo duotą pranciškonišką ir kapucinišką pašaukimą, turi stengtis kilniai vystytis.
2. Privalome saugoti savo ir kitų pašaukimo dovaną ir stengtis jį išlaikyti, o taip pat jį stiprinti ištikimai bendradarbiaujant, išmintingu budrumu ir nuolatine malda.
3. Saugokimės, broliai, kad neįpultume į širdies apostazę, t. y. į būseną, kurioje, atšalus, turima po vienuoliška išore supasaulėjusi širdis, o dvasia ir jausmu atsitolinama nuo savojo pašaukimo, pasiduodant puikybei ir šio pasaulio juslingumui, tačiau atminkime Apaštalo žodžius: „nemylėkite šio pasaulio, venkime visko, kas dvelkia nuodėme ir silpnina vienuolišką pašaukimą.
4. Jei jau palikome pasaulį, stenkimės, kad nieko kito netrokštume, niekur kitur neieškotume džiaugsmo, tik tobulėjime Viešpaties dvasia ir Jo šventame veikime, visuomet jam patikdami, kad tikrai būtume uolūs ir neturtingi, švelnūs ir ir trokštantys šventumo, gailestingi ir skaisčios širdies, kad pasaulis mumyse galėtų atpažinti Dievo ramybę ir gėrį.

III skyrius.
Malda brolių gyvenime

1. Maldos kaip meilės atodūsio Dievui pradžia yra Šv. Dvasios veikimas, per kurį žmogus savo viduje klauso Dievo balso, kalbančio į širdį.
2. Dievas, pirmasis mus pamilęs, prabyla į mus visokiais būdais: per kūrinius, laiko ženklus, žmonių gyvenimą, o ypač per savo Žodį išganymo istorijoje ir mūsų širdyje.
3. Maldoje tiek pasiekiame pilnatvę atsiliepdami kalbančiam Dievui, kiek išsilaisviname iš savimeilės ir, susivieniję su Dievu bei žmonėmis, daromės panašūs į Kristų Dievą – Žmogų.
4. Pats Kristus yra mūsų gyvenimas, malda ir veikimas.
5. Sūniškai kalbamės su Tėvu tuomet, kai gyvename Kristumi ir meldžiamės jo Dvasioje, kuri mūsų širdyje šaukia: “Abba, Tėve!”.
6. Pašventinti evangelinių patarimų įžadais ypatingai Dievo tarnybai, laisvės dvasia stenkimės ištikimai ir ištvermingai gyventi maldos gyvenimą.
7. Su didžiausiu stropumu ugdykime šventą maldos ir pamaldumo dvasią, kuriai turi tarnauti visi laikinieji dalykai, kad taptume tikri sekėjai šv. Pranciškaus, kuris ne tiek meldėsi, kiek pats buvo visas malda.
8. Trokšdami labiau už viską Viešpaties dvasios ir jo švento veikimo bei melsdamiesi Dievui tyra širdimi, duokime žmonėms autentiškos maldos liudijimą, kad visi iš mūsų laikysenos ir bendruomenių gyvenimo galėtų pastebėti ir pajusti pasaulyje egzistuojantį Dievo gerumą ir maloningumą.

1. Mūsų malda teparodo specifinį mūsų mažesniųjų brolių pašaukimą.
2. Kaip broliai meldžiamės tuomet, kai renkamės Kristaus vardu mylėdami vienas kitą, kad Viešpats tikrai būtų tarp mūsų.
3. Kaip mažesnieji- tuomet, kai gyvename su neturtingu ir nuolankiu Kristumi, pateikdami Tėvui neturtingųjų šauksmą ir realiai patirdami jų gyvenimo sąlygas.
4. Mūsų malda psalmininkų, paties Kristaus pamokymu neturi būti svetima tikrovei, bet šv. Pranciškus turime sutikti Viešpatį raupsuotuose, diena iš dienos vis labiau tegul realizuojasi per gyvenimo sąlygas, istorinius įvykius, liaudišką religingumą ir to krašto kultūrą.
5. Taip malda ir veikimas išplaukia iš tos pačios Viešpaties Dvasios, neprieštarauja vienas kitam, bet vienas kitą papildo.
6. Pranciškoniška malda yra jausminga, vedanti į vidinį Dievo patyrimą. Kai apmąstome Dievo, aukščiausiojo Gėrio, iš kurio yra visoks gėris, paslaptį, tekyla iš mūsų širdžių garbinimas, dėkojimas, nuostaba ir šlovinimas.
7. Matydami Kristų visuose kūriniuose, eikime per pasaulį kaip jo meilės liudininkai, skelbkime taiką ir atgailą, kviesdami visus garbinti Dievą.

1. Per Krikštą ir vienuolinius įžadus paskirti Dievo tarnybai, labai vertinkime šventąją liturgiją, kuri yra Kristaus kunigiškos tarnystės vykdymas, visokios Bažnyčios veiklos viršūnė bei krikščioniškojo gyvenimo šaltinis. Joje dalyvaudami stenkimės atgaivinti asmeninį, brolišką ir dvasinį gyvenimą, o tikintiesiems Kristų atverti jos turtus.
2. Labai vertinkime Eucharistijos paslaptį ir Dieviškąją Oficiją, nes šv. Pranciškus troško, kad tai formuotų visą brolių bendruomenės gyvenimą.
3. Todėl būtų labai naudinga paskirti už liturgiją atsakingus brolius, kad ji būtų atliekama pagal liturgines normas ir jų dvasią, o kūrybingumu ir spontaniškumu nuolatos būtų atnaujinama.
4. Atlikdami apeigas, broliai turi prisitaikyti prie krašto, kuriame gyvena, kompetentingos bažnytinės valdžios tam kraštui išleistų nuostatų.

1. Eucharistinėje Aukoje, kurioje švenčiame Jėzaus Kristaus velykinę paslaptį iki antrojo jo atėjimo, dalyvaukime sąmoningai, tikrai ir aktyviai, nieko sau nepasilaikydami, kad mus visiškai priimtų Tas, kuris visą save mums duoda.
2. Brolių bendruomenėse kasdien turi būti aukojamos bendruomeninės šv. Mišios, kad laužant Eucharistinę Duoną per susivienijimą su Kristumi ir tarpusavyje geriau pasireikštų mūsų išaukštinimas. Jei kur nors kasdien neįmanoma tai daryti, tuomet kartkartėmis jos tebus aukojamos dalyvaujant visiems broliams.
3. Jei nėra poreikio asmeniškai aukoti Mišias, labai patartina norint parodyti aukos, kunigystės, broliškumo ir vienybę koncelebruoti.
4. Eucharistija, kurioje konsekruotuose pavidaluose yra su mumis pats Jėzus Kristus, turi būti mūsų koplyčiose ir bažnyčiose laikoma su pagarba ir tinkamiausioje vietoje.
5. Šv. Pranciškaus pavyzdžiu garbinkime Eucharistijoje esantį Jėzų Kristų, kartu su juo aukokime Dievui Tėvui save pačius ir visus mūsų veiksmus, pamaldžiai melskimės jam, kuris yra mūsų broliškos bendruomenės centras.

1. Suvokdami šv. Pranciškaus katalikišką jauseną, šv. Mišių metu ir savo maldose melskimės Dievui už šventąją Motiną Bažnyčią, už jos vadovus, už visus žmones ir viso pasaulio išganymą, ypač už pranciškonišką šeimą ir geradarius; paveskime Dievui taip pat mūsų mirusiuosius.
2. Kalbant apie maldas už mirusius, nustatoma, jog gavus žinią apie popiežiaus, generolo, eksgenerolo mirtį, kiekviena bendruomenė turi atlaikyti šv. Mišias už mirusįjį. Tą patį reikia atlikti mirus generaliniam patarėjui, ekspatarėjui atskiros kalbinės grupės bendruomenėse, kuriai priklausė tas defnitorius.
3. Provincijos Kapitula nustato maldas už mirusius provincijolus, eksprovincijolus, brolius, tėvus ir geradarius.

1. Ne tik Eucharistijos šventimu, tačiau ir kitokiais būdais, ypač Brevijoriumi, Bažnyčia vienijasi su Kristumi garbės giesme ir užtariamąja malda, ir šią pareigą ji uždeda mums.
2. Visa bendruomenė kasdien tesirenka atlikti Valandų Liturgijos. Jei kur nors nebūtų galimybės jos visos atlikti kartu, tuomet reikia kartu atkalbėti Rytinę ir Vakarinę.
3. Skatintina, kad broliai tai darytų, kur tik yra susibūrę, o jei yra galimybė, tegul atlieka Valandų Liturgiją kartu su tikinčiaisiais.
4. Vienuolyno Kapitula turi nustatyti dienos ir darbo tvarką, kurią turi patvirtinti aukštesnysis vyresnysis, kad visa diena galėtų būti, teikiant Dievui garbę, pašventinta. Nustatant šią tvarka reikia atsižvelgti į asmenų, laikų ir kultūros sąlygas.
5. Tie, kurie negali bendrai su broliais atlikti Brevijoriaus, tegul atsimena, kad ir privačiai melsdamiesi dvasiškai vienijasi su visa Bažnyčia, ypač su broliais. Su tokiu pat nusiteikimu tesimeldžia ir tie broliai, kurie pagal Regulą privačiai atlieka Viešpaties maldos Oficiją.

1. Valandų Liturgijoje kalbamės su Dievu jo paties žodžiais, paimtais iš Šv. Rašto, o Dievas savo žodyje ateina pas mus ir suteikia maldos įgūdžių. 2. Valandų Liturgija turi būti gyva ir aktyvi, kad Dievo žodis vis giliau persmelktų mūsų širdį ir veiksmingiau formuotų gyvenimą, išlaikant patartinas tylos akimirkas, kurios labai padeda sąmoningai ir vaisingai ją atlikti.
3. Sekant šv. Pranciškų, kuris giedojimu ir muzika reiškė savo jausmus, tegul liturgija, jei tai būtų įmanoma, bent švenčių dienomis būna giedama.
4. Labiau broliai tegul rūpinasi ne balsų melodiškumu, bet dvasios harmonija, kad balsas sutiktų su dvasia, o ši su Dievu.

1. Stenkimės išlaikyti ir kontempliaciją, kuri yra labai būdinga šv. Pranciškaus ir pirmųjų brolių gyvenimui. Rūpindamiesi minties malda, skirkime jai daugiau dėmesio.
2. Rūpestingai atliekama minties malda žadina tikrą adoraciją, vidujai vienija su Kristumi ir garantuoja šventos liturgijos pastovų veiksmingumą dvasiniame gyvenime.
3. Kasdien atlikime šią pratybą, kad niekada nesusilpnėtų mūsų maldos dvasia, o kasdien vis labiau įsiliepsnotų.
4. Vyresnieji ir visi, kuriems pavesta rūpintis brolių dvasiniu gyvenimu, tesistengia, kad visi broliai tobuliau pažintų minties maldą ir ją praktikuotų.
5. Tesisemia broliai maldos dvasios iš pačios maldos, krikščioniškų bei pranciškoniškų dvasingumo šaltinių, kad kaskart vis labiau įgautų iškilaus Jėzaus Kristaus pažinimo. Minties malda broliams, norintiems atrodyti tikriems dvasiškai mažesniesiems, yra dvasinė mokytoja, todėl jie turi nuolatos melstis savo viduje: kalbėtis su Dievu savo širdyje. Tikrai nesimeldžia tas, kuris su Dievu kalba tik lūpomis. Kiekvienas tesistengia praktikuoti minties maldą ir kontempliaciją, laikydamasis Kristaus, geriausio Mokytojo, mokslo, tesiekia garbinti amžinąjį Tėvą dvasia ir tiesa, rūpindamasis labiau proto apšvietimu ir jausmų sužadinimu nei žodžių parinkimu.

1. Tiek bendruomenės, tiek atskiri broliai, kad ir kur jie būtų, tesistengia realiai ir praktiškai duoti pirmenybę dvasiai ir maldos gyvenimui, kaip to reikalauja šv. Pranciškaus žodžiai ir pavyzdys, bei sveika kapucinų tradicija.
2. Didelę reikšmę turi asmeninės maldos svarbos suvokimo formavimas. Kiekvienas brolis, kur tik būtų, kasdien tepaskiria sau tinkamą laiko tarpą minties maldai, pvz. vieną ištisą valandą.
3. Provincijų ir vienuolynų kapitulos turi pasirūpinti, kad visi broliai turėtų laiko, būtino minties maldai, atliekamai privačiai ar bendruomeniškai. 4. Vienuolynų bendruomenių Kapitulos tepasirūpina, kad būtų bendruomeninės ir asmeninės brolių maldos. Broliai, ypač vyresnieji, vykdydami savo ganytojiškas pareigas, privalo jausti atsakomybę už tarpusavio maldos gyvenimo vystymą.
5. Būdami Kristaus mokiniai, nors neturtingi ir silpni, stenkimės išlikti su malda, kad į maldą būtų galima pakviesti tuos, kurie nuoširdžiai ieško Viešpaties.
6. Su didžiausiu uolumu rūpinkimės, kad malda, ypač minties, augtų Dievo Tautoje, ir tai nuo pat pradžios buvo Kapucinų Ordino charizma bei tikro atsinaujinimo priežastis, kaip patvirtina istorija.

1. Kaip Dievo vaikai leiskime, kad maldoje mus vestų Šventoji Dvasia ir sąlygotų nuolatinį mūsų vienijamasi su Tėvu ir broliais.
2. Šv. Evangelijos dvasia garbinkime ir skelbkime tikintiesiems Kristaus žmogystės paslaptį, ypač gimimą ir mirtį, kurios kėlė šv. Pranciškus nuostabą Viešpaties meile ir nusižeminimu.
3. Ypatingai rūpinkimės pamaldumu į Mergelę Dievo Motiną, Nekaltąjį Prasidėjimą, Dievo Dukrą ir Tarnaitę, Sūnaus Motiną ir Šventosios Dvasios sužadėtinę, kuri, pasak šv. Pranciškaus, tapo Bažnyčia, garbinkime ją liturginiu kultu ir rožančiumi, o jos garbę platinkime tarp žmonių. Ji yra mūsų motina ir užtarėja, Ordino Globėja, savo Sūnaus neturto ir mirties dalyvė ir, kaip rodo patirtis, yra kelias pasiekti neturtingo ir nukryžiuoto Kristaus dvasią.
4. Laikydamiesi senos Ordino tradicijos, gerbkime taip pat šv. Juozapą, jos Sužadėtinį.
5. Atgaivinkime šv. Pranciškaus kultą ir garbę, mažesniųjų brolių pavyzdį, taip pat kitų šventųjų, ypač mūsų Ordino, laikydamiesi vienuolynų papročių, tačiau, kad tas kultas visuomet derėtų su šventosios liturgijos dvasia.

1. Vienuoliškam gyvenimui nuolat atnaujinti visi broliai tegul atlieka metines rekolekcijas, susikaupimo dienas. Pagirtina, jei jos kartais organizuojamos įvairiais būdais, atsižvelgiant į įvairias pareigas.
2. Vyresnieji turi pasirūpinti, kad visi broliai, taip pat ir tie, kurie yra už vienuolyno ribų, turėtų tinkamą laiką ir galimybę jose dalyvauti.

1. Kiekviena brolių bendruomenė turi būti maldos bendruomenė. Tam tikslui būtų labai naudinga, Dievui visokeriopai laiminant, provincijose ar apskrityse įkurti susikaupimo bei kontempliacijos bendruomenes, kuriose broliai galėtų kažkiek laiko skirti dvasiniams reikalams ir maldos gyvenimui, priklausomai nuo Dievo gautos malonės.
2. Tokie broliai, išlaikydami ryšį su provincija, tegul prisimena, ką šv. Pranciškus parašė tiems, kurie vienuoliškai nori gyventi vienatvėje.
3. Provincijų Kapitulos arba aukštesniųjų vyresniųjų Konferencijos nusprendžia, ar tokios bendruomenės yra tikslingos ir kaip jos turi vadovautis.

1. Tylėjimas yra ištikimas vidinio gyvenimo sargas, o jo bendruomeniniame gyvenime reikalauja meilė. Norint išlaikyti maldos gyvenimą, studijas ir refleksiją, privalu jį labai vertinti ir bendruomenėse jo laikytis.
2. Vienuolynų Kapitulos turi budėti, kad būtų išsaugota maldos ir susikaupimo atmosfera, pašalinti viską, kas ją trikdo.

1. Šv. Rašto ir kitos dvasinės literatūros skaitymas yra veiksminga teisingo pamaldumo formavimosi priemonė, padedanti išgyventi Dievo patyrimą. Dvasiniam skaitymui kiekvienas brolis turi skirti pakankamai laiko.
2. Kiekvienoje Provincijoje turi būti priimtos nuostatos, liečiančios viešą Šv. Rašto, Regulos bei Konstitucijos skaitymą, taip pat bendrą įžadų atnaujinimą, kad visuomet prieš akis turėtume prisiekto gyvenimo kelią.

IV skyrius.
Gyvenimas neturte

I poskyris. Neturto idealas

1. Dievo Sūnus, Jėzus Kristus, kuris visa gauna iš Tėvo ir Šventosios Dvasios ir visu kuo su juo dalijasi, buvo pasiųstas skelbti Evangeliją neturtingiesiems. Būdamas turtingas, dėl mūsų tapo vargšas ir panašus į žmones, kad mes taptume turtingi per jo neturtingumą.
2. Nuo gimimo ėdžiose iki kryžiaus mirties mylėjo neturtinguosius, duodamas mokiniams pavyzdį, liudijo neturtingųjų ieškančiojo Tėvo meilę.
3. Savanorišką neturtą, ypač vienuolių, Bažnyčia laiko Kristaus sekimu, o šv. Pranciškų – pranašišku evangelinio neturto paveikslu.
4. Dėl Dievo karalystės prisiimtu neturtu dalyvaujame sūniškoje Kristaus laikysenoje Tėvo atžvilgiu ir j o, visų žmonių brolio bei tarno, vaidmenyje.
5. Evangelinis neturtas reikalauja meilės dispoziciškumo, tapti panašiam į neturtingą ir nukryžiuotą Kristų, kuris atėjo gyventi ir vienytis su šio pasaulio mažutėliais. 6. Nesisavinkime prigimties ir malonių dovanų, tarsi tik mums patiems duotų, tačiau panaudokime jas Dievo Tautos gerovei.
7. Su dėkingumu naudokimės laikinosiomis gėrybėmis dalydamiesi jomis su neturtingaisiais ir duokime jų tiems žmonėms, kurie tų turtų trokšta, kartu duodami protingo naudojimosi turtu liudijimą.
8. Juo labiau priartėsime prie neturtingųjų dalios, tuo labiau juos įtikinsime, kad pats Dievas yra su jais.

1. Evangelinis neturtas turi būti ypatingas mūsų gyvenimo būdo bruožas, todėl generalinėse, provincijų, vienuolynų Kapitulose nuolat aptarinėkime ištikimesnio jo laikymosi būdus, pritaikytus ir nuolat pritaikomus prie laiko.
2. Kapitulose reikia apsvarstyti, kaip visuomeniškai panaudoti brolių bendruomenėms pavestą turtą: namus, žemę – noriai juos panaudokime žmonių poreikiams.
3. Asmeninis ir bendruomeninis neturtas tuomet yra autentiškas, nereikalaujantis paaiškinimų, kai rodo vidinį neturtą.
4. Neturtas reikalauja saikingo ir paprasto gyvenimo būdo – aprėdo, valgio, butų, taip pat suponuoja bet kokį visuomeninės ar bažnytinės valdžios išsižadėjimą.
5. Būkime sąmoningai solidarūs su nesuskaičiuojamais pasaulio neturtingaisiais, o savo apaštaliniu darbu budinkime žmones, ypač krikščionis, teisingumo ir meilės veiklai žmonijos pažangos labui.
6. Girtini yra tie broliai, kurie, specifinėmis kraštų sąlygomis gyvendami tarp neturtingųjų ir dalydamiesi jų likimu bei siekimais, prisideda prie visuomeninio ir kultūrinio vystymosi bei žadina paskutiniųjų įvykių viltį.

1. Išlaikykime bendruomeninį gyvenimą ir noriai dalykimės tarpusavyje visu, ką kiekvienas iš mūsų gauna.
2. Visokias gėrybes, taip pat pensijas, algas, paramą ir draudimą, kad ir kokiais būdais juos gauname, privalu atiduoti bendruomenei panaudoti, kad kiekvienas iš jos gautų tą patį valgį, drabužius ir kitus reikalingus dalykus.
3. Vyresnieji tešviečia geru neturto laikymosi pavyzdžiu ir tesistengia, kad broliai jo laikytųsi.

II poskyris. Neturtas naudojant pinigus ir materialinius gėrius

1. Laikykimės prisiekto neturto atsimindami šv. Pranciškaus žodžius: “Broliai, nė vienas tenepasisavina nei namo, nei vietos, nei kitų daiktų”.
2. Būdami keleiviai ir praeiviai šiame pasaulyje, kadangi keliaujame į gyvųjų žemę, tarnaukime Viešpačiui neturtu ir nuolankumu.
3. Laikinus dalykus naudokime gyvenimo, apaštalavimo ir meilės, ypač neturtingiesiems, poreikiams patenkinti.
4. Vyresnieji, asmeniškai ar per kitus, gali atlikti liečiančius laikinąsias gėrybes civilinius aktus, tačiau tiek, kiek tai yra reikalinga broliams ar mums pavestiems darbams.
5. Aukštesnieji vyresnieji gali paskirti fizinius ar juridinius asmenis, kuriems civilinės teisės atžvilgiu gali būti užrašomi turtai.

1. Esame Amžinojo Tėvo sūnūs, todėl atmetę neramų rūpestį, pasitikėkime Dievo Apvaizda bei pasiveskime begaliniam Dievo gerumui.
2. Nekaupkime be saiko gėrybių, net būtinų gyvenimui.
3. Lėšas ir pagalbą pragyvenimui bei apaštalavimui įsigykime pirmiausia savo darbu.
4. Jei jų pritrūktų, atsižvelgiant į visuotinės bei vietinės Bažnyčios teisę, su pasitikėjimu eikime prie Viešpaties stalo; prašydami žmonių išmaldos duokime jiems neturto, broliškumo ir pranciškoniško džiaugsmo liudijimą.

1. Suvokdamas savo neturto ir mažumo Bažnyčioje charizmą, šv. Pranciškus uždraudė broliams priimti bet kokia forma pinigus, kadangi jie yra turtingumo ženklas, sukelia gobšumo pavojų, tampa pasaulinės galios ir valdžios įrankiu.
2. Jei keičiantis laikams atsirado būtinybė naudoti pinigus, o broliai norėtų įvykdyti Serafiškojo Tėvo troškimą, tesinaudoja jais, pagal Konstituciją, tik kaip įprasta mainų ir visuomeninio gyvenimo priemone, būtina taip pat ir vargšams.

1. Vyresnieji, iš savo pareigos rūpintis brolių poreikiais, tegul naudoja pinigus gyvenimo poreikiams patenkinti, taip pat apaštalavimo ir meilės darbams.
3. Visi, ir vyresnieji, ir broliai, turi pinigais naudotis taip, kaip jais naudojasi tikrai neturtingi žmonės.
4. Neturtui išsaugoti, broliai be leidimo nevalia prašyti iš savo draugų, tėvų ir giminių pinigų ar kitokių daiktų.

1. Ten, kur yra visuomeninio draudimo sistemos, vyresnieji gali neperžengdami provincijolo nustatytų ribų, pritariant patarėjams, naudotis draudimais ar kitomis visuomeninės paramos formomis, jei tai yra viešosios ar bažnytinės valdžios įsakyta visiems piliečiams ar apibrėžtai profesinei grupei, arba jei tame krašte neturtingieji plačiai tai praktikuoja.
2. Visiškai atsisakytina tų draudimų, kurie jų šalyje yra laikomi brangūs ir pelningi.
3. Leidžiama pinigus laikyti bankuose ar kitose panašaus pobūdžio institucijose, dargi su saikingais procentais, pagal vidutiniškai gyvenančių žmonių paprotį.
4. Fundacijos, amžini legatai ir paveldas su pastoviomis teisėmis ir naštomis nepriimtina.

1. Savo gyvenimu broliai teparodo žmonėms, kad savanorišku neturtu išsivadavo iš gobšumo, viso blogio šaltinio bei nuo neramaus rūpesčio dėl rytdienos.
2. Stengdamiesi saikingai naudoti pinigus vyresnieji tevengia bet kokio suinteresuoto jų kaupimo.
3. Turtus ir pinigus naudodami provincijos, bendruomenės ir broliai tesivadovauja šiuo praktišku kriterijumi: naudoti kuo mažiau, kas būtina, o ne kuo daugiau to, kas yra leidžiama.
4. Pasilaikydami nesąžiningai daiktus galime tapti išsigimusiais šv. Pranciškaus sūnumis, todėl, kad tai neįvyktų, turtus, kurie nėra būtini konkrečiai bendruomenei, reikia perduoti aukštesniesiems vyresniesiems provincijos ar neturtingųjų, tautų pažangos labui, pagal provincijos Kapitulos nustatytas normas; šiuos reikalus dažnai reikia bendrai aptarti vienuolyno Kapitulose.
5. Pagal Konstituciją vienuolyno Kapitulose tebus svarstoma apie teisingą turto panaudojimą, poilsio būdus, drabužių kaupimą, asmenines dovanas, keliones ir panašius reikalus.
6. Esant nepritekliui, atskiros bendruomenės taip pat Ordino provincijos tebus pasiruošę dalintis su kitais turimomis gėrybėmis ar reikalingais daiktais.
7. Generolas, pritariant patarėjams, turi teisę panaudoti provincijai atliekamą turtą.
8. Privalu labai tiksliai laikytis kitų visuotinės teisės normų liečiančių sutartis ir turtų alienaciją.

III poskyris. Pastatų neturtas

1. Privalome gyventi neturtinguose ir kukliuose namuose, juose viešėdami kaip praeiviai ir keliauninkai.
2. Parenkant vietą naujam vienuolynui reikia atsižvelgti į mūsų neturtingą gyvenimą, brolių dvasinę gerovę ir į įvairias paslaugas, kurias reikės atlikti; butus reikia įrengti taip, kad niekam, ypač žemesnio rango žmonėms, neatrodytų neprieinami.
3. Vienuolynai turi būti pritaikyti bendruomenės poreikiams ir broliškai veiklai, maldai bei darbui, bendruomeniniam gyvenimui.

1. Provincijolas, pritariant patarėjams bei laikantis įpareigojančių nuostatų, turi teisę statyti, įsigyti ir alienuoti pastatus.
2. Pastačius vienuolyną, jo vyresnysis be vienuolyno Kapitulos patarimo, be savo patarėjų bei aukštesniojo vyresniojo sutikimo negali nieko pristatyti, perstatyti ar griauti.
3. Sprendimą konservacijos ir daiktų apsaugojimo reikalu po permąstymo padaro vienuolyno vyresnysis; svarbesniais reikalais turi gauti išankstinį savo patarėjų pritarimą.

1. Mūsų Bažnyčios turi būti paprastos, pagarbios ir švarios.
2. Stenkimės jas pritaikyti liturgijai atlikti ir veikliam tikinčiųjų dalyvavimui joje.
3. Zakristijos turi būti tinkamai įrengtos ir aprūpintos reikalingais daiktais.
4. Visa, kas tarnauja kultui, turi būti gražu ir atitikti liturginius reikalavimus, tačiau nepažeisti neturto ir paprastumo.

IV poskyris. Turto valdymas

1. Pinigams ir kitokiam turtui valdyti bei tvarkyti generalinės ir provincijos kurijų tinkamas aukštesnysis vyresnysis, pritariant patarėjams, tegul paskiria ekonomą.
2. Taip pat atskiruose vienuolynuose turi būti provincijolo, pritariant patarėjams, paskirti ekonomai. Didesniuose vienuolynuose šios pareigos turi būti atskirtos nuo vyresniojo pareigų.
3. Ekonomai turi išmanyti savo darbą, o savo pareigas privalo atlikti pagal teisės ir patarėjų tarybos priimtas normas, prižiūrint ir vadovaujant savo vyresniajam.
4. Visi vienuolyno ekonomai, administratoriai ir vyresnieji privalo laiku ir aukštesniojo vyresniojo nustatytu būdu pateikti tikslią savo pareigų ataskaitą vyresniajam, patarėjams ir vienuolyno Kapitulai.
5. Provincijolai trejų metų laikotarpio ataskaitos dokumente, pasirašytame patarėjų, tegul teisingai pateikia generolui provincijos ekonominę būklę, kad būtų galima patenkinti jos poreikius ir kartu veiksmingiau budėti neturto išsaugojimui.
6. Tokią ataskaitą apie ekonominę būklę, pasirašytą, jei tai įmanoma, patarėjų, turi savo aukštesniajam vyresniajam pateikti viceprovincijolas ir reguliarusis vyresnysis.
7. Generolas atsiskaito apie Ordino ekonominę padėtį duoda generalinei Kapitulai Kapitulos nustatyta tvarka.
8. Tą patį turi padaryti kiti vyresnieji savo Kapitulose.
9. Turto valdymą, ypač susijusio su visuomeniniais ir karitatyviniais reikalais, jei tai yra įmanoma, reikia pavesti pasauliečiams.
10. Turtą valdyti privalu tiksliai pagal visuotinės teisės normas.

1. Provincijoje ir viceprovincijoje patartina įsteigti vieną ar kelias komisijas ekonominiams klausimams, kurios savo patarimu padėtų valdyti turtą, statybų darbus, pastatus konservuojant bei alienuojant.
2. Kapitula steigia šias komisijas ir apibrėžia jų kompetencijos ribas. Komisijos narius, tarp kurių gali būti ir pasauliečių, skiria vyresnysis, pritariant patarėjams.

1. Generolas, pritariant patarėjams, atsižvelgdamas į įvairią pinigų vertę ir iš anksto pasiteiravęs aukštesniųjų vyresniųjų ar esant reikalui aukštesniųjų vyresniųjų Konferencijos nuomonės, nustato ribas, kurioms peržengti aukštesnieji vyresnieji turi gauti patarėjų sutikimą, arba duoda vyresniajam leidimą raštu galiojančiam skolinimuisi, turto pardavimui ir ypatingoms išlaidoms.
2. Vienuolynų vyresniesiems, atsižvelgiant į tam tikrus pasikeitimus, pritariant patarėjams, tą patį turi padaryti aukštesnieji vyresnieji.
3. Aukštesniojo vyresniojo ypatingosios išlaidos yra tos, kurios nėra būtinos jo pareigoms atlikti ar įprastai brolių tarnystei; vietinio vyresniojo atžvilgiu ypatingos išlaidos yra tos, kurios nėra susijusios su įprastu rūpinimusi jam pavesta bendruomene.

1. Pašaukti į evangelinio neturto kelią pratinamės Jėzaus Kristaus pavyzdžiu prie nepritekliaus. Prisiminkime šv. Pranciškų, kuris labai norėjo būti neturtingas, kad išsilaisvinęs iš visų daiktų ir širdies prisirišimų, galėtų visiškai pasivesti mumis besirūpinančiam Tėvui.
2. Nenorėkime būti netikri neturtingieji, kurie trokšta būti neturtingi, tačiau kartu nori, kad nieko netrūktų.
3. Nuolat mąstykime apie tai, kad evangelinio neturto ir jo tobulumo esmė yra visiškas nusižeminimas prieš Dievą ir žmones.
4. Venkime netvarkingo prisirišimo prie žemiškų dalykų, o pasauliu naudokimės Tėvo garbei ir jo vaikų naudai, taip, tarsi juo nesinaudotume.

V skyrius.
Darbo atlikimo būdas

1. Dievas Tėvas iki šiol tebeveikiąs, per darbo malonę kviečia bendradarbiauti sukurto pasaulio tobulinime ir savo asmenybės formavime, tuo vienijamės su broliais ir prisidedame prie visuomeninio gyvenimo sąlygų pagerinimo.
2. Jėzus Kristus savo rankų darbu, žmogiško skurdo guodimu ir Tėvo žinios skelbimu suteikė darbui naują vertę ir padarė jį visų žmonių išganymo įrankiu.
3. Šv.Pranciškus primena broliams, kad jie dirbtų pamaldžiai ir ištikimai, o savo darbu liudytų jo vertę, tuo būdu tapdamas žmogaus likimo dalyviu.
4. Kaip ištikimi jo sekėjai pagal pirminę kapucinų tradiciją ir kaip tikri mažesnieji broliai, gyvenimo sąlygose lygūs su nesuskaičiuojama darbininkų minia, kiekvieną dieną džiugia širdimi darbuokimės Dievo garbei, vengdami tingumo, solidarumo dvasioje tarnaukime broliams ir žmonėms.

1. Darbas yra pagrindinė mūsų pragyvenimo ir karitatyvinės veiklos priemonė, ypač tuomet, kuomet dalijamės savo darbo vaisiais.
2. Kiekvieno brolio darbas tebūna visos bendruomenės išraiška. Tegul kiekvienas pagal iš Dievo gautą malonę, amžių ir sveikatą visiškai ir su džiaugsmu atiduodamas savo jėgas, dalyvauja bendruomenės poreikių patenkinime.
3. Saugotinasi, kad darbas neteptų broliams pagrindiniu jų tikslu, per daug nereikia į jį įsitraukti, kad netrukdytų maldos dvasiai ir pamaldumui, kuriems privalo tarnauti visi laikinieji dalykai.
4. Reikia vengti perdėto aktyvumo, kuris taip pat trukdo nuolatinei formacijai.

1. Kiekvienam iš mūsų patinka skirtingi darbai r kitoks jų atlikimo būdas priklausomai nuo gabumų ir Dievo suteiktų ypatingų malonių.
2. Tarnybos ir pareigybės tik tuomet priimtinos, kuomet tinka bendruomeniniam gyvenimui, arba jas priimti verčia Bažnyčios ir žmonių poreikiai.
3. Labiausiai mums tinka tie darbai, kurie aiškiau pabrėžia neturtą, nuolankumą ir broliškumą; jokio darbo nelaikome blogesniu už kitus.
4. Stenkimės išlaikyti bendruomeninį ryšį, būkim visuomet pasirengę bendradarbiauti ir viens kitam padėti, kad darbo malonė pasirodytų vaisingesnė mums ir kitiems įvairiose veiklos rūšyse, tokiu būdu pažegsime širdies atsivertime.
5. Visuomet prisiminkime mūsų apaštalinį pašaukimą, kad bet kokia veikla duotume žmonėms Kristaus liudijimą.

1. Tegul visą gyvenimą broliai stengiasi pakelti dvasinę, mokslinę ir techninę kultūrą, teugdo savo gabumus savo tarnybose ir pareigybėse, kad mūsų Ordinas galėtų įgyvendinti savo pašaukimą Bažnyčioje. Mokslinis darbas, kaip ir kitokių rūšių darbai, laikytinas žmogaus asmenybės tobulėjimo gyvybingu pasireiškimu.
2. Pagal Ordino pirminę tradiciją broliai noriai tedirba fizinį darbą, kiek to reikalauja broliška meilė ir paklusnumas , ir jei tai netrukdo kiekvieno atliekamoms pareigoms.
3. Vyresnieji atsižvelgdami į atskirų brolių natūralius gabumus ir galimybes ir į bendruomenės bei Bažnyčios poreikius, tesuteikia jiems, jei tai įmanoma, galimybę specializuotis tam tikroje apibrėžtoje srityje, duodami jiems laiko bei noriai padėdami.
4. Duodami tarnybas bei pareigybes vyresnieji Bažnyčios, Ordino bei pačių brolių labui teatsižvelgia į jų gabumus, ir lengvai teneatleidžia nuo darbo, kuriame jie specializavosi.

1. Priklausomai nuo provincijoje esančių sąlygų, kiek to reikalauja rūpestis bei būtinybė patenkinti savo ar kitų poreikius, galima broliams darbuotis už Ordino ribų pagal provincijolo nustatytas normas, pritariant patarėjams arba aukštesniųjų vyresniųjų Konferencijai bei dieceziniam vyskupui.
2. Besąlygiškai reikia užlaikyti taisyklę, kad broliai dirbantys už Ordino ribų privalo palaikyti ryšį tarpusavyje ir su kitais broliais.
3. Teduoda visiems evangelinį Kristaus liudijimą ir įkūnija Kristaus meilę, tesuteikia pagalbą, kuriems jos reikia, ir niekada tenesikiša į mūsų luomui netinkančius reikalus.

1. Gautas už darbą atlyginimas priklauso bendruomenei, todėl broliai privalo pilnumoje jį atiduoti vyresniajam. Brolių darbas neturi būti vertinamas pagal jų algas.
2. Užsiėmimus, kurie žadina pelno troškimą, tuščią puikybę ir yra priešingi neturto dvasiai bei nuolankumui, reikia palikti.
3. Dar daugiau, tebus pasiruošę darbui, net ir be užmokesčio, kurio reikalaus ar patars meilė.

1. Bendruomeninio gyvenimo palaikymo bei poilsio vardan tegul broliai dalyvauja bendrose rekreacijose, be to, kiekvienas dar turi turėti truputį laiko ir sau.
2. Pagal krašto papročius ir galimybes reikia organizuoti specialias rekreacijas ir numatyti laiko atostogoms. Atostogos ir rekreacijos turi pritikti mūsų, mažesniųjų brolių, luomui.

1. Šv. Apaštalas Paulius primena: “Kol dar yra laiko, visiems darykime gera”.
2. Mūsų išganymas priklauso nuo laiko, kuris niekada negrįžta, panaudojimo, o žmonės bei visuomenės auga laike, todėl ištikimai būkime atsakingi prieš Dievą, kuris taip pat laike ateina mūsų pasitikti.
3. Mūsų veikla ir užsiėmimai turi būti apgalvoti ir suplanuoti, pagal šių dienų sąlygų reikalavimus, neaplenkiant šiandieninės technikos pagalbos, kad negadintumėme laiko ir neskirtume jo nereikalingiems užsiėmimams.
4. Laisvu laiku užsiimkime tinkama protine bei fizine veikla. Laikas mums taps brangesnis, jei padedant tinkamoms priemonėms kasdien vis geriau pažinsime šiuolaikinių žmonių jauseną bei mąstymą, kad savo darbu veiksmingiau prisidėtume prie pasaulio kristianizacijos.

VI skyrius.
Bendruomeninis gyvenimas

1. Jėzus Kristus, pirmgimis tarp daugelio brolių, buria žmones į tikrą brolišką bendruomenę.
2. Jis yra vienybės ryšys tarp tų, kurie renkasi jo vardu.
3. Būdama visų tikinčiųjų bendruomene, Bažnyčia remia institutus, kurių nariai gyvena bendrą gyvenimą ir ugdo brolišką susigyvenimą per meilę.
4. Taip ne tik per laisvę auga žmogaus kaip Dievo vaiko garbė, bet ir jo apaštalinis uolumas.
5. Dievo įkvėptas šv. Pranciškus davė pradžią evangelinio gyvenimo formos, kurią Kristaus ir Apaštalų pavyzdžiu pavadino brolių bendruomene.
6. Priimdami šį gyvenimo būdą esame tikras brolių Ordinas.
7. Vienijami tikėjimo Dievu, maitinami nuo Dievo žodžio ir Eucharistijos stalo, vieni kitus taip mylėkime, kad pasaulis galėtų mumyse atpažinti Kristaus mokinius.

I poskyris. Broliško gyvenimo ugdymas

1. Dievas davė mums vieną kitam ir apdovanojo įvairiomis dovanomis, todėl būkime vienas kitam širdingi. Kur tik Jėzaus vardu renkamės, stenkimės būti vienos širdies ir vienos dvasios, siekdami kaskart didesnio tobulumo, ir kaip tikri Kristaus mokiniai vienas kitą nuoširdžiai mylėti, nešdami vienas kito naštas bei pakęsdami silpnybes. Nepaliaujamai mokydamiesi Dievo ir brolių meilės, stenkimės rodyti gerą pavyzdį sau ir kitiems, nugalėti savo aistras ir blogus polinkius.
2. Turime ugdyti tarpusavio pasidalijimą mintimis, su pasitikėjimu dalindamiesi savo patirtimi ir išsakydami savo poreikius. Broliško supratimo ir nuoširdžios pagarbos dvasia tepersmelkia visus brolius.
3. Dėl to paties pašaukimo visi broliai yra lygūs. Pagal Regulą, Testamentą ir pirminę kapucinų tradiciją visi, be skirtumo, vadinkimės broliais. 4.Pirmenybė, būtina tarnaujant bendruomenei, išplaukia iš aktualiai einamų pareigybių.
5. Ordine, provincijoje ir vienuolyno bendruomenėje tebus visiems broliams prieinamos visos tarnybos bei pareigybės, atsižvelgiant į kunigystės šventimų reikalavimus.
6. Tepadeda visi vienas kitam pagal gautas dovanas, taip pat dirbant ir tuos darbus, kuriuos reikia kasdien atlikti vienuolyne.

1. Reikia stengtis, kad amžiaus skirtumas būtų bendruomenėse tarpusavio papildymo ir santarvės šaltinis.
2. Senesniems broliams rodykime rūpestingumą ir dėkingumą.
3. Jaunesnieji tegerbia vyresniuosius ir tesisemia iš jų patirties.
4. Senesnieji teleidžia naujas gyvenimo ir veiklos formas; ir vieni ir kiti tesidalija tuo, ką turi geriausia.

1. Broliui susirgus, vyresnysis tuoj pat tepasirūpina su broliška meile viskuo, ko sergančiajam reikia kūnui ir dvasiai, pagal šv. Pranciškaus pavyzdį ir priminimą taip pat tepaskiria juo rūpintis tinkamą brolį, o esant reikalui ir gydytoją.
2. Infirmerijos turi būti tinkamoje vienuolyno vietoje, gali būti net už klauzūros.
3. Jei tai būtų naudinga, provincijose reikia įsteigti visos provincijos infirmeriją.
4. Kiekvienas brolis į ligonį težiūri kaip į kenčiantį Kristų, teapmąsto, ko norėtų pats sirgdamas, taip pat teatmena šv. Pranciškaus žodžius, užrašytus Reguloje: “Nė viena motina nėra tokia jautri savo vaikui kaip mes savo dvasiniam broliui privalome būti”.
5. Kiekvienas tesirūpina sergančiu broliu, noriai jį telanko ir broliškai guodžia.
6. Vyresnieji irgi dažnai telanko sergančius, patys ar per kitus juos dvasiškai stiprina. Jei būtų pripažinta, kad kurio nors brolio liga yra pavojinga, tuomet reikia atsargiai nušviesti jo rimtą padėtį ir paruošti priimti sakramentus.

1. Sergantys broliai teatmena, kad yra mažesnieji.
2. Teatsiduoda gydytojų bei slaugytojų rūpesčiui, kad nepažeistų švento neturto padarydami žalą sau ir savo dvasiai, ir už viską tedėkoja Kūrėjui.
3. Ligoniai teatmena, kad savanoriškai priimdami ligą ir silpnumą, yra kviečiami pagal savo pašaukimą labiau panašėti į kenčiantį Kristų, kurio skausmo dalelę pamaldžiai savyje teišgyvena. Teseka šv. Pranciškų, kuris garbino Viešpatį, kad su dvasine giedra galėjo iškęsti ligas ir skausmus, atsidavęs jo švenčiausiajai valiai. Teatmena jie, kad savyje papildydami Kristaus Atpirkėjo kentėjimus, gali prisidėti prie Dievo Tautos išganymo, prie pasaulio evangelizacijos bei broliško gyvenimo sustiprinimo.

1. Vyresnieji nepaliaujamai teremia bendruomeninį gyvenimą.
2. Sudarydami brolių bendruomenes vienuolynuose ar išnuomotuose butuose teatkreipia dėmesį į kiekvieno brolio savybes bei gyvenimo ir apaštalavimo poreikius, nes tik taip galima prisidėti prie geresnio jų bendradarbiavimo.
3. Įėjimas į vienuolynus bei celes, nors ir būtų atviras kontaktui su svetimais, turi būti išmintingai ir diskretiškai reguliuojamas, kad būtų išlaikyta palanki susikaupimui ir studijoms atmosfera.
4. Vienuolynuose turi būti klauzūra, vieta skirta tik broliams,norint apsaugoti vienuolišką gyvenimą.
5. Jei dėl tam tikrų ypatingų aplinkybių negalima išlaikyti klauzūros, aukštesnysis vyresnysis, pritariant patarėjams, tepriima atitinkamus nuostatus, atsižvelgdamas į vietos sąlygas.
6. Aukštesnysis vyresnysis nustato klauzūros ribas, jas keičia esant rimtoms priežastims ir laikinai panaikina.
7. Tada, kai aiškiai negalima delsti, nuo klauzūros dispensuoti gali vienuolyno vyresnysis.
8. Ateinančius pas mus įprastai reikia priiminėti pokalbių kambaryje, kuris turi būti įrengtas paprastai, išmintingai bei vaišingai, kad būtų garantuota reikalinga maldai ir studijoms tyla.

1. Bendruomenės neturėtų apsiriboti meile vien savo vienuolynui, o su evangeliniu uolumu ateiti į pagalbą vargstantiems žmonėms, atsižvelgiant į kiekvieno vienuolyno savitumus.
2. Galima į bendruomenes įsileisti gyventi pasauliečius, kurie nori pilniau dalyvauti mūsų gyvenime: melstis, broliškai gyventi, apaštalauti.
3. Jei šitai truktų laikinai, tuomet reikia tam vienuolyno Kapitulos pritarimo, o jei ilgiau – aukštesniojo vyresniojo sutikimo.
4. Aukštesnysis vyresnysis, pritariant patarėjams, gali priimti pasauliečius, visiškai atsidavusius Dievui, gyventi vienuolyne, tačiau reikia tuomet sudaryti sutartį, kuri apibrėžtų tarpusavio teises ir pareigas.

1. Visa bendruomenė, vadovaujama vyresniojo, kartu tesvarsto apie naudojimąsi visuomeniniu informacijos perdavimu ir tebudi, kad būtų išlaikytas neturtas, maldos gyvenimas, brolių vienybė bei atliekamas darbas, kad tarnautų visų labui ir brolių veiklai.
2. Išlaikykime saiką, brandų ir kritišką naudojimosi informacijos priemonėmis pasirinkimą, ryžtingai vengiant kenkiančių tikėjimui, vienuoliškam gyvenimui bei papročiams dalykų.
3. Atskirose bendruomenėse, provincijose bei visame Ordine broliai, ypač vyresnieji, pasitelkdami tinkamas priemones turi informuoti visus apie svarbesnius įvykius.

1. Prieš išeidami iš vienuolyno broliai pagal provincijos paprotį turi gauti vyresniojo leidimą.
2. Prieš pasiryždamas keliauti ir prieš paprašydamas leidimo kiekvienas brolis savo sąžinėje teapsvarsto savo ketinimus neturto, dvasinio bei broliško gyvenimo atžvilgiu, bei kokį pavyzdį duos žmonėms.
3. Duodami leidimą keliauti vyresnieji turi būti išmintingi. Viso Ordino nuostatas dėl leidimo keliauti nustato generolas, pritariant patarėjams, o provincijoje, taip pat pritariant patarėjams, – provincijolas.
4. Ilgo buvimo už vienuolyno ribų reikalu reikia vadovautis visuotinės teisės normomis.
5. Keliavimo priemonėse broliai teatmena savo nuolankų ir neturtingą luomą.
6. Provincijolas, išklausęs savo patarėjų nuomonės, nusprendžia, ar reikalingos yra transporto priemonės, skirtos darbui, pareigoms atlikti ir bendruomenės gerovei.

1. Visus atvykstančius brolius priimkime su broliška meile ir džiaugsmu.
2. Keliaujantys noriai teužsuka į Ordino vienuolynus, nors nakvynei, jei tai įmanoma.
3. Jie patys noriai terodo klusnumą vyresniajam ir dalyvauja bendruomenės gyvenime prisiderindami prie vietos papročių.
4. Tiktų, kad apie planuojamą atvykimą būtų iš anksto pranešama vyresniajam.
5. Formacijos ar kitais tikslais į kitas provincijas pasiųstus brolius vyresnieji ir bendruomenės tepriima kaip savo narius, o tie broliai turi visiškai įsitraukti į bendruomenės gyvenimą, laikydamiesi Konstitucijos 113.5 straipsnio.
6. Suinteresuoti aukštesnieji vyresnieji broliškai tesusitaria dėl kitoje provincijoje ilgiau studijuojančių brolių išlaikymo.

1. Ypatingose situacijose su klusnumo palaiminimu esantys už vienuolyno ribų broliai gali kaip ir kiti broliai naudotis bendruomenės, kuriai priklauso, gėriais.
2. Jie visuomet tejaučia ryšį su savo bendruomene ir tarpusavyje tepadeda dvasiškai augti bei materialiai išlaikyti Ordiną.
3. Kaip tikri šv. Pranciškaus sekėjai noriai lankykimės mūsų vienuolynuose ir noriai juose būkime, ypač dvasinių pratybų proga.
4. Su meile priimkime apsilankiusius brolius ir suteikime dvasinę bei kūnišką pagalbą.
5. Provincijolai bei gvardijonai jais broliškai tesirūpina, dažnai telanko ir dvasiškai stiprina.
6. Skatintina, ypač aukštesniuosius vyresniuosius, kad grįžtančių į pasaulį brolių atžvilgiu išlaikytų teisingumą ir evangelinę meilę.

1. Dievo numatymu Bažnyčios labui atsiradęs vienuolijų įvairumas yra taip pat ir pranciškonų šeimoje, kad Įkūrėjo charizma vis labiau plistų ir savo galia veiktų per daugybę brolių bei seserų ir Pasauliečių Ordiną.
2. Stenkimės išlaikyti tą pačią dvasią, bendru darbu remkime bendras pastangas, susijusias su pranciškonišku gyvenimu bei veiklą.
3. Ypač palaikytinas ryšys su mūsų seserimis, gyvenančiomis kontempliatyvų gyvenimą; kiekvieną dieną jos aukoja garbės auką, tyloje ir vienatvėje stengiasi vienytis su Dievu, ir savo užslėptu apaštaliniu vaisingumu prisideda prie Bažnyčios augimo. Apie klarisių kapucinių vienuolynų sujungimą, išklausę suinteresuoto aukštesniojo vyresniojo nuomonės, sprendžia kolegialiai generolas su savo patarėjais, laikydamiesi 614 ir 615 kanonų. Aukštesnysis vyresnysis sujungtam vienuolynui turi tikrą valdžią, apibrėžtą tų seserų Konstitucijos. Panašiu brolystės pajutimu turime vienytis su institutais, kurie yra dvasiškai susiję su mūsų Ordinu.
4. Darykime meilės darbus ir rodykime prideramą pagarbą tėvams, giminaičiams, geradariams, tiems, kurie mums padeda, kurie priklauso mūsų dvasinei šeimai, paveskime juos Dievui, taip pat ir bendrai melsdamiesi.

1. Pranciškoniškoje šeimoje ypatingą vietą užima Pasauliečių Pranciškonų Ordinas, kuris yra tos pačios dvasios ir ją ugdo, todėl būtinas pranciškoniškai charizmai papildyti.
2. Jame Šv. Dvasios paskatinti broliai ir seserys siekia tobulos meilės būdami pasauliečiai, pasižadėdami gyventi pagal Evangeliją šv. Pranciškaus pavyzdžiu.
3. Pasauliečių Pranciškonų Ordinas savo kilme, istorija ir bendru gyvenimu yra susijęs su mūsų Ordinu, kuriam Apaštalų Sostas pavedė juo rūpintis.
4. Broliai tebūna nuoširdūs ir broliški Pranciškonų Pasauliečių Ordinui, savo pavyzdžiu testiprina jų evangelinį gyvenimą, bei teplečia Ordiną tarp diecezinių kunigų ir pasauliečių.
5. Mūsų vyresnieji turi valdžią steigti PPO bendruomenes prie visų mūsų vienuolynų ir kitose vietose laikydamiesi teisės reikalavimų. Reikia stengtis išlaikyti gyvą ir tikrą bendradarbiavimą tarp Ordino bendruomenių ir PPO kongregacijų.
6. Vyresnieji tesistengia bendromis jėgomis, darniai bendradarbiaudami su kitomis pranciškoniškomis šeimomis bei laikydamiesi jų ir visuotinės teisės, rūpintis tretininkų bendruomenėmis dvasiškai ir ganytojiškai, ypač skirdami tam reikalui tinkamus brolius.
7. Broliai noriai dvasiškai tesirūpina tuo Ordinu. Atmindami, kad jis yra pasaulietinio pobūdžio, tegul nesikiša į jo vidinius vadovavimo reikalus, išskyrus tuos atvejus, kuriuos numato visuotinė teisė.
8. Dėl bendros atsakomybės teatsiklausia PPO kongregacijos vadovybės nuomonės skirdami asistentus ir steigdami bendruomenes.
9. Panašiai reikia remti bei dvasiškai pagelbėti visoms draugijoms, ypač jaunimo, kurios yra šv.Pranciškaus dvasios. Mūsų vienuolynai tebūna broliškų susitikimų ir įkvėpimų vieta visiems dvasininkams ir pasauliečiams, kurie trokšta sekti Kristų šv. Pranciškaus vedami.

1. Buvęs žemėje piligrimas Kristus paskutiniame teisme stovintiems dešinėje tars: “Buvau keleivis ir mane priėmėte”.
2. Šv. Pranciškus taip pat norėjo, kad priimtume širdingai kiekvieną pas mus ateinantį. Su didele meile priimkime ir esant reikalui paremkime visus, ypač nelaimingus ir prislėgtus.
3. Su ypatinga pagarba priimkime tuos, kuriuos vietos papročiu galima įsivesti į vienuolyną, ypač kunigus ir vienuolius.

II poskyris. Brolių gyvenimas pasaulyje

1. Šv. Pranciškus džiaugdamasis sukurtu ir atpirktu pasauliu, jautė brolystės ryšį ne tik su žmonėmis, bet ir su visa kūrinija, kurį išreiškė sesers Saulės himnu.
2. Tos kontempliacijos apšviesti žavėkimės gerbkime kūrinija, kurios pradžia ir pabaiga yra Kristus, kuri per mokslinius tyrimus tampa labiau suprantama ir veda į galingojo ir išmintingojo Dievo garbinimą.
3. Vertinkime tai, ką žmogaus protas atskleidžia sukurtus dalykus, ypač per kultūrą ir meną, kuriuose mums atsiskleidžia Dievo darbai.
4. Per Kristaus paslaptį žvelkime į žmonių pasaulį, kuriuos Dievas taip pamilo, kad atidavė savo vienatinį Sūnų.
5. Žmonija, nors ir apsunkusi nuo daugybės nuodėmių, vis dėl to turi nemažai ir privalumų, todėl gali parūpinti gyvų akmenų Dievo Namų, Bažnyčios, statybai.

1. Dievo įkvėptas šv. Pranciškus suprato, kad tapo pašauktas žmonių dvasiniam atnaujinimui.
2. Jis davė pradžią naujam evangelinio gyvenimo būdui, nors nebuvo iš pasaulio, vis dėlto liko pasaulyje ir norėjo, kad jo bendruomenė gyventų ir veiktų tarp žmonių, žodžiu ir darbais skelbdama gerąją evangelinio atsivertimo naujieną.
3. Tapę jo siuntimo dalyviais kaip evangelinis raugas turime taip gyventi pasaulyje, kad žmonės, matydami mūsų brolišką gyvenimą evangelinių palaiminimų dvasia, suprastų, kad tarp jų prisiartino Dievo karalystė.
4. Būkime pasaulyje, kad tarnaudami gyvajam Dievui meile, nuolankumu ir pranciškonišku džiaugsmu prisidėtume prie taikos ir gėrio augimo pasaulyje ir Bažnyčioje.

1. Šv. Pranciškaus dvasia ne tik žodžiais skelbkime išganymą ir taiką, bet plėskime juos ir broliška meile persmelktais veiksmais.
2. Vedami tos dvasios stenkimės evangeliškai nešti taikų ir stabilų gyvenimą tarp tų, kuriuos skiria neapykanta, pavydas, pažiūrų skirtumas, visuomeninė padėtis, kilmė bei tautybė.
3. Tam tikslui vienykime savo bendruomenių jėgas su veikla krašto ir tarptautinių organizacijų, kurios tinkamu būdu siekia žmonijos vienybės, visuotinio teisingumo ir taikos.

100

1. Pasivedę dieviškai Apvaizdai eikime per pasaulį su viltimi ir pranciškonišku džiaugsmu, kad stiprėtų mūsų laikų žmonių pasitikėjimas.
2. Kaip Dievo Apvaizdos bendradarbiai, išsivadavę iš šio pasaulio rūpesčių, jauskime pareigą veiksmingai padėti neturtingiesiems, ypač visuotinių nelaimių laikais bei tarnauti visiems, kuriems to reikia, skiriant tam tikslui bendruomenės turtą.
3. Šv.Pranciškaus, pasižymėjusio gailestingumu vargšams, bei kapucinų įkūrėjų, tarnavusių epidemijų laikais sergantiems, pavyzdžiu būkime arti sergančiųjų brolių, pasiruošę jiems padėti.
4. Žinodami, kad Dievo Apvaizda apsireiškia žmonėms ne tik įvykiais ir faktais, bet ir žmonių pažiūromis bei ideologijomis, laiko ženklais, vertinkime juos atviru ir patikimu protu, kad galėtume tapti Dievo, veikiančio istorijoje ir visuomenių vystymesi, bendradarbiais.
5. Įgyvendindami tiesą su meile, esame sudėtos Dieve vilties liudininkai ir pagalbininkai geros valios žmonių, kuriuos vedame prie Dievo, visagalio ir aukščiausiojo Gėrio, garbinimo.

VII skyrius.
Atgailos gyvenimas

101

1. Skelbdamas Evangeliją, Jėzus Kristus kvietė žmones atsiversti, visiškai vidujai pasikeisti, kad mintys, sprendimai ir gyvenimas taptų persunkti Dievo šventumo ir meilės, kuriuos parodė Dievo Sūnus.
2. Šis pasikeitimas į naują kūrinį, prasidedantis tikėjimu ir Krikštu, reikalauja nuolatinių pastangų kasdien vis labiau savęs atsižadėti. Gyvendami su žmonėmis, ypač su vargšais, iš naujo suartėjame su juo, o atgaila stiprinamės ugdydami evangelinį broliškumą.
3. Šv. Pranciškus Dievo malone pradėjo atgailos ir atsivertimo gyvenimą rodydamas gailestingumą raupsuotiesiems, ir taip pasitraukė iš pasaulio.
4. Su dideliu dvasios įkarščiu ir širdies džiaugsmu derino savo gyvenimą su evangelijos palaiminimais ir be paliovos skelbė atgailą, žodžiu ir pavyzdžiu kviesdamas visus žmones nešti Kristaus kryžių, jis norėjo, kad jo broliai būtų atgailos vyrais.
5. Griežtu gyvenimu pasireiškianti atgailos dvasia yra būdinga mūsų Ordinui, nes Kristaus ir šv. Pranciškaus pavyzdžiu pasirinkome apsimarinimo gyvenimą.
6. Tos dvasios skatinami ir suprasdami, kad mes ir žmonių visuomenė esame nuodėmingi, siekime savo ir kitų atsivertimo, kad taptume panašūs į nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų.
7. Papildydami Kristaus kentėjimų trūkumą, tomis pastangomis dalyvaujame Bažnyčios, kuri yra šventa, bet kuriai reikia ir apsivalymo, darbe, ir priartiname Dievo karalystės atėjimą į žmonijos šeimą, kurią turi vienyti tobula meilė.

102

1. Atgaila, kaip atsivertimas ir išėjimas iš savęs, yra širdies laikysena, reikalaujanti jos įgyvendinimo kasdieniame gyvenime.
2. Atgailaujantys pranciškonai visuomet turi pasižymėti jautria ir delikačia meile bei džiaugsmu, panašiai kaip mūsų šventieji, kurie sau buvo griežti, o kitiems pilni gerumo ir atsidavimo.
3. Skatinami atgailos ir atsinaujinimo dvasios, nuolat praktikuokime atgailą pagal Regulą ir Konstituciją, kaip Dievas įkvėps, kad Kristaus velykinė paslaptis mus nuolatos veiktų.
4. Atmintina, kad pats mūsų Dievui pašvęstas gyvenimas yra tobulas atgailos būdas.
5. Už savo ir kitų žmonių išganymą aukokime savo neturtą, nuolankumą, gyvenimo sunkumus, ištikimai atlikdami kasdienį darbą, pasirinkimą tarnauti dievui ir artimui, broliškos santarvės palaikymą, amžiaus bei silpnybių naštą, persekiojimus dėl Dievo karalystės, kad kentėdami su kenčiančiaisiais, džiaugtumės darydamiesi panašūs į Kristų.
6. Eikime šv. Pranciškaus atgailos keliu, padėdami tiems, kurie mūsų laikais yra apleisti ir kuriems niekas nepadeda.

103

1. Pavyzdys visiems, Jėzus Kristus, gavęs Tėvo siuntimą bei vedamas Šv. Dvasios, keturiasdešimt dienų bei naktų pasninkavo dykumoje. Jo mokinys, šv. Pranciškus, užsidegęs noru sekti Viešpatį, taip pat pasninkavo bei gyveno maldos gyvenimą.
2. Adventas, o labiausiai Gavėnia, bei penktadieniai tebūna mums, individualiai ir bendruomeniškai, intensyvesnės atgailos laikotarpiai.
3. Patartina praktikuoti keturiasdešimt dienų, vadinamą Benedictum, bei šv. Pranciškaus, Nekaltojo Prasidėjimo iškilmių išvakarių pasninką.
4. Tomis dienomis atlikime darbus tinkančius atsivertimui: melstis, labiau susikaupti, klausyti Dievo žodžio, apmarinti kūną bei bendruomeniškai pasninkauti. Kas liktų nuo “Viešpaties stalo” dėl didesnio taupumo, tuo broliškai pasidalykime su neturtingaisiais, laikydamiesi mūsų tradicijos, uoliau atlikime gailestingumo darbus.
5. Apsimarinimo bei pasninko reikalu broliai turi vadovautis visuotinės bei vietinės Bažnyčios teisės normomis.
6. Provincijos Kapitula turi teisę priimti tolimesnius pasiryžimus pasninko dienų, apsimarinimo bei jų atlikimo būdo reikalu. Atsižvelgtina į vietos ir bei laiko sąlygas.

104

1. Siekdami tikro evangelinio gyvenimo, prisimindami Viešpaties Jėzaus Kristaus kančią, šv. Pranciškaus ir mūsų šventųjų brolių pavyzdį, gyvenkime visur kur paprastai ir taupiai, kaip pritinka neturtingiems. Praktikuotini laisvanoriški apsimarinimai apribojant valgymą bei gėrimą, reginius ir pramogas.
2. Tenkinant brolių poreikius, ypač sergančiųjų, vyresnieji privalo vadovautis meilės įsakymu bei šv. Pranciškaus pavyzdžiu.

105

1. Širdyje apverkdami savo ir kitų nuodėmes, trokšdami gyventi naują gyvenimą, turime atgailoti, pagal krašto ir konkrečių žmonių mąstymą.
2. Labai patartinas yra broliškas pataisymas, apie kurį kalbėjo Jėzus, bendrai aptarti Evangelijos šviesoje savo gyvenimą, bei kitos evangelinės atgailos formos, ypač bendrai praktikuojamos.
3. Provincijos Kapitula tepriima specialias nuostatas, tinkamas atskirų šalių sąlygoms, dėl išvardintų bei kitų bendruomeninės atgailos formų.

106

1. Atgailos sakramente ne tik pavieni broliai, bet ir visa bendruomenė patiria apsivalymą ir pagydymą, atnaujinantis ryšys su Atpirkėju gražina vienybę su Bažnyčia.
2. Per šį sakramentą gauname Kristaus mirties bei prisikėlimo malonių, geriau dalyvaujame Eucharistijoje bei Bažnyčios paslaptyje.
3. Bažnyčios sakramentų apvalyti, galėsime tobuliau pranciškoniškai ir kapuciniškai gyventi.
4. Labai vertinkime dažną išpažintį, kasdienę sąžinės sąskaitą bei dvasinį vadovavimą. Patartina bendruomeninė atgailos celebracija.

107

1. Teisę klausyti brolių sakramentinių išpažinčių, be vietos ordinaro, suteikia aukštesnysis vyresnysis, bei esant ypatingoms situacijoms ir skubiu reikalu, namų vyresnysis.
2. Kiekvienas Ordino kunigas, jei tik turi savo aukštesniojo vyresniojo leidimą, gali klausyti brolių išpažinčių visame pasaulyje.
3. Broliai gali atlikti išpažintį pas kiekvieną kunigą, kuris tik turi ordinaro leidimą.
4. Nuodėmklausiai teatmena šv. Pranciškaus priminimą, kad nerūstautų ir nepyktų dėl kieno nors nuodėmių, tačiau kad Viešpatyje būtų geri su tuo žmogumi.

108

1. Dalindamiesi vienas su kitu Kristaus dovanota meile, nenusigręžkime nuo krizę išgyvenančio brolio, tačiau dėmesingai jam padėkime. Jei pultų, nereikia jo teisti, bet pasirūpinkime juo, saugodami jo gerą vardą. Dar labiau jį mylėkime atmindami, kad , kiekvienas iš mūsų galėtų dar sunkiau už jį nusidėti, jei Dievas savo gerumu neapsaugotų.
2. Nusidedantiems ar nuodėmės pavojuje esantiems, vyresnieji tėviškai bei gailestingai, tinkamai ir veiksmingai tepadeda, kad sugrįžtų pas Dievą.
3. Bausmes, ypač kanonines, gali uždėti tik esant aiškiai būtinybei, tačiau ir tuomet tai reikia daryti su didele išmintimi ir meile, laikantis visuotinės teisės normų.
4. Vyresnieji visuomet teatmena, ką šv. Pranciškus rašė vienam vyresniajam: “Iš to noriu pažinti, kad myli Viešpatį ir mane, jo ir tavo tarną, jei tai darysi: kad nebūtų pasaulyje brolio, kuris, nusidėjęs, nors ir labai sunkiai, paskiau ateitų pas tave ir išeitų be tavo pasigailėjimo, jei jo ieškotų. O jei neieškotų, tu jo paklausk, ar netrokšta atleidimo. Ir nors paskiau tūkstančius kartų tavo akivaizdoje nusidėtų, mylėk jį labiau nei mane, kad patrauktum jį prie Viešpaties”.

VIII skyrius.
Ordino valdžia

109

1. Vedama Šv. Dvasios mūsų Vienuolija Mistiniame Kristaus Kūne yra tarsi organizmas, kuriame broliai vienijasi kartu sekti Kristų, atlieka įvairius darbus ir pareigas, ir savo meile prisideda prie Bažnyčios statymo.
2. Todėl broliai pagal pašaukimą ir jiems suteiktą asmeninę malonę turi jausti pareigą rūpintis Bažnyčios ir Ordino gerove, kad visiškai susivienytų su Kristaus paslaptimi.
3. Palaikydami dvasinę ir kartu matomą vienybę, Kapitulos ir vyresnieji atlieka vienijančio veiksnio vaidmenį, o savo pareigas ir valdžią, priimtas iš Dievo ir gautas iš Bažnyčios atlieka tarnystės dvasia.

I poskyris. Vienuolijos sandara

110

1. Vienuolija, mūsų broliška bendruomenė, susideda iš provincijų, viceprovincijų, kustodijų, namų. Kiekviena iš tų struktūrų yra tikra brolių bendruomenė.
2. Provincija – tai brolių ir brolių bendruomenių grupė, turinti savo teritoriją, jai vadovauja provincijolas.
3. Viceprovincija yra Ordino dalis, įsteigta tam tikroje teritorijoje ir priklauso kokiai nors provincijai arba tiesiogiai generolui, kuriai vadovauja viceprovincijolas, provincijolo arba generolo vikaras.
4. Kustodija, misija, – tai brolių grupė, priklausanti nuo provincijos, kurie tam tikroje teritorijoje dirba misijų darbą; jai vadovauja reguliarusis vyresnysis, kuris yra provincijolo vikaras. 5. Vienuolyno bendruomenė – tai susidedanti ne mažiau kaip iš trijų įžadus davusių brolių grupė, gyvenanti teisiškai įsteigtame vienuolyne, kuriam vadovauja vienuolyno vyresnysis – gvardijonas.
6. Generolas, sutinkant patarėjams, gali kokią nors vienuolyno bendruomenę paimti į savo globą ir valdžią; tokiu atveju, jei tai bus reikalinga, tas vienuolynas turi turėti savo statutą.
7. Šios Konstitucijos nuostatai, kalbantys apie provinciją, taikomi taip pat viceprovincijai bei kustodijai, nebent kas kita iš dalykų prigimties, [Konstitucijos] teksto ar konteksto išplaukia.

111

1. Sprendimas įkurti, jungti, dalyti, atkurti ir panaikinti provinciją priklauso generolui, pritariant patarėjams, pasiklausus aukštesniųjų vyresniųjų Konferencijos taip pat suinteresuotų privincijolų bei patarėjų nuomonės, laikantis teisės nuostatų.
2. Panašiai, esant ypatingoms aplinkybėms, generolas, pritariant patarėjams, gali kurti provincijas, sudarytas iš kelių regionų; tokios provincijos turi turėti specialų statutą, generolo, pritariant patarėjams, patvirtintą, kuriame, jei būtų kada nors sunku pritaikyti Konstituciją, leistų generolui ir jo patarėjams elgtis atitinkamu būdu.
3. Kad broliai galėtų įkurti naują provinciją, būtina turėti, priklausomai nuo vietos sąlygų, reikiamą brolių skaičių, kad nauja provincija liudytų apaštalinį gyvenimą ir apie Ordiną; taip pat būtinas geografinis vienumas.
4. Generolas, pritariant patarėjams, pirmiausia išklausęs amžinųjų įžadų brolių nuomonės, nominuoja naujai įkurtos provincijos aukštesniuosius vyresniuosius ir patarėjus, nustato pirmos Kapitulos atlikimo būdą bei vietą.

112

1. Provincijolas, pritariant patarėjams ir ankstesnei, paskutinei, Kapitulai, turi teisę kanoniškai steigti vienuolynus, laikydamasis teisės nuostatų. 2. Prašant suinteresuotai pusei, laikantis 1§ dėl reikiamo sutikimo, ar dėl kitos priežasties, generolas, pritariant patarėjams, turi teisę panaikinti vienuolynus, laikydamasis teisės reikalavimų. 3. Jei yra skubus reikalas, provincijos Kapitulos sutikimas nėra būtinas, tačiau vienuolyno įkūrimui yra būtinas ne tik provincijos patarėjų, bet taip pat ir generolo bei jo patarėjų sutikimas.

113

1. Kiekvienas per įžadus į Ordiną įjungtas brolis priklauso tai provincijai, viceprovincijai ar kustodijai, kurioje aukštesnysis vyresnysis leido duoti įžadus.
2. Amžius vienuolijoje skaičiuojamas nuo laikinųjų įžadų.
3. Generolas, išklausęs savo patarėjų nuomonės, atsižvelgdamas į viso Ordino, provincijos gerovę ar pavienių brolių poreikius, taip pat išklausęs provincijolų ir jų patarėjų nuomonės, gali laikinai siųsti brolius iš vienos provincijos į kitą, arba, pritariant patarėjams, perkelti juos visam laikui.
4. Broliškumo dvasia, provincijolai esant tokiems poreikiams noriai tesuteikia pagalbą, išsiųsdami laikinai brolius į kitą provinciją.
5. Kiekvienas brolis teisę balsuoti panaudoja tik vienoje Ordino provincijoje, nebent pagal pareigybę turi tą teisę balsuoti ir kitur. Išsiųsti patarnauti į kitą provinciją broliai turi savo įgaliojimus joje, o ne savojoje. Dėl kitokių priežasčių esantys svetimoje provincijoje broliai, įgaliojimus turi tik savojoje.

II poskyris. Vyresnieji ir tarnybos

114

1. Po aukščiausios popiežiaus valdžios, Ordine įprastą valdžią turi šie vyresnieji: visame Ordine generolas, savo provincijoje provincijolas ir savo vienuolyne gvardijonas.
2. Pavaduojančią valdžią turi šie vyresnieji: generolo vikaras, provincijolo vikaras, viceprovincijolas, reguliarusis vyresnysis ir gvardijono vikaras.
3. Visi jie, išskyrus gvardijonus ir jų vikarus, yra aukštesnieji vyresnieji.
4. Konstitucijos nuostatos apie provincijolus taikomos ir viceprovincijolams bei reguliariesiems vyresniesiems, nebent kas kita iš dalykų prigimties, [Konstitucijos] teksto ar konteksto išplaukia.

115

1. Tarnybos Ordine suteikiamos nominacijos arba rinkimų keliu.
2. Suteikdami valdžią, broliai tesivadovauja tyra intencija, paprastumu ir teisės nuostatomis.
3. Rūpinantis Ordino gerove, prieš rinkimus galima siekti tam tikros informacijos apie kandidatą, tačiau tai reikia padaryti prieš nominaciją.
4. Jei rinkimams būtų reikalingas patvirtinimas, prašymą reikia pateikti per aštuonias dienas.
5. Kaip tikri mažesnieji, broliai tenesiekia valdžios. Tačiau jei dėl brolių pasitikėjimo būtų išrinkti vadovauti, užsispyrusiai teneatsisakinėja būti vyresniaisiais ir priimti valdžią.
6. Kadangi šv. Pranciškaus noru ir pagal kapucinų pirminę tradiciją esame brolių Ordinas, todėl visos pareigybės, tarnybos turi būti prieinamos visiems amžinuosius įžadus davusiems broliams, išskyrus tas, kurios kyla iš kunigystės šventimų; galiojančiai vyresniuoju gali būti paskiriama mažiausiai po trejų metų nuo amžinųjų įžadų davimo.

III poskyris. Generalinė Ordino valdžia

116

1. Ordino aukščiausią valdžią turi generalinė Kapitula, kuri yra ypatingas Ordino kaip bendruomenės vienybės ir solidarumo ženklas, susirinkusi į vieną per savo atstovus.
2. Paprastoji Kapitula, kurią paskelbia ir sušaukia generolas, turi vykti kas šešeri metai, Sekminių laikotarpiu, nebent generolas, pritariant patarėjams, pripažintų tinkamą kitą metų laiką.
3. Be įprastos Kapitulos generolas, pritariant patarėjams, esant ypatingiems poreikiams, gali sušaukti nepaprastąją Kapitulą, kurioje būtų svarstomi svarbūs Ordino gyvenimą ir veiklą liečiantys reikalai.
4. Paprastojoje ir nepaprastojoje generalinėje Kapituloje aktyvų balsą turi generolas, generaliniai patarėjai, eksgenerolas- tiesiogiai šešerius metus, provincijolai, viceprovincijolai, generalinis sekretorius, generalinis prokuratorius, provincijų ir kustodijų delegatai, kiti amžinuosius įžadus davę broliai pagal “Generalinės Kapitulos nuostatus”.
5. Jei dėl svarbių, generolui žinomų, priežasčių provincijolas negali dalyvauti generalinėje Kapituloje, arba jo postas yra tuščias, Kapituloje tuomet turi dalyvauti provincijolo vikaras.

117

1. Paskelbus apie įvyksiančią Kapitulą, kiekvienoje mažiausiai šimtą įžadus davusių brolių turinčioje provincijoje, visi amžinuosius įžadus davę broliai turi išrinkti delegatus ir jų pavaduotojus į generalinę Kapitulą.
2. Jei provincijoje yra daugiau nei du šimtai įžadus davusių brolių, kiekvienam tolesniam šimto skaičiui renkamas delegatas ir jo pavaduotojas.
3. Delegatas yra renkamas provincijos Kapitulos nustatytą tvarką. Rinkimų rezultatus reikia paskelbti likus mažiausiai trims mėnesiams prieš generalinę Kapitulą.
4. Taip pat viceprovincijose ir kustodijose reikia išrinkti po vieną delegatą ir jo pavaduotoją kiekvienam šimtui įžadus davusių brolių.
5. Norint išrinkti delegatus viceprovincijose ir kustodijose, kurios nei viena neturi šimto įžadus davusių brolių, generolas, pritariant patarėjams, išklausęs suinteresuotų brolių nuomonės, gali sudaryti rinkimines sritis, kurios kiekvienam šimtui brolių turi išrinkti vieną delegatą ir jo pavaduotoją. Sudarant rinkimines sritis, jei tai įmanoma, reikia atsižvelgti į geografinį ir kultūrinį artumą.
6. Ypatingais atvejais, generolo pripažįstamais ir patvirtintais, pritariant patarėjų tarybai, rinkiminės sritys, kurios neturi šimto įžadus davusių brolių, gali išrinkti delegatą ir jo pavaduotoją, kuris galėtų dalyvauti Kapituloje su visomis Kapitulos nariui priklausančiomis teisėmis.

118

1. Paprastojoje generalinėje Kapituloje, pagal “Generalinės Kapitulos atlikimo tvarkos” nuostatus, pirmiausia išrenkamas generolas, kuris gauna valdžią visam Ordinui ir visiems broliams.
2. Užleidžiantis vietą generolas gali būti išrinktas be pertraukos tik antrai šešerių metų kadencijai.
3. Paskui pagal “Generalinės Kapitulos atlikimo tvarkos” nuostatus išrenkami aštuoni generaliniai patarėjai, iš kurių be pertraukos antrą kartą gali būti išrinkti daugiausia keturi.
4. Generalinių patarėjų rinkimuose pasitraukiantis generolas turi tik aktyvų balsą.
5. Iš aštuonių generalinių patarėjų išrenkamas generolo vikaras, kuris pačiu išrinkimu tampa pirmuoju patarėju.
6. patarėjų užduotis yra padėti generolui vadovauti Ordinui pagal Konstituciją ir generalinės Kapitulos patvirtintą generalinės kurijos statutą.

119

1. Generalinėje Kapituloje reikia aptarti mūsų gyvenimo, jo atnaujinimo, taip pat apaštalinės veiklos plėtimo reikalus.
2. Prieš Kapitulą atitinkamu būdu reikia sužinoti visų brolių nuomonę apie temas, kurios turėtų būti aptariamos Kapituloje, o tų nuomonių išvadas persiųsti generolui.
3. Generolas, pritariant patarėjams, turi paruošti temų rodyklę ir tinkamu laiku persiųsti visiems Kapitulos nariams. Ką reikia apsvarstyti, nutaria pati Kapitula.

120

1. Generolas ir jo patarėjai privalo gyventi Romoje.
2. Kai Romoje nėra generolo, jį pavaduoja vikaras.
3. Generolui rezervuojama: provincijolų patvirtinimas, generalinių vizitatorių nominavimas ir visi kiti reikalai, kuriuos sau rezervuotų.
4. Jei generolui būtų sutrukdyta vadovauti Ordinui, valdžią visame kame perima jo vikaras, kuris reikiamu metu turi duoti svarbių reikalų ataskaitą.
5. Jei panašiai ir vikarui yra sutrukdoma, jo pareigas perima tolesnis pagal rinkimus patarėjas.

121

1. Jei generolo postas taptų tuščias, jo vietą turi perimti generolo vikaras, kuris apie tai turi pranešti Apaštalų Sostui.
2. Jei generolo vikaro pareigybės būtų neužimtos likus metams iki Kapitulos, generolas kartu su patarėjais turi slaptu balsavimu išrinkti aštuntąjį patarėją ir kartu iš savo tarpo generolo vikarą.
3. Jei generalinio patarėjo pareigybės taptų vakuojančios metai prieš Kapitulą, generolas ir patarėjai, pasitarę su aukštesniųjų vyresniųjų Konferencija, kuriai tas patarėjas priklausė, turi išrinkti kitą patarėjų, kuris tarp jų būtų paskutinis patarėjas.

122

1. Generolui ir jo patarėjams atlikti pareigas padeda generalinis sekretorius, generalinis prokuratorius, tvarkantis Ordino reikalus prie Apaštalų Sosto, generalinis postulatorius, užsiimantis beatifikacijų, Dievo Tarnų kanonizacijų reikalais prie Apaštalų Sosto, generalinis Pasauliečių Pranciškonų Ordino asistentas, generolo sekretorius misijų reikalams, taip pat kiti reikalingi tarnautojai.
2. Šiuos tarnautojus iš įvairių kraštų išrenka ir nominuoja generolas, pritariant patarėjams.
3. Pareigybės ir uždaviniai generalinėje kurijoje paskiriamos ir atliekamos pagal specialaus, generalinės Kapitulos patvirtinto statuto nuostatus.

123

1. Ordino Pasitarimas yra gyvybinių ryšių tarp viso Ordino ir jo aukščiausiųjų vyresniųjų išraiška, skatinanti visus brolius įsisąmoninti bendrą atsakomybę ir bendradarbiavimą, bei padedanti kurti Ordino vienybę ir bendruomeniškumą.
2. Šio Pasitarimo nariai yra generolas, jo patarėjai, aukštesniųjų vyresniųjų Konferencijų delegatai, pagal tam tikrą generolo nustatytą proporcijų santykį, pritariant patarėjams.
3. Delegatai nebūtinai turi būti išrinkti iš aukštesniųjų vyresniųjų Konferencijų narių.
4. Delegatų rinkimo būdą nustato kiekviena Konferencija.
5. Ordino Pasitarimo užduotis yra paremti ryšius tarp generalinių patarėjų tarybos ir Konferencijų ir tarp pačių Konferencijų, jis turi būti refleksijos centras ir aptarti svarbiausius klausimus, jų sprendimus pasiūlyti Ordinui; konstruktyviai bendradarbiaujant padėti generolui ir jo patarėjams įgyvendinti Ordino prisitaikantį atnaujinimą, rūpintis Ordino ir brolių formacijos vystymusi.
6. Ordino Pasitarimas turi patariamąjį balsą. Kad refleksijos, kaip nuorodos visam Ordinui, vertė nebūtų tuščia, tiktų, kad generolas, pritariant patarėjams, savo autoritetu patvirtintų ir Ordinui pristatytų Pasitarimo nutarimus.
7. Ordino Pasitarimą sušaukia generolas, pritariant patarėjams, įprastai vieną arba du kartus per šešerių metų laikotarpį.
8. Ordino Pasitarimas vadovaujasi savo susikurtu ir generolo bei jo patarėjų patvirtintu statutu.

IV poskyris. Provincijos valdžia

124

1. Aukščiausią valdžią provincijoje turi provincijos kapitula, kurioje broliai broliškai vienydamiesi atstovauja visai provincijai.
2. Paprastąją provincijos kapitulą, leidžiant generolui ir pritariant jo patarėjams, praneša ir ją sušaukia provincijolas. Generolas turi teisę leisti, jei yra pagrįstos priežastys, kad provincijos Kapitula būtų sušaukta šešiais mėnesiais anksčiau ar šešiais mėnesiais vėliau praėjus trejiems metams.
3. Provincijolas, pritariant patarėjams, gali sušaukti nepaprastąją Kapitulą, kurioje būtų svarstomi svarbūs provincijos gyvenimo, veiklos, jos viceprovincijos ar kustodijos klausimai.

125

1. Paprastoje ir nepaprastoje Kapituloje aktyvų balsą turi generolas, jei dalyvauja, provincijolas ir jo patarėjai, broliai, kuriems provincijos Kapitula priskiria šią teisę, viceprovinijolai, reguliarieji vyresnieji, provincijos, viceprovincijos ir kustodijos delegatai, atsižvelgiant į 113.5 nurodymus.
2. Jei kuri nors provincija norėtų atlikti Kapitulą tiesiogiai balsuojant visiems amžinųjų įžadų broliams, turi tai priimti šių brolių dviejų trečdalių daugumos sprendimu, ir šią nuostatą reikia įtraukti į “Kapitulos vedimo tvarką”. Apie negalėjimą dalyvauti Kapituloje, kurioje privalo dalyvauti visi amžinųjų įžadų broliai, reikia pranešti provincijolui ir jo patarėjų tarybai, kurie turi tą reikalą ištirti ir atitinkamai nuspręsti. Balsavimo teisę turi tik tie broliai, kurie iš tikrųjų yra Kapituloje. Kapituloje dalyvauja viceprovincijolai, reguliarieji vyresnieji ir veceprovincijos bei kustodijos delegatai pagal tos provincijos “Kapitulos atlikimo tvarką”.
3. Esant svarbiam viceprovincijolo ar reguliariojo vyresniojo trukdžiui, kurį pripažįsta provincijolas ir patarėjai, arba esant jų postams neužimtiems, į Kapitulą, pagal galimybę, turi atvykti pirmasis arba antrasis patarėjas.

126

1. Paskelbus provincijos Kapitulą, visi amžinųjų įžadų broliai, išskyrus priklausančius savo viceprovincijoms ar kustodijoms, turi išrinkti delegatus ir jų pavaduotojus, nebent visi turėtų pareigą dalyvauti Kapituloje.
2. Taip pat viceprovincijų ir kustodijų broliai turi išrinkti savo delegatus ir jų pavaduotojus.
3. Provincijos Kapitula nustato provincijos, viceprovincijos, kustodijos delegatų skaičių ir rinkimų būdą.

127

1. Kapituloje reikia aptarti gyvenimą ir veikimą liečiančius klausimus, apie kuriuos iš anksto reikia sužinoti brolių nuomonę.
2. Tų klausimų sąrašą provincijolo ir jo patarėjų paruoštą, reikia kuo greičiau persiųsti visiems Kapitulos dalyviams. Kuriuos klausimus nagrinėti, nusprendžia pati Kapitula.
3. Paprastoje Kapituloje, laikantis provincijos Kapitulos patvirtintos “Kapitulos atlikimo tvarkos”, yra renkamas provincijolas.
4. Pasitraukiantis provincijolas, gali būti išrinktas be pertraukos tik antrai trejų metų kadencijai.
5. Paskui, laikantis šios “Tvarkos” reikia išrinkti penkis provincijolo patarėjus, nebent generolas, pritariant jo patarėjams, nuspręstų, jog reikia padidinti jų skaičių; iš jų daugiausia tik pusė gali būti iš praeitos Kapitulos.
6. Vėliau iš patarėjų išrenkamas vikaras, kuris pačiu išrinkimu tampa pirmuoju patarėju.
7. Pasitraukiantis provincijolas patarėjų rinkimuose turi tik aktyvų balsą.
8. Iki išrinkimo patvirtinimo išrinktasis provincijolas vykdo savo pareigas kaip generolo delegatas.
9. Po provincijolo ir patarėjų išrinkimo broliai toliau vykdo savo pareigas, kol nebus kitaip nuspręsta. Šis potvarkis taikomas viceprovincijoms ir kustodijoms, atsižvelgiant į pakitimus, kylančius iš dalykų prigimties.

128

1. Esant svarbioms priežastims ir raštu gavęs visų tam tikros provincijos brolių patariamuosius balsus, generolas, pritariant patarėjams, gali nominuoti provincijolą ir patarėjus, tačiau ne daugiau kaip antrai iš eilės be pertraukos sekančiai trejų metų kadencijai.
2. Po tokios nominacijos reikia tinkamu metu sušaukti Kapitulą provincijos reikalams apsvarstyti.

129

1. Provincijolo vikaro užduotis yra padėti provincijolui tais reikalais, kurie buvo jam pavesti ir rūpintis provincijos reikalais, kai provincijolo nėra provincijoje, arba jam sutrukdoma eiti pareigas, išskyrus tuos reikalus, kuriuos provincijolas sau rezervavo.
2. Jei provincijolo postas tapo tuščias, provincijolo vikaras tuoj pat turi apie tai pranešti generolui ir valdyti provinciją, kol gaus generolo nurodymus.
3. Jei provincijolo postas būtų tuščias likus aštuoniolikai mėnesių iki provincijos Kapitulos, tada generolas, pritariant patarėjams, gavęs visų tos provincijos amžinųjų įžadų brolių patariamuosius balsus, turi nominuoti naują provincijolą, kuris savo pareigas atliks iki kadencijos pabaigos, kuriai pasibaigus, reikia sušaukti Kapitulą.
4. Jei provincijolo vikaras negalėtų vykdyti savo pareigų, tada jį pavaduoja po jo einantis patarėjas.
5. Jei patarėjo pareigybės būtų neužimtos likus daugiau nei metams iki provincijos Kapitulos, generolas, pritariant savo patarėjams, pasitaręs su provincijolu ir jo patarėjais, nominuoja naują patarėją, kuris tampa paskutiniuoju patarėju. Jei provincijos vikaro postas liktų tuščias, provincijolas ir jo patarėjai slaptu balsavimu turi išrinkti iš patarėjų naują vikarą. Apie tai reikia pranešti generolui.

130

1. Provincijolas, pritariant patarėjams, nominuoja iš amžinuosius įžadus davusių brolių tarpo provincijos sekretorių, kitus tarnautojus įvairiems reikalams kurijoje taip pat specialioms užduotims atlikti.
2. Provincijos sekretorius išskirtinai yra tik provincijolo žinioje. Provincijos Kapitula gali nuspręsti, ar ir kiti tarnautojai turi priklausyti tiktai nuo provincijolo.
3. Patartina, kad atskirose provincijose provincijolai, pritariant patarėjams, įsteigtų komisijas specialiems reikalams spręsti.

131

1. Generolas, pritariant patarėjams, gali steigti aukštesniųjų vyresniųjų Konferencijas, susidedančias iš kokios nors šalies ar teritorijos provincijolų, viceprovincijolų reguliariųjų vyresniųjų, bendradarbiavimo tarp provincijų, viceprovincijų, kustodijų tikslu, taip pat su vyskupų Konferencijomis bei su aukštesniųjų vyresniųjų unijomis, aptarti einamuosius reikalus ir išlaikyti, pagal galimybę, vadovavimo bendrumą.
2. Tos Konferencijos turi turėti savo statutą, generolo patvirtintą pritariant patarėjams, ir rinktis mažiausiai kartą per metus.
3. Jų pareiga yra atlikti Konstitucijos, savo statuto ir generolo įsakytus uždavinius, taip pat rūpintis savo teritorijos Ordino gerove. Jos gali priimti ypatingus nutarimus savo sričiai, kurie galią įgauna tuomet, kai juos patvirtina patarėjų tarybos ir generolas, pritariant jo patarėjams.
4. Kad atskiruose kontinentuose tarp Ordino brolių vystytųsi solidarumas, aukštesnieji vyresnieji turi stengtis, kad broliai bendromis pastangomis įgyvendintų pranciškoniško liudijimo pritaikytas formas, kurios peržengia savo tautos, politinės srities ribas. Tai turi turėti krikščioniško gyvenimo atnaujinimo tikslą ir prisidėti prie taikos, teisingumo, santarvės įgyvendinimo.

V poskyris. Viceprovincijos valdžia

132

1. Vienas iš svarbiausių viceprovincijos tikslų yra įdiegti Ordiną vietos Bažnyčioje paliudijant evangelinę pranciškonišką charizmą.
2. Todėl viceprovincijoje reikia stropiai rūpintis pašaukimais iš vietinių žmonių tarpo. Todėl reikia stengtis atitinkamai pritaikyti pastoracinį gyvenimą ir veikimą prie įvairių atskirų kraštų sąlygų.
3. Provincija, pagal galimybę, turi pasiųsti į jai pavesta viceprovinciją tiek vienuolių, kiek jos poreikiai reikalauja.
4. Parikdami vienuolius, kuriuos reiktų pasiųsti ar grąžinti, tegul vyresnieji, išklausę viceprovincijolo ir jo tarybos, atsižvelgia į atskirų brolių ypatybes, vietos sąlygas, jaunimą auklėjimą ir apaštalavimą viceprovincijoje.
5. Viceprovincijolas sutikus jo tarybai, provincijolui arba generolui, atsižvelgdamas I esančius poreikius, gali daryti reikiamus susitarimus su kitomis provincijomis ar aukštesniųjų vyresniųjų Konferencijomis. Tuos susitarimus turi patvirtinti provincijolas ir generolas.

133

1. Kiekvieną viceprovinciją valdo viceprovincijolas su dviem patarėjais (konsultoriais).
2. Generolas, pritariant patarėjams, išklausęs provincijolo nuomonės, turi teisę padidinti patarėjų skaičių.
3. Viceprovincijolas ir jo patarėjai renkami trejų metų laikotarpiui. Jam pasibaigus galima juos rinkti iš naujo; tačiau viceprovincijolą- be pertraukos iš eilės tik antrai kadencijai.
4. Viceprovincijos Kapitula turi nuspręsti, ar pasitraukiantis viceprovincijolas turi pasyvų balsą(vox passiva) patarėjų rinkimuose.
5. Viceprovincijolą ir patarėjus renka visi viceprovincijos amžinųjų įžadų broliai Kapitulos nustatytu būdu, gavus provincijolo arba generolo sutikimą. Ypatingais atvejais, jei yra pateisinama priežastis, generolas, pritariant patarėjams, gali leisti rinkti Kapituloje viceprovincijolą ir patarėjus per delegatus.
6. Jei rinkimai Kapituloje vyksta tiesiogiai balsuojant, viceprovincijolas, gavęs provincijolo arba generolo sutikimą, sušaukia Kapitulą. Veiksnų balsą Kapituloje turi realiai joje esantys broliai, taip pat provincijolas arba generolas, jei vadovauja Kapitulai. Broliams, kurie dėl tam tikrų kliūčių negali dalyvauti Kapituloje, taikomos tos pačios nuostatos, kaip ir provincijos Kapituloje.
7. Po balsavimo balsai turi būti skaičiuojami viceprovincijoje, o juos skaičiuoja viceprovincijolas ir jo patarėjai taip pat du namų Kapitulos išrinkti broliai provincijolo ar generolo, arba atitinkamų jų atstovų, akivaizdoje. Paskui reikia paskelbti rinkimų išvadas.
8. Išrinktas viceprovincijolas iki patvirtinimo eina pareigas kaip provincijolo ar generolo delegatas.
9. Nuo savo išrinkimo patvirtinimo, viceprovincijolas įgauna jurisdikciją eiti savo pareigas, įgauna įprastą pavaduojamąją valdžią. Provincijolas, arba generolas, turi kartu suteikti savo ir įgaliojimus, apie kuriuos kalbama Konstitucijos Nr. 19 ir Nr. 36.
10. Paskui provincijolas praneša apie šiuos rinkimus generolui.
11. Provincijolui arba generolui leidus, viceprovincijolas gali sušaukti Kapitulą įvairiems reikalams aptarti; tiktų, kad jai vadovautų provincijolas arba generolas, kurie turi joje balsą.
12. Jei nėra viceprovincijolo, jį pavaduoja pirmasis patarėjas, o jei jo nėra, kitas iš eilės.
13. Jei viceprovincijolo arba patarėjo pareigybės taps dėl kokios nors priežasties laisvos, reikia apie tai pranešti generolui arba provincijolui, kurie turi pasielgti pagal Nr. 129.
14. Viceprovincijos Kapitulos paruoštame ir provincijolo arba generolo patvirtintame statute reikia apibrėžti dar ir kitus valdžios uždavinius. Tas statutas turi apibrėžti Kapitulos dalyvius įvairiems reikalams nagrinėti, taip pat apibrėžti reikalus, kurie gali būti nagrinėjami tik provincijolui arba generolui leidus.

134

1. Viceprovincijolas turi sušaukti savo patarėjus mažiausiai keturis kartus per metus ir išklausyti jų nuomonės ar gauti jų sutikimą visais tais atvejais, kuriais pagal Konstituciją provincijolui reikia savo patarėjų patarimo ar sutikimo.
2. Tačiau inovacijas, kurios rimčiau įpareigoja provinciją ar viceprovinciją, viceprovincijolas turi pristatyti provincijolui arba generolui.

VI poskyris. Kustodijos valdžia

135

1. Kiekvieną kustodiją valdo reguliarusis vyresnysis su dviem patarėjais.
2. Provincijolas, pritariant patarėjams, gali padidinti konsultorių skaičių, pirma išklausęs suinteresuotųjų, ir jei to reikalauja kustodijos pažanga. Apie tai reikia pranešti generolui.

136

1. Amžinųjų įžadų broliai priklausantys kustodijai renka reguliarųjį vyresnįjį ir jo patarėjus trejų metų laikotarpiui, atsižvelgdami į Nr 113.5. Ypatingais atvejais generolas, pritariant patarėjams, gali leisti Kapituloje rinkti reguliarųjį vyresnįjį ir jo patarėjus per delegatus.
2. Reguliarųjį vyresnįjį be pertraukos išrinkti galima tik antrai trejų metų kadencijai.
3. Kustodijos Kapitula turi nustatyti, ar pasitraukiantis kustodas patarėjų rinkimuose turi pasyvų balsą.
4. Surengti rinkimams tiek Kapituloje, tiek kitokiu būdu, reikalingas sutikimas provincijolo, kuris, jei vadovauja Kapitulai, turi joje aktyvų balsą.
5. Kustodijos nariai yra visi tie, kurie gavo generolo leidimą dirbti misijose, nors ir laikinai, taip pat tie, kurie tapo į ją įtraukti per įžadus, nors formaciją turėjo kur kitur.

137

1. Kustodo ir patarėjų rinkimai vyksta arba tiesiogiai Kapituloje balsuojant, aktyvų balsą turi esantys Kapituloje broliai, arba kitu, kustodo nustatytu būdu, pritariant patarėjams ir atsižvelgus į brolių nuomonę, taip pat apmąsčius sąlygas, kuriose yra kustodija, laikantis Nr. 136.1. Negalintiems atvykti į Kapitulą taikomos tos pačios nuostatos kaip ir provincijos Kapituloje.
2. Rinkimus tvirtina provincijolas. Jei jo nėra, paskelbiami rinkimų rezultatai, o išrinktasis kustodas vykdo provincijolo delegato pareigas iki rinkimų patvirtinimo. Apie įvykusius rinkimus provincijolas turi pranešti generolui.
3. Nuo patvirtinimo momento kustodas gauna savo pareigoms atlikti įprastą pavaduojamąją valdžią. Kartu provincijolas privalo suteikti jam įgaliojimus, apie kuriuos kalba Konstitucijos Nr. 19 ir Nr. 36.
4. Esant svarbioms priežastims, generolas, pritariant patarėjams, atsiklausęs provincijolo ir jo patarėjų nuomonės, taip pat raštiškai gavęs visų kustodijos brolių patariamuosius balsus, gali nominuoti kustodą ir jo patarėjus.

138

1. Jei kustodo nėra kustodijoje arba jam sutrukdyta atlikti savo pareigas, jį pavaduoti turi pirmasis patarėjas, o jei ir to nėra, kitas iš eilės pagal rinkimus patarėjas.
2. Jei kustodo ar jo patarėjo postas dėl kokių nors priežasčių taptų tuščias, reikia apie tai pranešti provincijolui, kuris turi pasielgti pagal Nr. 129, atlikdamas tam tikrus pakeitimus.

139

1. Kustodas savo patarėjus turi sušaukti mažiausiai keturis kartus per metus.
2. Turi gauti jų pritarimą ar išklausyti jų nuomonę visais tais reikalais, kuriais provincijolui reikia savo patarėjų sutikimo ar patarimo.
3. Reikėtų, kad kustodija turėtų provincijolo patvirtintą, patarėjams pritariant, savo statutą, kuriame būtų apibrėžti svarbiausi reikalai, kuriais turi užsiimti [kustodijos] valdžia.

VII poskyris. Vienuolyno valdžia

140

1. Po provincijos Kapitulos arba vėliau, kitu tinkamu metu, provincijolas, pritariant patarėjams, ir, jei tai įmanoma, išklausęs brolių nuomonės, sudaro vienuolynų bendruomenes ir nominuoja vienuolynų vyresniuosius (gvardijonus) pagal Nr. 115.3. Tai darant reikia atkreipti dėmesį, kad būtų išsaugotas mūsų gyvenimo būdas, kad vystytųsi brolių bendruomeninis gyvenimas, kad būtų įmanoma atlikti atskiruose vienuolynuose specifinius patarnavimus.
2. Tokiu pat būdu yra sudaromos bendruomenės ir skiriami gvardijonai viceprovincijose ir kustodijose, atsižvelgiant į ypatingas aplinkybes.
3. Gvardijonus trejų metų laikotarpiui skiria provincijolas, pritariant patarėjams; galima skirti ir antrai kadencijai, o esant akivaizdžiam poreikiui ir rimtoms priežastims, net ir trečiai kadencijai.
4. Broliai, kurie per šešerius ar, esant poreikiui, devynerius metus be pertraukos buvo gvardijonais, mažiausiai vienerius metus turi būti laisvi nuo tų pareigų.

141

1. Provincijolas, pritariant patarėjams, kiekvienai bendruomenei skiria vikarą, kuris kaip patarėjas turi padėti gvardijonui vadovauti bendruomenei, o nesant gvardijono ar jam negalint atlikti pareigų, taipogi tapus toms pareigoms laisvoms, vadovauti bendruomenei.
2. Kiekviename vienuolyne, turinčiame mažiausiai šešis brolius, be vikaro, teisės galia esančio pirmuoju patarėju, amžinųjų įžadų broliai turi išsirinkti vieną arba du patarėjus; jų paskirtis yra patarnauti gvardijonui patarimu dvasiniais ir materialiniais reikalais.
3. Svarbesniais reikalais, laikantis Konstitucijos ar krašto bei provincijos statuto nuostatų, patarėjai turi sprendžiamąjį balsą.
4. Provincijos Kapitula turi nuspręsti, kuris brolis turi vadovauti bendruomenei, kai gvardijonas ir jo vikaras negali atlikti savo pareigų.
5. Jei gvardijono pareigos taptų laisvos likus daugiau nei šešiems mėnesiams iki provincijos Kapitulos, provincijolas, pritariant patarėjams, skiria naują, o jei tai atsitiktų likus mažiau nei šešiems mėnesiams iki Kapitulos, vienuolynui turi vadovauti vikaras.

142

1. Vienuolyno bendruomenės Kapitula susideda iš visų įžadus davusių brolių.
2. Joje gerai pasireiškia klusnumas iš meilės, mūsų vienuolijai būdingas bruožas, kuriuo broliai tarnauja vienas kitam, didėja visų kūrybinis angažavimasis, o kiekvieno asmeninės dovanos tampa bendru gėriu.
3. Vienuolyno Kapitulos, vadovaujamos gvardijono, užduotis yra stiprinti brolišką dvasią, budinti visų brolių atsakomybės už bendrą gėrį pajutimą, ugdyti dialogą visiems dalykams, ypač tai liečia brolišką gyvenimą, maldos ugdymą, neturto laikymąsi, broliškai atliekamą formaciją, kad būtų kartu ieškoma Dievo valios.
4. Vienuolyno bendruomenės Kapitula metų bėgyje turėtų vykti dažnai. Aukštesnieji vyresnieji turėtų jas veiksmingai paremti ir pagyvinti savo dalyvavimu.
5. Vyresnieji Kapituloje turi ne tik tinkamai pristatyti broliams apsvarstyti reikalus, bet ir atsiklausti jų nuomonės.
6. Vienuolyno Kapitulos balsavimas yra patariamojo pobūdžio, nebent visuotinė ar sava teisė kitaip nustato. Pagal Konstituciją iki amžinųjų įžadų broliai turi teisę surengti rinkimus ir balsuoti dėl prileidimo broliams duoti įžadus.

143

1. Generalinė, provincijos, viceprovincijos, kustodijos kurija, taip pat visi vienuolynai, privalo turėti savo archyvą, kuriame reikia saugoti visus svarbius, tinkamai sutvarkytus dokumentus, išlaikant paslaptį. Paskirtas archyvu rūpintis brolis turi surašyti visus atminimo vertus dalykus.
2. Be to, archyve turi būti jame esančių dokumentų inventorinis sąrašas.

IX skyrius.
Apaštalinis gyvenimas

144

1. Tėvas Savo Sūnų pasiuntė į pasaulį, kad dalydamasis žmogaus dalia, skelbtų neturtingiesiems Evangeliją, gydytų sužeistas širdis, skelbtų belaisviams išvadavimą, akliems grąžintų regėjimą.
2. Šią pasiuntinybę Šv. Dvasios galia Kristus nusprendė tęsti toliau Bažnyčioje.
3. Šv. Dvasia pašaukė šv. Pranciškų ir jo brolių apaštalinę bendruomenę visomis jėgomis padėti Bažnyčiai vykdyti jos misijinę užduotį savo laikų varginančiomis aplinkybėmis, ypač gelbstint tuos, kuriems labai reikalinga Evangelijos naujiena.
4. Klusni Viešpaties Dvasiai ir jo šventam veikimui, mūsų bendruomenė Evangelijos skelbiamu žodžiu ir veiksmais Bažnyčioje tarnauja visiems žmonėms.

145

1. Apaštalaudami turime išsaugoti mūsų charizmai būdingus bruožus, pritaikant juos prie įvairių laikų ir sąlygų.
2. Mažesniojo brolio tikrasis apaštalavimas yra gyventi pasaulyje evangeliškai tiesoje, paprastume ir džiaugsme.
3. Gerbkime visus žmones ir būkime pasiruošę dialogui su jais.
4. Nors mums labiausiai rūpi neturtingųjų evangelizavimas, tačiau Kristaus ir šv. Pranciškaus pavyzdžiu nebijokime skelbti apie atsivertimą ir teisumą ir išsaugoti taiką tarp žmonių, kurie turi visuomenės valdžią, valdo tautas.
5. Noriai dirbkime visus: ir apaštalinius ir kitus darbus, jei tik jie tinka mūsų gyvensenai ir yra reikalingi Bažnyčiai. Suprasdami esą mažesnieji broliai, imkimės didžiadvasiškai laikomų sunkiais darbų.
6. Provincijos ir namų bendruomenė teremia ir tekoordinuoja įvairias pastoracines iniciatyvas, kaip visos bendruomenės apaštalavimo išraišką.
7. Būdami Kristaus ir šv. Pranciškaus mokiniai, broliai teatsimena, kad apaštalavimas ir artimo išganymas reikalauja būti pasiruošus pakelti kryžių ir persekiojimus, net iki kankinystės už tikėjimą.

146

1. Savo iniciatyva įvairiai apaštalaudami, broliai noriai tebūna klusnūs kompetentingai valdžiai.
2. Laikydamiesi popiežiaus teisės visuotinės Bažnyčios tarnystėje vadovauti Ordinui, broliai bet kur apaštalaudami priklauso nuo diecezijos vyskupo, iš kurio, aprobavus saviems vyresniesiems, gauna reikalingus leidimus. Vyresnieji noriai, kiek gali ir pagal mūsų charizmą, tesutinka, kai vyskupai prašo pasitarnauti Dievo tautai ir žmonių išganymui.
3. Provincijos Kapitula turi priderinti veiklą prie laiko reikalavimų, išlaikydama mūsų pranciškonišką kapucinišką pobūdį. Provincijolas, pritariant patarėjams, atitinkamai koordinuoja apaštalines jėgas provincijoje.
4. Bendruomenės vyresnysis, svarbesniais atvejais išklausęs vienuolyno Kapitulos nuomonės, teskiria broliams darbus atsižvelgdamas į Bažnyčios poreikius ir atskirų asmenų galimybes, tačiau išlaikydamas bažnytinės hierarchijos nustatytą pastoracinės organizacijos vienybę.
5. Broliai noriai tegul bendradarbiauja kitų Bažnyčios vienuolinių institutų apaštaliniuose darbuose.

147

1. Broliai tesimoko skaityti laiko ženklus, per kuriuos tikėjimo akimis galima suvokti Dievo planą, kad apaštaliniai darbai atitiktų evangelizacijos reikalavimus ir žmonių poreikius.
2. Tevysto iki šiol turėtus apaštalavimo būdus: liaudies misijas, rekolekcijas, tikinčiųjų išpažinčių klausymą, dvasinę seserų vienuolių rūpybą, ypač pranciškonių, auklėjimo ir visuomeninės pažangos darbą.
3. Pradėdami naujus apaštalavimo būdus, su ypatingu rūpesčiu tepasiaukoja specifines gyvenimo sąlygas turintiems žmonėms: religijos – krikščionybės praradimo pavojuje esančiu jaunimu, emigrantais, darbininkais, sunkių materialinių sąlygose prislėgtais žmonėmis, persekiojamais ar priešiškumo ir neapykantos prispaustais dėl savo kilmės ar rasės.
4. Ypač tesistengia vesti dialogą su broliais krikščionimis nekatalikais, ir taip prisidėti prie Bažnyčios pastangų sugrąžinti vienybę.
5. Panašiai turi stengtis užmegzti išganingą dialogą su kitas religijas išpažįstančiais ir netikinčiais žmonėmis, tarp kurių gyvena, ar pas kuriuos yra pasiųsti.
6. Visi žmonėms teikiami patarnavimai turi remtis Evangelijos suformuotu gyvenimu. Lengviau pasiekia žmonių sąmonę ir būna priimtas tų brolių liudijimas, kurie būdami paprastos širdies gyvena arti žmonių, kurie gyvenimo sąlygomis bei kalbėjimo būdu yra tikrai mažesnieji.

148

1. Kristaus šauklys, šv. Pranciškus, bažnyčios įgaliotas vaikščiojo po miestus ir visur paprastais ir trumpais žodžiais sėjo Evangelijos sėklą, skelbdamas Dievo tautai Kristaus paslaptį.
2. Sekdami jo pavyzdžiu ir Ordino tradicija, broliai teskelbia Dievo žodį suprantamai, laikydamiesi ištikimai Šv. Rašto.
3. Broliai tesistengia į savo širdis įspausti Dievo žodį, kuris yra Kristus, bei pasivesti visiškon jo nuosavybėn, kad jis pats juos ragintų iš meilės apstumo kalbėti žmonėms. Taip skelbs patį Kristų gyvenimu, veiksmu ir žodžiu.
4. Kad tai taptų tikrove, patys turi nuolatos augti Kristaus išmintimi, kurią įgauname pirmiausia gyvenimu, ypač sistemingai skaitydami, apmąstydami ir uoliai studijuodami Šv. Raštą.

149

1. Sakramentų šventimo metu Kristus yra savo galia tarp tikinčiųjų, juos pašventina ir stiprina savo Kūną. Todėl broliai turi būti pasiruošę padėti tikintiesiems tiek dėl savo pareigų, tiek prašomi dvasininkijos suteikti šventus sakramentus, kad ta proga augtų ir stiprėtų tikėjimas.
2. Broliai kunigai Kristaus Ganytojo dvasia teskelbia nuodėmių atleidimą Susitaikinimo sakramentu, ir noriai teklauso tikinčiųjų išpažinčių, nes ši tarnystė labai tinka mažesniesiems broliams, ir dažnai liečia dvasiškai labai neturtingus žmones.
3. Broliai kunigai turi pasižymėti uolumu dėl Dievo garbės ir gailestingumu, pagarba žmogaus asmeniui, meile, kantrumu ir išmintimi.
4. Nuodėmklausiai nuolatos tesistengia tobulinti pastoracines žinias ir tinkamai atlikti savo pareigas.

150

1. Šv. Pranciškaus pavyzdžiu ir pagal mūsų Ordino nuolatinę tradiciją broliai noriai teprisiima dvasinį ir fizinį rūpestį ligoniais ir silpnaisiais.
2. Tokiu būdu žengdami Kristaus pėdomis, kuris Dievo karalystės prisiartinimo ženklan gydė visokias negalias ir silpnumus vaikščiodamas po miestus ir kaimus, tevykdo siuntimą Bažnyčios, kuri per savo sūnus vienijasi su visokių luomų žmonėmis, ypač su vargšais ir prispaustaisiais, bei noriai jiems tesiaukoja.
3. Vyresnieji noriai teremia tokios rūšies darbą, kadangi jis yra nuostabus ir galingas meilės ir apaštalavimo veikalas.

151

1. Broliai tebūna pasirengę laikydamiesi mūsų Ordino dvasios ir tradicijos padėti pastoracijoje vietos Bažnyčios parapijų dvasininkijai.
2. Aukštesnieji vyresnieji, pritariant tarybai, atsiliepdami į ypatingus tikinčiųjų poreikius tegul išmintingai ir tarnystės dvasia vietos Bažnyčiai tepriima parapijinį darbą.
3. Kad galėtume suderinti šį darbą su mūsų pašaukimu, reiktų priimti tas parapijas, kuriose būtų lengviau liudyti mūsų mažumą ir gyventi bendruomeninį gyvenimą bei atlikti vienuolyno darbus. Taip Dievo tauta tinkamai galės dalyvauti mūsų charizmoje.
4. Mūsų Ordinui pavestos šventovės tebūna evangelizacijos ir sveiko pamaldumo vietos.

152

1. Pripažindami pasauliečių vietą Bažnyčios gyvenime bei veikloje, broliai teremia jų luomui budingą tarnystę, ypač evangelizaciją. Panašiai tepalaiko tikinčiųjų krikščionių draugijas, kurių nariai stengiasi gyventi Dievo žodžiu, jį skelbti ir iš išorės keisti pasaulį.
2. Tarp tų draugijų ypač mums artimas yra Pasauliečių Pranciškonų Ordinas. Bendradarbiaukime su pasauliečiais pranciškonais, kad jų bendruomenės augtų kaip tikėjimo bendruomenės, apdovanotos ypatingu evangelizacijos veiksmingumu, taip pat formuojant atskirus narius, kad Dievo karalystę plėstų ne tik savo gyvenimo pavyzdžiu, bet ir įvairiomis apaštalinėmis tarnystėmis.

153

1. Šv.Pranciškus ragino brolius skelbti Dievo karalystę ir liaudies sudėtomis garbinimo giesmėmis bei kūriniais; pats rūpinosi tarnauti visų žmonių išganymo reikalui platindamas raštus.
2. Mes taip pat vertinkime šiuolaikines informavimo priemones, kuriomis galima pasiekti daugybę žmonių ir padaryti jiems įtaką.
3. Kad šis įvairiopas apaštalavimas minėtomis priemonėmis galėtų labiau tobulėti mūsų bendruomenėje, vyresnieji tesuteikia galimybę tai sričiai gabiems broliams tinkamai pasirengti.
4. Visus brolius reikia tinkamai pamokyti atsakingai naudotis tomis priemonėmis, kad jas tikrai ir dalykiškai pažintų žmonių visuomenės sąlygas bei Bažnyčios poreikius.
5. Bendromis jėgomis broliai tevykdo leidybinį apaštalavimą, ypač platindami praciškonizmą. Labai patartinas panašių dalykų kūrimas provincijose, kraštuose ir visame Ordine.
6. Visuomeninio informavimo priemonių reikalu reikia vadovautis visuotinės teisės normomis, o religijos bei papročių problemas gvildenantiems raštams reikia gauti taip pat aukštesniojo vyresniojo leidimą.
7. Broliai gali turėti savo darbui atlikti reikalingas priemones, tačiau kad dėl to neturi nenukentėti bendruomeninis gyvenimas ir kad būtų išsaugoti mūsų pranciškoniško kapuciniško gyvenimo reikalavimai.

154

1. Kad ir kokiu būdu apaštalaudami per Dievo ir artimo meilės, kuri yra apaštalavimo siela, praktiką, broliai tesistengia jungti gyvenimą ir veiklą.
2. Teatsimena, kad negalės įvykdyti savo siuntimo, jei nuolatos neatnaujins ištikimybės savo pašaukimui.
3. Tegul apaštalauja neturtu ir nuolankumu, tenepasisavina atliekamų pareigų, kad visiems būtų aišku, kad ieško vien Jėzaus Kristaus. Teišlaiko brolystės ryšį, kuris Kristaus valios sprendimu turi būti taip suformuotas, kad pasaulis pažintų, jog Tėvas siuntė savo Sūnų.
4. Broliškai sugyvendami tarpusavyje, broliai tegul puoselėja maldos gyvenimą ir studijas, kad vis labiau vienytųsi su Kristumi, o Šv. Dvasios įkvėpti galėtų parodyti, jog didžiadvasiškai ir noriai atsidėjo Gerosios Naujienos liudijimui.

X skyrius.
Klusnumas

155

1. Įsipareigoję klusniai gyventi, nepriklausomai nuo atliekamos tarnystės, stenkimės būti Viešpaties mokinių bendruomenėje paskutiniai, tarnaudami tarpusavio meilės dvasia, ir dėl Dievo būkime klusnūs bet kokiai žmogaus valdžiai.
2. Tai yra tikras klusnumas matomas Jėzaus Kristaus gyvenime, kuris prisiėmė tarno išvaizdą.
3. Nuolankūs Šv. Dvasiai bendruomeniniame gyvenime, kiekviename įvykyje ir veiksme ieškokime Dievo valios ir ją vykdykime.
4. Taip ir tarnai – vyresnieji, kurie tarnauja sau pavestiems broliams, ir kiti broliai, kurie tikėjimo dvasia jų klauso, visuomet darys tai, kas Dievui patinka.

I poskyris. Vyresniųjų ganytojiška tarnystė

156

1. Kristus atėjo ne tam, kad jam tarnautų, bet kad pats tarnautų, ir aiškiai tai parodė nuplaudamas apaštalams kojas ir liepdamas jiems tą patį daryti.
2. Vyresnieji, būdami kitų tarnai, tevadovauja ne kaip ponai, tačiau tetarnauja broliams savo pavyzdžiu ir žodžiu, apdovanodami juos gyvenimu ir dvasia.

157

1. Vyresnieji duos Dievui ataskaitą už jiems pavestus brolius, todėl tegu su meile vadovauja savo bendruomenėms, patraukdami jas iš įsitikinimo kylančiu pavyzdžiu.
2. Jiems pavestas pareigas tevykdo stropiai, tesirūpina broliais ir jų reikalais, ypač dvasiniais.
3. Uoliai melsdamiesi ir išmintingai svarstydami teieško su broliais Dievo valios.
4. Išlaikydami evangelinę dvasią tesikalba su visais broliais, noriai tepriima jų pasiūlymus. Tačiau visi teatmena, kad tarnybos galia paskutinis sprendimas priklauso vyresniesiems.
5. Vyresnieji tesistengia, kad broliai ištikimai laikytųsi mūsų gyvenimo būdo ir rūpintųsi Bažnyčios gerove.
6. Visos bendruomenės labui visus teskatina taikiai bendradarbiauti, ypač tuos, kurie vienuolyne turi specialias pareigas.

158

1. Vyresnieji turi pareigą tarnauti broliams Dievo žodžiu ir stengtis tinkamu jų išugdymu bei vienuoline formacija.
2. Skirtingose provincijose galima tai padaryti įvairiai. Apie tai nusprendžia provincijolas, pritariant patarėjams, priklausomai nuo vietos ir laiko sąlygų. Gali, pavyzdžiui, tai būti dvasinis pokalbis su kiekvienu broliu ar vienuolyno Kapitulos metu, pamokslas šv. Mišių ar Dievo žodžio pamaldų metu, aukštesniųjų vyresniųjų aplinkraščiai, vienuoliškiems ir pranciškoniškiems reikalams skirti susitikimai.

159

1. Norėdami atskirus brolius palenkti klusnumui Tėvo, kuris iš meilės juos pašaukė, nuostatoms vyresnieji tegul juos skatina veiksmingai ir atsakingai ieškoti ir vykdyti Dievo valią.
2. Sau pavestiems broliams tevadovauja kaip Dievo sūnums, gerbdami žmogaus asmenį, kad jie savanoriškai būtų jiems klusnūs.
3. Teneduoda įsakymų klusnumo vardu, nebent to reikalautų būtinybė ir meilė, o jei tai daro, tai labai išmintingai ir raštu arba dviejų liudininkų akivaizdoje.

160

1. Regulos suteikiamą jiems pareigą priminti, stiprinti ir, jei būtų būtina, pataisyti brolius, vyresnieji teatlieka ryžtingai, tačiau kartu švelniai ir su meile.
2. Atskirų brolių nusižengimus tesistengia taisyti broliškai privačiame pokalbyje, atsižvelgdami į asmenį ir reikalo aplinkybes.
3. Savo dvasinei gerovei broliai noriai tepriima vyresniųjų pataisymus.
4. Bendruomenės nusižengimus ir apsileidimus vyresnieji turi aptarti su pačiais broliais, ypač vienuolyno Kapitulose. Visi teieško veiksmingų priemonių jiems pataisyti ir jas tetaiko.

161

1. Ganytojiška aukštesniųjų vyresniųjų vizitacija, įsakyta Regulos ir visuotinės teisės labai pasitarnauja mūsų gyvenimui atgaivinti ir atnaujinti, broliams suvienyti.
2. Generolas savo tarnystės metu teaplanko asmeniškai ar per kitus, ypač per generalinius patarėjus, visus brolius.
3. Šią vizitaciją turi atlikti kiti aukštesnieji vyresnieji visose savo teritorijos bendruomenėse, mažiausiai du kartus trijų metų laikotarpyje.
4. Viceprovincijose ir kustodijose, be viceprovincijolo ir kustodo vizitacijos, provincijolas turi atlikti vizitaciją per kiekvieną trejų metų laikotarpį.
5. Be to, esant progai, generolas telanko brolius įvairiuose kraštuose esančius, bei tedalyvauja aukštesniųjų vyresniųjų Konferencijų susirinkimuose.
6. Ir kiti vyresnieji, rūpindamiesi broliais ir jų veikla, noriai tesinaudoja galimybėmis su jais susitikti.

162

1. Vizitatoriai nuoširdžiai tesišneka su broliais apie dvasinius ir materialinius reikalus, liečiančius mūsų gyvenimo išsaugojimą ir vystymą, su kiekvienu atskirai ir bendrame susirinkime, teneaplenkia taip pat vienuolynų vizitacijos.
2. Tegul atsižvelgia į skirtingų šalių laiko ir vietos sąlygas, kad broliai noriai ir atvirai reikštų savo mintis, ir taip bendrai siektų nuolatinio gyvenimo atnaujinimo bei veiklos augimo.

163

1. Baigęs vizitaciją, deleguotas vizitatorius teatsiunčia atitinkamam vyresniajam išsamią ataskaitą.
2. Ir aukštesnieji, ir vienuolynų vyresnieji vizitatoriaus nustatytu laiku tepraneša savo tiesioginiam vyresniajam, ką nuveikė vizitatoriaus nurodymu, o taip pat kaip įvykdė tai, ką nurodo vyresniesiems Konstitucija ir provincijos Kapitula.
3. Aukštesnieji vyresnieji kartą per trejus metus turi nusiųsti savo aukštesniajam vyresniajam ataskaitą apie savo administracinio vieneto būklę.

II poskyris. Klusnumas iš meilės

164

1. Sekdami Jėzaus, kuris visą gyvenimą vykdė Tėvo valią, pėdomis, broliai klusnumo įžadu atiduoda savo valią kaip savanorišką auką labiau už viską pamiltam Dievui, nuolatos derindamiesi prie jo išganingosios valios ir pasivesdami Bažnyčios tarnybai.
2. Laikydamiesi klusnumo, kartu su bendruomene aiškiau atpažins Dievo valią ir stiprins brolišką vienybę.
3. Laikydamiesi tos savanoriškai prisiektos evangelinio patarimo, tikėjimo ir Dievo valios meilės dvasios, broliai noriai tebūna veiksmingai ir atsakingai klusnūs vyresniesiems.
4. Tebūna įsitikinę, kad Dievui paaukota savo valios auka labai padeda asmeniškai tobulėti, o kitiems žmonėms tampa Dievo karalystės liudijimu.

165

1. Rodydami vyresniesiems savo pasirengimą tikėjimo dvasia paklusti, broliai bendruomenės gerovei teišreiškia savo pažiūras ir ketinimus. Noriai su broliais aptarę, vyresnieji tegul apsvarsto ir nusprendžia, ką reikia daryti.
2. Tikras klusnumas yra bet koks savo iniciatyva ir tyra intencija padarytas brolio darbas, žinant, kad tai neprieštarauja vyresniųjų valiai ir neatneša nuostolio bendruomenės vienybei.
3. Jei po broliško pokalbio brolis matytų ką nors geresnio ir naudingesnio nei jam įsako vyresnysis, tepaaukoja laisvai tuomet Dievui savo pažiūrų auką, ir tesistengia įvykdyti tai, ką liepė vyresnysis; tai ir yra tikrasis klusnumas, kuris patinka Dievui ir artimui.

166

1. Broliai, kurie dėl asmeninių ar išorinių priežasčių negali laikytis Regulos, gali, net privalo, kreiptis su pasitikėjimu į vyresnįjį patarimo, dvasios pastiprinimo ir reikalingų priemonių.
2. Vyresnieji tepriima juos rūpestingai ir tesistengia jiems padėti.

167

1. Mes visi, vyresnieji ir kiti broliai, vis tobuliau suvokdami tiesą ir širdies atvirumu, būkime tarpusavyje labai susigyvenę, ir nusižeminimo dvasia vienas kitam savanoriškai tarnaukime, būdami vieni kitiems klusnūs.
2. Gerbkime vienas kitą, kad nesant broliui niekada nekalbėtume to, ko su meile neišdrįstume pasakyti jam tiesiai.
3. Šitaip elgdamiesi šiame pasaulyje, kuris turi būti Dievui pašvęstas, tapsime dangaus karalystėje viešpataujančios meilės ženklu.
4. Jei dėl evangelinio gyvenimo reikėtų kada nors kentėti vargą, persekiojimus ir priespaudą, visas savo viltis tuomet sudėkime už viską viską pamiltame Dieve.
5. Šv. Dvasios ir jos veikimo skatinami ir stiprinami, neturtingi ir taikūs, imkimės šio darbo, įsitikinę, kad Dievas mus apvainikuos, jei ištversime iki pabaigos

XI skyrius.
Skaistumo gyvenimas

168

1. Iš evangelinių patarimų kaip išskirtinę Dievo dovaną reikia vertinti skaistumą, kurį Šv. Dvasios paskatinti savanoriškai prisiimame dėl Kristaus ir jo karalystės.
2. Skaistaus gyvenimo pagrindimas yra meilė, kuri į pirmą vietą kelia Dievą ir visus žmones. Skaistus gyvenimas duoda žmogaus širdžiai nepalyginamai didesnę laisvę, su kuria atsiduodame nepadalyta meile Dievui ir galime tapti visiems viskuo.
3. Ištikimai laikydamasi ir kantriai puoselėdama šią dovaną, mūsų bendruomenė tampa šviesiu paslapties ženklu, rodančiu kaip Bažnyčia yra susivienijusi su vieninteliu sužadėtiniu. Celibato charizma, kurią ne visi gali suprasti, yra nusistatymas rinktis Dievo karalystę ir pranašiškai skelbia tą karalystę tarp mūsų, bei duoda liudijimą būsimojo gyvenimo, kuriame prisikėlusieji iš numirusių bus Dievo akyse tarpusavyje broliai, o jis mums visiems bus viskuo visame kame.

169

1. Viena iš labiausiai išsiskiriančių šv. Pranciškaus savybių yra jo jausmų turtingumas ir gebėjimas juos išreikšti.
2. Užvaldytas meilės Dievui ir visiems žmonėms, net visiems sukurtiems dalykams, Pranciškus yra visiems draugas ir brolis.
3. Nepaprastai draugiškas ir kilnus, susižavintis kiekvienu gražiu ir geru dalyku, Pranciškus norėjo, kad jo broliai būtų pilni visą pasaulį ir net kosmosą apimančios meilės ir broliškumo, būtų atgailos ir atsivertimo dainiai.

170

1. Kol būsime kelyje į Dievo karalystę, skaistumas visuomet reikalaus išsižadėjimų, kuriuos reikia pripažinti ir priimti. Uolus antgamtinių ir natūralių priemonių naudojimas leidžia pasiekti pusiausvyrą ir išvengti pavojų, kurie besilaikančiam celibato broliui gresia: surūgimas, sausumas, gyvenimo patogumai, netinkamos rekompensatos, ligotas nenoras rodyti jausmus.
2. Dievui pašvęstas skaistumas, kaip jo žmonėms duota dovana, maitinasi, stiprėja ir vystosi dalyvaujant sakramentiniame gyvenime, ypač Eucharistijoje ir atgailos sakramente, bei per nuolatinę maldą ir vidinį susivienijimą su Kristumi ir jo skaisčiąja Motina.
3. Nepervertindami savo jėgų, bet pasitikėdami Dievo pagalba stenkimės didžiadvasiškai priimti tą dovaną.

171

1. Jausminis ir seksualinis brendimas laipsniškai keičiasi nuo savanaudiškos meilės, siekiančios turėti, iki pasiaukojančios meilės, gebančios atsiduoti kitiems.
2. Tegul visi broliai, ypač vyresnieji, atmena, kad skaistumą išsaugoti ypač padeda tarpusavio meilė šeimyniškai susigyvenant ir broliškame tarnaujant.
3. Tikra bendruomenė, giedra ir atvira kitiems, palengvina kiekvienam natūralų emocinį vystymąsi. Broliška laikysena reikalauja nuolatinio savimeilės išsižadėjimo ir atsidavimo, kurie yra palankūs tikroms ir gilioms bičiulystėms. Jie labai prisideda prie emocinio gyvenimo tobulinimo.
4. Be reikalavimų juslėms ir širdžiai, gyvenant nuolankumo ir atgailos gyvenimą, džiaugsmingai ir dalykiškai imkimės darbo bei naudokime kitas pagalbines priemones sielos ir kūno sveikatai išsaugoti.

172

1. Broliai Kristuje temyli visus žmones, o broliškai ir draugiškai bendraudami su jais tesistengia nuvesti juos į Dievo karalystę.
2. Brolio Pranciškaus kilnaus jausmo seseriai Klarai pavyzdžiu mūsų bendravimas su moterimis tepasižymi mandagumu, pagarba ir teisingumo pojūčiu.
3. Bičiulystė yra didelė dovana ir padeda žmogiškai ir dvasiškai vystytis. Mūsų konsekracijos galia ir gerbiant pašaukimą tų, su kuriais esame, venkime pririšti juos prie savęs; geriau pačius save duokime jiems. Tada bičiulystė taps išlaisvinančia, o ne ardančia bendruomenę jėga.
4. Brolių ryšiai su šeima yra palankūs emociniams vystymuisi. Tačiau nepamirškime, kad mūsų naujoji šeima yra brolių bendruomenė.

173

1. Dažnai apmąstykime šv. Pranciškaus žodžius, kuriais jis skatino savo brolius, kad pašalintų visokius nereikalingus rūpesčius, skaisčia širdimi ir kūnu bei šventu veikimu mylėtų ir garbintų Dievą visuose kūriniuose.
2. Todėl niekas tenetrukdo, niekas teneatskiria nuo to, kad mūsų bendruomenėje apsireikštų ir joje veiktų Viešpaties Dvasia.

XII skyrius.
Tikėjimo platinimas ir saugojimas

I poskyris. Misijinė Ordino užduotis

174

1. Jėzus Kristus, Dievo Evangelija, pirmasis ir didysis Evangelijos Skelbėjas, visiems savo mokiniams, o per juos visai tikinčiųjų bendruomenei, Bažnyčiai, suteikė malonę ir pareigą skelbti Evangeliją.
2. Visi pakrikštytieji, ypač vienuoliai savo asmens dovana yra susivieniję su keliaujančia Bažnyčia, kuri iš Kristaus ir Šventosios Dvasios gautąja siuntimo galia yra visuotinis išganymo sakramentas, todėl savo prigimtimi misijinė.
3. Šv. Pranciškus, Dievo įkvėptas, savo gyvenimo pavyzdžiu ir Regulos galia atnaujino misijinę dvasią ir pažadino Bažnyčios misijinę veiklą. Per misijas yra skelbiama Evangelija, prisiartinanti Dievo Karalystė, kuri pakeičia žmogų, kuria naują, teisingą ir pilną taikos pasaulį. Taip kasdien yra kuriama ir vis labiau tobulinama Bažnyčia.
4. Evangelizacijos pareiga priklauso visai Bažnyčiai, ir mūsų Ordinas ją priima kaip savą, todėl vykdomą misijinę veiklą laiko vienu iš pagrindinių apaštalinių uždavinių.
5. Misionieriais laikytini visi broliai, kurie bet kokiame kontinente ar šalyje neša visiems tikintiems į Kristų išganymo naujieną.
6. Ypač išskiriame tuos brolius, kurie misionieriauja naujų Bažnyčių tarnystėje.

175

1. Pasak šv.Pranciškaus, broliai misionieriai dvejopai gali dvasiškai būti tarp nekrikščionių: dėl Dievo paklus bet kokiai žmonių valdžiai ir įtikinančiai liudys evangelinį gyvenimą per meilę; jei Dievo valios ženklai bus palankūs, atvirai skelbs netikintiems išganymo žodį, kad priimtų Krikštą ir taptų krikščionys.
2. Matydami kad vietos Bažnyčia turi evangelizacijos srityje pirmaeilį vaidmenį, broliai tegul noriai įsiklauso į naujos Bažnyčios sūnus ir teveda su jais dialogą. Tuo parodys, kad atvyko tarnauti vietos Bažnyčioms ir jų ganytojams.
3. Pranašiškos dvasios paskatinti, su meile teįvertina istorines, religines, visuomenines bei kultūrines sąlygas, tegyvena Dievo vaikų laisvėje.
4. Vesdami dialogą su kitomis krikščioniškomis ir nekrikščioniškomis Bažnyčiomis teparemia tuos pasikeitimus, kurie yra palankūs naujo pasaulio atėjimui, ir tebūna jautrūs toms idėjoms, kurios turi didelę įtaką tautų mąstymo ir elgsenos būdui.

176

1. Broliai, kurie Dievo įkvėpimu jaučia esą pašaukti dirbti misijų darbą kitoje šalyje, kur yra didesnis evangelizacijos poreikis, tepasako apie savo norą provincijolui. Tačiau provincijolas gali paskirti ir kitus atsakingus bei norinčius šią pareigą prisiimti brolius.
2. Po specialaus doktrininio ir praktinio paruošimo misijų ir ekumenizmo srityje, kuris turi būti pritaikytas prie ypatingų kiekvienos šalies sąlygų, provincijolas pristato tuos brolius generolui, nes tik jis turi teisę suteikti leidimą misijų darbui.
3. Provincijolai dėl mažo brolių skaičiaus provincijoje tegu nesipriešina išsiųsti tinkamus brolius į misijas, tačiau tepaveda visus savo rūpesčius ir ketinimus tam, kuris visuomet mumis rūpinasi.
4. Įvairios Ordino provincijos, jeigu galima, turi padėti viena kitai ir per generolą tepasiunčia reikalingoms sritims savo misionierius, kuriems taip pat galėtų patarnautų savo pagalba.
5. Reikia skatinti brolius dalyvauti misijų darbe, kad ir laikinai, ypač atliekant tam tikrus svarbius patarnavimus.
6. Savo veikla ir žodžiu broliai tegu bendradarbiauja su pasauliečiais misionieriais, ypač su katechetais, kartu su jais tesirūpina intensyviu dvasios gaivinimu, taip pat visuomenine bei ekonomine žmonių gerove.
7. Vyresnieji tegul propaguoja tarp brolių meilę ir bendradarbiavimo su misijomis dvasią, kad kiekvienas priklausomai nuo savo padėties ir galimybių, išliktų broliškai susijęs su misionieriais, meldžiantis už naujas Bažnyčias ir išliekant vienybėje su jais, taip pat žadinant rūpinimąsi tarp krikščionių tais, kurie atlieka misionierių pareigas.

177

1. Davusiųjų evangelinių patarimų įžadus luomas priklauso Bažnyčios gyvenimui ir šventumui, todėl diegiant Bažnyčią reikia propaguoti ir tą luomą. Broliai misionieriai vietos Bažnyčiose tegul stengiasi plėsti mūsų dvasią ir charizmą.
2. Aukštesnieji vyresnieji turi pasirūpinti, kad tarp misionierių būtų tinkamų brolių Ordino kandidatams auklėti.
3. Mūsų gyvenimo būdas ir dvasinis Ordino palikimas, turintis visuotinumo pobūdį ir apimantis visas Bažnyčios apeigas, turi būti perduotas ir išreikštas pagal vietos sąlygas, tos tautos ir vietos Bažnyčios charakteringas savybes. Specifinių savo krašto papročių netinka perkelti kitur. Generolas, pritariant patarėjams, nusprendžia, kokias apeigas turės atskira sritis, išlaikant įpareigojančias teisės nuostatas.

178

1. Generolas, pritariant patarėjams, susitaręs su bažnytine valdžia, veda ir vadovauja misijinei veiklai vietos Bažnyčiose.
2. Provincijolas, pritariant patarėjams, turi teisę priimti generolo pasiūlytą misijų darbą ir pasirašyti sutarti su tinkamu bažnytiniu vyresniuoju, prieš tai aprobavus generolui, pritariant jo patarėjams.
3. Generolas ir provincijolai, sutinkant jų patarėjams, įsteigia misijų darbo ir bendradarbiavimo gaivinimui skirtus sekretoriatus, nustatydami jų pareigas.
4. Broliai tegul nuolat bendrauja su vienuoliniais institutais, kurie toje pačioje srityje atlieka misijų tarnystę vietos Bažnyčioje, arba tėvynėje propaguoja misijas.
5. Misijinio darbo viršūnė yra vietos Bažnyčios propagavimas, kur kleras, vienuoliai ir pasauliečiai pagal savo kompetenciją prisiima už ją atsakomybę.

179

1. Teprisimena broliai šv. Pranciškų, kuris Kristaus mokinių pavyzdžiu, išsiuntė savo draugus į pasaulį, kad neturtingi ir visiškai pasitikėdami Dievu Tėvu, gyvenimu ir žodžiu visur skelbtų taiką.
2. Šį didį veikalą pavedame užtarimui palaimintosios Mergelės, Marijos, gerojo Ganytojo Motinos, kuri pagimdė Kristų visų tautų Šviesą ir Išganymą, ir kuri Sekminiu rytą, Šventosios Dvasios veikiama, melsdamasi vadovavo evangelizacijos pradžiai.

II poskyris. Tikėjimas brolių gyvenime

180

1. Kaip tikri Viešpaties mokiniai ir šv. Pranciškaus sūnūs ryžtingai iki galo išsaugokime tikėjimą, kurį gavome iš Dievo tarpininkaujant Bažnyčiai. Visomis jėgomis ir deramu skvarbumu gilinkime jį ir kuo geriau taikykime gyvenime.
2. Maldaukime Dievą, kad ši neįkainojama dovana mumyse augtų, ir gyvenkime visiškoje vienybėje su visa Dievo Tauta.
3. Vadovaujami Šv. Dvasios visur liudykime Kristų ir visiems duokime įrodymą, kad mes turime amžinojo gyvenimo viltį.

181

1. Šv. Pranciškui labai rūpėjo, kad liktume ištikimi Bažnyčios Mokymui, kuris yra rašyto ir perduodamo Dievo Žodžio bei evangelinio gyvenimo sargas.
2. Parodykime ypatingą atsidavimą šventajai Motinai Bažnyčiai, kad tą dvasinį palikimą išsaugotume nesugadintą.
3. Visomis savo mintimis, žodžiais ir veiksmais būkime vienminčiai su Bažnyčia, stropiai vengdami klaidingų ir pavojingų mokslų.
4. Persmelkti veiklios ir sąmoningos atsakomybės dvasios, būkime vienuoliškai klusnūs protu ir valia Šventajam Tėvui, aukščiausiam visuotinės Bažnyčios mokytojui ir vyskupams, kurie kaip tikėjimo liudininkai kartu su popiežiumi moko Dievo Tautą.
5. Vyresnieji, priimdami savo pareigybes, taip pat kiti broliai, jei numato teisė, turi išpažinti tikėjimą.

182

1. Atsiliepdami į Dievo šaukimą, per kuriuo jis kasdien iš mūsų reikalauja realizuoti jo išganingąjį planą, atminkime, kad Dievo tautos akyse esame labai susiję su Kristumi.
2. Stenkimės kilniai išlaikyti savo pašaukimą, atmindami, kad Dievas niekada nepalieka savo dovanų nenaudingų, taip pat ir pašaukimo. Mums nepritrūks jo malonių nugalėti sunkumus tame siaurame kelyje, vedančiame į išganymą.
3. Džiaugsminga širdimi ištverkime savo pasirinktame gyvenime, stropiai nuolatos atsinaujindami. Įsisąmoninę žmogišką silpnumą, eikime atsivertimo keliu su visa Bažnyčia, kurią visuomet atnaujina Šventoji Dvasia.

183

1. Šv. Pranciškaus Regulos, popiežiaus Honorijaus patvirtintos, privalome įžadų galia paprastai ir katalikiškai laikytis.
2. Jos autentiška interpretacija rezervuojama Apaštalų Sostui, kuris skelbia ir atšaukia ankstesnius popiežių paaiškinimus, bent jau žiūrėdamas įpareigojančios jų reikšmės, išskyrus tuos, kurie šiuo metu galioja visuotinėje teisėje ir šioje Konstitucijoje.
3. Generalinei Kapitulai pripažįstama teisė pritaikyti Regulą prie naujų sąlygų, su sąlyga, kad tie pritaikymai įgavo teisinę galią, Apaštalų Sostui patvirtinus.

184

1. Autentiška Konstitucijos interpretacija rezervuojama Apaštalų Sostui. Generalinė Kapitula, pritariant dviem trečdaliams balsų, gali Konstituciją papildyti, pakeisti, iš dalies atšaukti ar panaikinti priklausomai nuo laiko poreikių, kad vyktų nenutrūkstamas, santykinis ir pagrįstas atsinaujinimas, tačiau aprobavus Šventajam Tėvui.
2. Išsklaidyti abejones ar papildyti trūkumus, kurie gali atsirasti mūsų pačių teisėje, ne Kapitulos metu gali generolas, pritariant patarėjams; tie sprendimai turi galią tik iki artimiausios Kapitulos.
3. Atskirais atvejais vyresnieji turi galią laikinai dispensuoti savo pavaldinius ir svečius nuo discipliną liečiančių Konstitucijos nuostatų, tiek kartų, kiek pripažintų tai naudinga dvasinei jų gerovei.
4. Visą provinciją laikinai dispensuoti gali generolas, o atskiras vienuolines bendruomenes tos bendruomenės aukštesnysis vyresnysis.
5. Kad Konstitucijos nuostatai būtų tinkamai pritaikyti prie provincijos ar krašto sąlygų, provincijų Kapitulos arba vyresniųjų Konferencijos gali priimti specialius statutus, kuriuos turi patvirtinti generolas, pritariant patarėjams.
6. Visokius reikalus, kylančius iš ginčijamos teisės tarp vienuolių, vienuolynų ar Ordino sričių, reikia spręsti pagal mūsų “Modus procedendi” (Procesų tvarką).

185

1. Mūsų Ordinas vadovaujasi visuotine Bažnyčios teise, regula ir Konstitucija. Visame Ordine savo teisinę galią turi turi tik šis vienintelis Konstitucijos tekstas.
2. Teisė ir nuostatai negali apimti visų smulkmenų, todėl vadovaukimės visuose savo veiksmuose šventąja Evangelija, Dievui pasižadėta vykdyti Regula, sveikomis tradicijomis ir šventųjų pavyzdžiu.
3. Vyresnieji turi būti broliško gyvenimo ir Konstitucijos laikymosi pavyzdžiu, su drąsia meile ir brolius tam skatinti.

Užbaiga

186

1. Būdamas arti mirties šv. Pranciškus suteikė Švenčiausiosios Trejybės ir savo palaiminimą tiems, kurie gyvena pagal tikrąją Regulą. Atmetę visokį apsileidimą su karšta meile visi stenkimės pasiekti evangelinį tobulumą, nurodytą Reguloje ir mūsų Ordino Konstitucijoje.
2. Mylimiausi broliai, prisiminkime tai, ką susirinkusiems į Kapitulą broliams kalbėjo serafiškasis Tėvas: didelius dalykus pažadėjome Dievui, tačiau dar didesnius jis mums pažadėjo. Todėl stenkimės gyventi pagal šią Konstituciją ir tai, ką prisiekėme, padedami Dievo ir mūsų Motinos, Marijos, karštai trokškime to, kas mums pažadėta.
3. Visa tai vykdydami, kreipkime savo akis į mūsų Atpirkėją, kad pažinę jo troškimus su tyra meile stengtumėmės jam patikti. Konstitucijos vykdymas ne tik padės mums gyventi pagal prisiektą Regulą, bet taip pat įvykdyti Dievo teisę ir evangelinius patarimus. Sunkumuose dėl Jėzaus paguoda taps vaisinga ir visa galėsime tame, kuris mus stiprina, nes visur kur duos mums supratimą jis, kuris yra Dievo išmintis ir visus gausiai apdovanoja.
4. Kristus yra tautų šviesa ir išsiilgimas, teisės tikslas, Dievo išganymas, ateinančių amžių Tėvas, viską palaikantis Žodis ir Galia, mūsų viltis, kuriame visa yra įmanoma, saldu ir lengva, kuris žino žmogaus silpnumą; jis ne tik duos mums jėgų vykdyti jo įsakymus ir patarimus, bet ir dosniai išlies dangiškų dovanų, kad atstūmę visas kliūtis, noria širdimi gebėtume eiti su juo ir jį sekti, naudodamiesi matomais daiktais kaip praeiviai, ilgėdamiesi dangiškųjų.
5. Į Kristų, Dievą ir Žmogų, kuris yra tikroji šviesa ir garbės atspindys, amžinosios šviesybės ryškumą ir be dėmės atspindys, Dievo gerumo paveikslas, Tėvo paskirtasis Teisėjas, Įstatymų davėjas ir žmonių Išganytojas, kuriame yra mūsų nuopelnai, gyvenimo pavyzdys, pagalba ir atpildas, apie kurį liudijo Tėvas ir Šventoji Dvasia, į jį tebūna nukreipiamos visos mūsų mintys, apmąstymai ir sekimas.
6. Kristui, su Tėvu ir Šventąja Dvasia amžinam, dieviškam ir lygiam, vienam gyvenančiam ir karaliaujančiam Dievui, tebus amžina šlovė, garbė ir galybė per amžius. Amen.

***