Man, broliui Pranciškui, Viešpats taip leido pradėti atgailos gyvenimą: kai dar buvau nuodėmėse, raupsuotųjų vaizdas man atrodė labai nemalonus. Ir Viešpats nuvedė mane tarp jų ir rodžiau jiems gailestingumą. Kai grįždavau nuo jų, tai, kas man atrodė kartu, tapo sielos ir kūno saldybe; ir paskiau, ilgiau nelaukdamas, palikau pasaulį.

Ir Viešpats man davė bažnyčiose tokį tikėjimą, kad taip paprastai meldžiausi ir sakiau: „Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, esantį čia ir visose Tavo bažnyčiose visame pasaulyje, ir šloviname Tave, kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį“.

Paskiau Viešpats man davė tokį pasitikėjimą kunigais, kurie gyvena pagal šventos Romos Katalikų Bažnyčios mokymą, dėl jų kunigystės vertės, kad nors ir persekiotų mane, noriu į juos kreiptis. Ir nors sutikčiau labai neturtingus šio pasaulio kunigus, nenoriu prieš jų valią mokyti parapijose, kur jie gyvena. Ir tų, ir visų kitų noriu bijoti, mylėti ir gerbti kaip savo ponus. Ir nenoriu ieškoti jų nuodėmės, kadangi juose įžiūriu Dievo Sūnų ir jie yra mano ponai.

Taip darau todėl, kadangi šiame pasaulyje kūno akimis nematau nieko iš Aukščiausiojo Dievo Sūnaus, tik jo švenčiausią Kūną ir švenčiausią Kraują, kuriuos jie priima ir tik jie kitiems duoda. Ir trokštu, kad tos paslaptys būtų už viską garbinamos, gerbiamos ir laikomos garbingose vietose. Kur tik rasiu netinkamose vietose parašytus jo švenčiausius vardus ir žodžius, noriu juos surinkti ir prašau, kad jie būtų surinkti ir padėti į tinkamą vietą. Ir visus teologus, ir tuos, kurie duoda švenčiausiąjį Dievo žodį, turime gerbti kaip tuos, kurie mums duoda dvasią ir gyvenimą.

Ir kai Viešpats pavedė man rūpintis broliais, niekas nepamokė, ką turiu daryti, tačiau pats Aukščiausiasis man apreiškė, jog turiu gyventi pagal šventąją Evangeliją. Ir aš liepiau tai surašyti glaustais ir paprastais žodžiais, o šventasis tėvas tai patvirtino.

O tie, kurie ateidavo priimti šį gyvenimo būdą, atiduodavo neturtingiesiems visa, ką galėjo turėti; jiems užtekdavo vienos, iš viršaus ir apačios sulopytos, tunikos, juostos ir kelnių. Ir nenorėjome nieko daugiau turėti. Brevijorių mes, kleras, kalbėdavome kaip visi dvasininkai, ne kleras kalbėjo: „Tėve mūsų“; ir noriai būdavome bažnyčiose. Buvome neišsilavinę ir visiems nuolankūs.

O aš dirbau savo rankomis ir noriu dirbti; tvirtai noriu, kad visi kiti broliai dirbtų, nes tai yra sąžiningumo išraiška. Kas nemoka, teišmoksta, ne iš gobšumo, kad gauti už darbą atlyginimą, bet dėl pavyzdžio ir tingumui nugalėti. O jei kada neduotų mums atlyginimo už darbą, eikime prie Viešpaties stalo ir nuo durų prie durų prašykime išmaldos. Viešpats man apreiškė, kad sveikintumėmės: „Tesuteikia tau Viešpats savo ramybę“.

Broliai tesisaugo, kad nepriimtų bažnyčių, neturtingų butų, ir visa, kas dėl jų statoma, jei tai prieštarauja šventam neturtui, kurį prisiekėme Reguloje, viešėdami juose visuomet kaip svetimi ir keleiviai. Klusnumo vardu griežtai visiems broliams įsakau, nors ir kur būtų, kad nedrįstų nei asmeniškai, nei per tarpininkus prašyti Romos kurijoje kokių nors raštų nei bažnyčiai, nei kokiai nors vietai, nei pamokslininkavimo reikalu, nei dėl kūniško persekiojimo; jei jų kur nors nepriimtų, tepasislepia kitame krašte, kad ten Dievui laiminant darytų atgailą.

Ir labai noriu būti klusnus šios brolijos generolui ir gvardijonui, kurį jis norės man paskirti. Noriu būti jo rankose, kad be jo valios prieš klusnumą negalėčiau pajudėti ir nieko daryti, nes jis yra mano ponas. Ir nors esu paprastas ir ligotas žmogus, tačiau trokštu visuomet turėti dvasininką, kad man kalbėtų brevijorių, kaip įsako Regula.

Ir visi kiti broliai taip pat turi klausyti savo gvardijonų ir kalbėti brevijorių pagal Regulą. O jei atsirastų brolių, kurie nekalbėtų brevijoriaus pagal Regulą ir norėtų įvesti kokius nors pakeitimus arba nebūtų katalikai, tuomet visi, nors ir kur būtų, sutikę kurį iš jų, klusnumo vardu privalo pristatyti artimiausiam tos vietos, kur jį rado, kustodui. O kustodas klusnumo vardu privalo jį stropiai saugoti dieną ir naktį kaip kalinį, kad negalėtų pabėgti, kol jo pats asmeninškai neatiduos į provincijolo rankas. Ir provincijolas klusnumo vardu privalo jį išsiųsti su broliais, kurie jį saugos dieną ir naktį kaip kalinį, kol pristatys Ostijos ponui (kardinolui), kuris yra visos brolijos ponas ir globėjas, palaikantis jos drausmę.

Ir tenesako broliai: „Tai yra kita regula“, nes tai yra priminimas, pamokymas, paraginimas ir mano testamentas, kurį aš, mažutėlis brolis Pranciškus, palieku jums, savo mylimiausiems broliams, tam, kad katalikiškoje dvasioje geriau laikytumėtės Viešpačiui prisiektos Regulos.

O generolui ir kitiems provincijolams bei kustodams klusnumo vardu draudžiu prie šių žodžių ką nors pridėti ar atimti. Ir visuomet tegul turi šį raštą kartu su Regula. Ir visose Kapitulose, skaitant Regulą, tegul perskaito ir šiuos žodžius.

Ir visiems mano broliams dvasininkams ir ne dvasininkams griežtai draudžiu klusnumo vardu įnešti paaiškinimus į Regulą ir į šiuos žodžius; tenesako: „Taip reikia juos suprasti“. Tačiau kaip Viešpats man leido paprastai kalbėti ir parašyti Regulą bei šiuos žodžius, taip paprastai ir be paaiškinimų ją supraskite, ir stropiai laikykitės iki galo.

Ir kas tiktai laikysis, tebus danguje pripildytas Aukščiausiojo Tėvo palaiminimo, o žemėje jo mylimojo Sūnaus ir Švenčiausios Dvasios Guodėjos palaiminimo, kartu su visomis dangaus galybėmis ir su visais šventaisiais. O aš, brolis Pranciškus, mažiausias jūsų tarnas, kiek tik galiu, vidujai ir išoriškai patvirtinu jums šį švenčiausiąjį palaiminimą.