Ištakos 1209 m.

Kapucinai savo istoriją skaičiuoja jau daugiau nei 800 metų. Jos pradžia siekia nedideliame Italijos Asyžiaus miestelyje gyvenusio šv. Pranciškaus (1181/1182 – 1226) laikmetį. Šis „Asyžiaus neturtėliu“ vadinamas brolis 1209 m. įkūrė Mažesniųjų brolių ordiną – pranciškonus, kurių gyvenimo būdą, pirmąją Regulą, patvirtino popiežius Inocentas III. Pranciškaus pavyzdžio įkvėpti prie Ordino netrukus ėmė jungtis tūkstančiai vyrų, vienuolija išplito daugelyje Europos šalių. Einant laikui susiformavo dvi pranciškonų brolijos atšakos: observantai ir konventualai.

Kapucinų brolijos pradžia

Kapucinų vienuolija atsirado siekiant pranciškoniško gyvenimo dvasinio atsinaujinimo.

Apie 1525 m. pranciškonas observantas br. Matteo Serafini iš Bascio (Matteo Basci), trokšdamas grįžti prie autentiško gyvenimo būdo, kokį gyveno Ordino įkūrėjas Pranciškus Asyžietis, apleido savo konventą ir įsikūrė nuošalioje vietoje. Pasisiuvo paprastesnio sukirpimo abitą, kokį nešiojo tėvas Pranciškus ir prisiėmė atsiskyrėlišką, neturtingą ir kontempliatyvų atgailos gyvenimą. Juo pasekė kiti observantų ir konventualų pranciškonai.

Pranciškonų vyresnieji bandė slopinti šias naujoves. Brolis Matteo ir jo pirmieji bendražygiai buvo net priversti slapstytis nuo Bažnyčios valdžios, kuri norėjo juos suimti už religinių įsipareigojimų nesilaikymą. Be to, tai buvo liuteronų reformacijos metai, todėl vienuolinių ordinų vyresnybė itin nepalankiai žiūrėjo į bet kokius bandymus atsinaujinti. Br. Matteo ir jo draugai rado prieglobstį pas kamaldulių vienuolius; kaip dėkingumo ženklą jie vėliau iš šio ordino priėmė paprotį nešioti atsiskyrėlių barzdą.

Tarpininkaujant Camerino hercogienei Caterinai Cibo, kuriai patiko pasiaukojantis brolių tarnavimas ligoniams ir apleistiesiems, br. Matteo gavo popiežiaus Klemenso VII leidimą „gyventi atsiskyrėlišką gyvenimą ir visur eiti pamokslaujant vargšams“. Šį nutarimą jis surašė 1528 m. liepos 3 d. bulėje Religionis zelus ir ši data laikoma oficialiu Mažesniųjų brolių kapucinų ordino įkūrimo momentu. Leidimas buvo suteiktas ne tik jam, bet ir visiems, kurie jungsis prie jo, bandydami atkurti kuo autentiškesnį gyvenimo būdą pagal šv. Pranciškaus 1209 m. parašytą regulą.

Prie pirmųjų br. Matteo bendražygių netrukus ėmė jungtis kiti. Jie buvo suformuoti į atskirą provinciją, vadinamą Mažesniaisiais broliais atsiskyrėliais, kaip konventualų pranciškonų filialas. Tuo metu kita pranciškonų ordino šaka – observantai – ir toliau priešinosi judėjimui.

Naujo ordino gyvenimo taisyklės

1529 m. kapucinai turėjo keturis namus, kuriuose gyveno 18 brolių, ir surengė savo pirmąją Generalinę kapitulą, kurioje parengė savo regulą. Buvo atsisakyta atsiskyrėliško gyvenimo idėjos, tačiau visose srityse turėjo būti laikomasi asketiškumo, paprastumo ir neturto – kiek buvo įmanoma siekiant šv. Pranciškaus gyvenimo būdo idealo.

Nei vienuolynai, nei provincija negalėjo turėti jokio turto, taip pat nebuvo palikta jokių spragų, leidžiančių išvengti šio įstatymo. Laikiniems poreikiams neturėjo būti kaupiamos jokios atsargos, namuose tegalėjo turėti maisto keletui dienų. Visko gauti turėjo elgetaudami, broliams nebuvo leidžiama net prisiliesti prie pinigų. Buvo reikalaujama, kad reikalingi daiktai ir drabužiai būtų ypatingo paprastumo, o broliams reikėjo vaikščioti basomis kojomis – net be sandalų.

Bendruomenės turėjo būti mažos, aštuoni broliai buvo nustatyta kaip įprastas skaičius, o dvylika – kaip riba. Be kanoninių Valandų liturgijos maldų, kurių dalis buvo meldžiamasi vidurnaktį, broliai kasdien turėjo dvi valandas asmeninės maldos. Pasninkas ir apsimarinimai buvo praktikuojami griežtai ir dažnai. Pagrindinis jų išorinis darbas buvo pamokslavimas ir dvasinis patarnavimas vargšams.

Pirmosios nesėkmės

Savo istorijos pradžioje kapucinai patyrė daugybę sunkių smūgių. Ordiną paliko jo įkūrėjai: Matteo Basci grįžo pas observantus, o pirmasis jo bendražygis, pakeistas Provincijolo vikaro pareigose, tapo toks nepaklusnus, kad turėjo būti pašalintas iš Ordino.

Dar vienas skandalas įvyko, kai trečias Generalinis vikaras Bernardino Ochino paliko katalikų tikėjimą ir 1543 pabėgo Šveicariją, kur tapo kalvinistų pastoriumi Züriche ir vedė, vėliau paliko krikščioniškam tikėjimui prieštaraujančių raštų.

Dėl šių įvykių visa provincija pateko į įtarimą dėl eretiškų tendencijų ir popiežius nutarė ją uždaryti. Jis buvo sunkiai atkalbėtas, bet kapucinams buvo uždrausta pamokslauti.

Ordino augimas

Nepaisant ankstesnių nesėkmių, Bažnyčios vadovybė galiausiai buvo patenkinta išlikusių kapucinų bendruomenės tvirtumu ir jiems buvo grąžintas leidimas pamokslauti. Tada judėjimas ėmė sparčiai augti.

1574 m. popiežius Grigalius XIII leido kapucinams apsigyventi „Prancūzijoje ir visose kitose pasaulio dalyse ir kurti namus, vietas, kustodijas ir provincijas“ – taip buvo suteiktas leidimas Ordinui skleistis už Italijos ribų. XVI amžiaus pabaigoje kapucinai išplito po visas katalikiškas Europos dalis.

1619 metais kapucinai išsivadavo iš konventualų pranciškonų jurisdikcijos ir tapo nepriklausomu Ordinu. Tuo metu jie turėjo 1500 namų, suskirstytų į 50 provincijų.

Iki XVIII amžiaus vidurio ordino skaičius toliau didėjo: brolių skaičius pasiekė 34 000, o vienuolynų – net 1700. Kapucinai išplito ne tik po visą Europą, bet nukeliavo į Šiaurės ir Pietų Ameriką, Etiopiją, Kongą, Siriją, Indiją, kitas Azijos ir Afrikos šalis, kur dalyvavo misionieriškoje veikloje. Romoje net buvo įkurta kolegija, kurios tikslas buvo paruošti savo brolius užsienio misijoms. Dėl šios stiprios misionieriškos veiklos daug kapucinų patyrė kankinystę.

Krizės laikotarpis 18-19 a.

Aktyvi veikla Europoje ir kitur tęsėsi iki XVIII a. pabaigos.

Nuo XVIII a. antrosios pusės iki XIX a. pabaigos kapucinai išgyveno krizės laikotarpį – kaip ir kiti ordinai, smarkiai nukentėjo nuo sekuliarizacijos ir revoliucijų.

Šiuos sunkumus lėmė labiau politinės-socialinės nei religinės priežastys. Prancūzų revoliucija ir panašūs įvykiai kitose Europos valstybėse vedė prie vienuolynų ir net ištisų provincijų uždarymo, iš religinių ordinų buvo atimta daug turto ir net vienuolynai. Tačiau visa tai lydėjo sąmoningesnis misionieriškas darbas, ypač Amerikoje, kur Ordinas labai sparčiai augo.

Nepaisant ištikusių sunkumų, XX amžiaus pradžioje buvo 50 provincijų, kuriose buvo apie 500 vienuolynų ir 300 hospisų ar mažesnių namų, kuriuose gyveno apie 9500 kapucinų.

1884 m. Generalinės kapitulos metu buvo nuspręsta atpirkti daugelį per praėjusį šimtmetį prarastų vienuolynų bei patvirtinta nauja Konstitucija (ankstesnioji buvo 1643 metų) ir Ordinas greitai atsigavo.

Kapucinai tęsė savo misionierišką darbą Indijoje, Etiopijoje ir kai kuriose buvusios Osmanų imperijos dalyse. Nors „skurdžiausias iš visų ordinų“, jis į savo gretas pritraukė nepaprastą skaičių aukščiausių bajorų ir net karališkųjų asmenų.

Dabartiniai laikai

Dvidešimtasis amžius visiems religiniams ordinams buvo grįžimo prie ištakų ir atsivėrimo šiuolaikinio pasaulio naujovėms amžius. Vatikano II Susirinkimas kvietė visas religines bendruomenes iš naujo atrasti pirmines savo charizmos priežastis.

Kapucinai nuo pat savo atsiradimo pasižymėjo ypatingu maldingumu ir rūpinimusi vargšais ir ligoniais. Ordinas sparčiai augo tiek savo dydžiu, tiek populiarumu, nes buvo linkęs sekti Evangelijose aprašytą Jėzaus gyvenimą.

2022 m. pasaulyje yra apie 10 000 brolių (dauguma iš jų tai kunigai), kurie gyvena 1 564 namuose, 79 provincijose, 110 šalių.

Šaltiniai:
https://www.ofmcap.org/it/chi-siamo
https://wikipedia.org/wiki/Order_of_Friars_Minor_Capuchin