San Damiano Kryžiaus ikona

Netrukus po atsivertimo Pranciškus gyveno atsiskyrėlišką gyvenimą už Asyžiaus sienų. Vieną 1206 m. sausio dieną, eidamas pro apgriuvusią Šv. Damijono (itališkai: San Damiano) bažnyčią, jis išgirdo balsą, raginantį eiti vidun ir melstis. Jis įėjo ir atsiklaupė prieš kryžių. Tai buvo kontempliacijos ir ekstazės metas. Žvelgdamas į kryžių, Pranciškus pamatė judančias Jėzaus lūpas ir išgirdo žodžius: „Pranciškau, eik ir atstatyk mano namus, kurie, kaip matai, griūva“. Dievo neturtėlis, kupinas džiaugsmo ir susižavėjimo, tuoj pat pakilo įvykdyti šį paliepimą.

Iš pradžių jis daugiausia dėmesio skyrė Šv. Damijono bažnyčios ir aplinkinių koplyčių rekonstrukcijai. Bet kai Viešpats davė jam daug pasekėjų, suprato įsakymą atnaujinti gyvybę Dievo tautoje. Jo užduotį patvirtino popiežius Inocentas III, kuris sapnavo Laterano, Šv. Jono bazilikos pavidalo bažnyčią, pasvirusią, tarsi tuoj turėtų nugriūti, ir kažkoks mažas žmogelis sustabdė ją nuo griūties. Popiežius, pripažinęs Pranciškų kaip mažą žmogų iš savo sapno, patvirtino Pranciškonų ordiną ir jo gyvenimo Regulą (1209 arba 1210 m.).

Ištisus šimtmečius šis kryžius simbolizavo pranciškonų misiją atnaujinti Bažnyčią.

(vertimas iš puslapio http://frater.lt/index.php/2019/06/13/krzyz-z-san-damiano/)