Šv. Pranciškaus Asyžiečio regula

Popiežiaus Honorijaus III bulė Mažesniųjų Brolių Regulai

Vyskupas Honorijus, Dievo tarnų tarnas, mylimiems sūnums, broliui Pranciškui ir kitiems broliams, iš Mažesniųjų Brolių Ordino siunčia sveikinimą ir apaštalinį palaiminimą. Apaštalų Sostas turi paprotį pritarti maldingiems norams ir maloningai duoti sutikimą prašančiųjų kilniems troškimams. Todėl, mylimi Viešpatyje sūnūs, atsižvelgdami į jūsų maldingus prašymus, jūsų Ordino Regulą, šventos atminties popiežiaus Inocento, mūsų pirmtako, aprobuotą, prie šios bulės pridėtą, jums apaštaliniu autoritetu patvirtiname ir šiuo raštu imame į apsaugą. Ji yra tokia:

I skyrius. Viešpaties vardu prasideda Mažesniųjų Brolių gyvenimas

Būtent tai yra mažesniųjų Brolių Regula ir gyvenimas: laikytis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelijos gyvenant klusniai, be nuosavybės ir skaisčiai. Brolis Pranciškus pažada klusnumą ir pagarbą ponui popiežiui Honorijui ir kanoniškiems jo įpėdiniams, taip pat Romos Bažnyčiai; kiti broliai turi klausyti brolio Pranciškaus ir jo įpėdinių.

II skyrius. Apie tuos, kurie nori priimti šį gyvenimą, ir kaip turi būti priimami

Jei kas norėtų priimti šį gyvenimą ir ateitų pas mūsų brolius, tebus brolių pasiųsti pas savo provincijolus, kuriems tiktai, ir niekam kitam, suteikiama teisė priimti brolius. Provincijolai teišklausinėja juos kruopščiai iš katalikų tikėjimo ir bažnytinių sakramentų. Ir jei jie visu tuo tiki ir nori ištikimai išpažinti, bei iki pat pabaigos ištikimai laikytis, ir neturi žmonų, arba, jei turi, žmonos jau būtų įstojusios į vienuolyną, arba leidimą jiems būtų davusios, vyskupijos vyskupo patvirtintą, arba jau davusios skaistumo įžadą, arba jau yra pagyvenusios, todėl dėl jų negali kilti jokių įtarimų, tepasako jiems šventos Evangelijos žodžius, kad eitų ir parduotų savo nuosavybę ir stengtųsi išdalyti vargšams. Jei kas negali to padaryti, užtenka jo geros valios. Ir tesisaugo broliai ir jų provincijolai, kad nebūtų susirūpinę jų laikinaisiais turtais, kad tie galėtų laisvai, kaip Viešpats įkvėps, pasielgti su savo turtais. Tačiau jei ieškotų patarimo, gali provincijolai pasiųsti juos pas kokį nors dievobaimingą žmogų, kurio patarimu išdalytų turtus neturtingiesiems. Tada teduoda jiems išbandymo skudurus (drabužį), pagal nuožiūrą, dvi tunikas be kapucės, juostą ir kelnes, taip pat kaparoną iki juostos, jei kas kita vyresniesiems pagal Dievo įkvėpimą nepasirodytų. Pasibaigus bandymo metams, teprisiima klusnumą, pasižadėdami šio gyvenimo ir Regulos visuomet laikytis. Ir jokiu būdu nevalia jiems iš šio Ordino išeiti, pagal pono popiežiaus įsakymą; nes pagal šventą Evangeliją: „pridėjęs ranką prie arklo ir besidairąs atgal, netinka Dievo karalystei“. O tie, kurie jau prižadėjo klusnumą, gali turėti vieną tuniką su kapuce ir, kas norėtų, kitą be kapucės. Kuriems yra būtina, gali nešioti avalynę. Visi broliai tevilki prastus drabužius, ir gali juos su Dievo palaima lopyti maišinėmis ir kitokiomis medžiagomis. Primenu ir raginu, kad neteistų ir neniekintų žmonių, kuriuos matys dėvinčius brangiais ir spalvingais drabužiais, skaniai valgančius ir geriančius, tačiau labiau teteisia kiekvienas save ir nekenčia savęs paties.

III skyrius. Apie brevijorių, pasninką ir kaip broliai turi eiti per pasaulį

Dvasininkai teatlieka Brevijorių pagal šventos Romos Bažnyčios tvarką, išskyrus psalteriumą, todėl gali turėti brevijorių. Ne dvasininkai tekalba 24 „Tėve mūsų“ už Aušrinę, už Rytmetinę penkis, už Primą, Terciją, Sekstą, Noną, už bet kurią norint, septynis, už Vakarinę dvylika, už Kompletą septynis ir tesimeldžia už mirusius. Ir tepasninkauja nuo visų Šventųjų šventės iki Viešpaties užgimimo. Savanoriškai pasninkaujantys šventą keturiasdešimtdienį, kuris prasideda nuo Epifanijos ir trunka keturiasdešimt dienų, kurį Viešpats savo pasninku pašventino, tebūna Viešpaties palaiminti; o kas nenori, nėra įpareigoti; tačiau kitą, iki Viešpaties Prisikėlimo, tepasninkauja. Išskyrus penktadienį, kitų neprivalo pasninkauti. Esant būtinybei, broliai neprivalo laikytis kūniško pasninko. Patariu, primenu ir raginu savo brolius Viešpatyje Jėzuje Kristuje, kad eidami per pasaulį nesiginčytų nei nesivaidytų, nei kitus teistų, bet tebūna ramūs, taikūs ir kuklūs, malonūs ir nuolankūs, kaip pridera su visais pagarbiai kalbantys. Ir negalima jiems joti, nebent verstų aiški būtinybė ar liga. Į kuriuos namus beužeitų, pirma tesako: Ramybė šiems namams. Pagal šv. Evangelija galima valgyti visus jiems padėtus valgius.

IV skyrius. Kad broliai nepriimtų pinigų

Griežtai įsakau visiems broliams, kad jokiu būdu nepriimtų turto ir pinigų, nei patys, nei per tarpininkus, tačiau ligonių poreikiais ir brolių drabužiais turi rūpintis tiktai vyresnieji, ir tai su didžiausiu rūpesčiu per dvasinius draugus priklausomai nuo vietos ir laiko, šalies klimato, visuomet atmindami, kad, kaip buvo sakyta, nepriimtų turto ar pinigų.

V skyrius. Apie darbo būdą

Broliai, kuriems Viešpats davė malonę dirbti, tedirba sąžiningai ir pamaldžiai, kad neprisileisdami tinginystės, sielos priešo, negesintų šventos maldingumo dvasios, kuriai turi tarnauti kiti laikini dalykai. Tepriima užmokesti už darbą sau ir savo brolių būtiniems kūniškiems reikalams, išskyrus pinigus, ir tai nusižeminę, kaip pridera Dievo tarnams ir švento neturto sekėjams.

VI skyrius. Kad broliai nieko nepasisavintų iš išprašytos išmaldos ir apie sergančius brolius

Broliai nieko tenepasisavina, nei namų, nei vietų, nei jokio kito daikto. Kaip keliauninkai ir ateiviai šiame pasaulyje, neturtu ir nusižeminimu Viešpačiui tarnaudami, su pasitikėjimu tegul eina prašyti išmaldos ir tenesigėdija jos, nes Viešpats dėl mūsų pasidarė šiame pasaulyje neturtingas. Šitai yra aukščiausio neturto didybė, kad jus, mano broliai, padarė dangaus karalystės paveldėtojais ir karaliais, padarė neturtingais daiktais, bet išaukštino danguje. Tai tebus jūsų dalis, kuri nuves jus į gyvųjų žemę. Neturtui, mylimiausi broliai, atsidavę, nieko kito šiame pasaulyje netrokškite, kaip tik per amžius mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo. Ir kur tik yra ar susitiktų broliai, tebūna tarpusavyje kaip namiškiai. Tepasisako vienas kitam savo poreikius, nes jei motina maitina ir myli savo kūnišką sūnų, nepalyginamai rūpestingiau reikia mylėti ir maitinti savo dvasinį brolį? Ir jei kuris iš jų susirgtų, kiti broliai privalo jam taip tarnauti, kaip norėtų, kad jiems būtų tarnaujama.

VII skyrius. Apie skirtiną nusidėjusiems broliams atgailą

Jei kuris iš brolių, paskatintas velnio, mirtinai nusidėtų nuodėmėmis, dėl kurių atleidimo brolių manymu reiktų kreiptis tik į provincijolą, minimi broliai privalo į jį kreiptis kuo greičiau, be vilkinimo. O provincijolai, jei yra kunigai, patys gailestingai tepaskiria jiems atgailą, jei nėra kunigai, tuomet tepaskiria ją per kitus Ordino kunigus, kaip jiems klausant Dievo atrodytų geriau pasielgti. Ir privalo saugotis, kad nerūstautų dėl kieno nors nuodėmių, kadangi rūstybė ir karščiavimasis yra jam ir kitiems trukdis mylėti.

VIII skyrius. Apie šios Vienuolijos generolo išrinkimą ir Sekminių Kapitulą

Visi broliai privalo visuomet turėti šios Vienuolijos generolą, visos brolijos tarną, ir privalo griežtai jo klausyti. Jam mirus, provincijolai ir kustodai teišrenka įpėdinį per Sekminių Kapitulą, į kurią privalo visi atvykti, kur generolas nustatys, ir taip turi būti daroma kartą per trejus metus, ar kitu laiku, anksčiau arba vėliau, kaip generolas nustatytų. Ir jei visiems provincijolams bei kustodams pasirodytų, kad generolas yra netinkamas tarnybai ir bendrai brolių gerovei, privalo broliai, kuriems yra pavestas išrinkimas, Viešpaties vardu išrinkti sau kitą generolą. Be Sekminių Kapitulos, provincijolai ir kustodai gali, jei nori ir jei jiems atrodo būtina, tais pačiais metais vieną kartą savo provincijose sušaukti brolius į Kapitulą.

IX skyrius. Apie pamokslininkus

Broliai tenesako pamokslų kokioje nors vyskupo vyskupijoje, jei jis jiems draustų; ir joks brolis tenesako pamokslų žmonėms, jei šios brolijos generolas nebus jo išegzaminavęs ir patvirtinęs, ir paskyręs pamokslininkavimo pareigoms. Primenu ir raginu brolius, kad jų pamokslai būtų išbandyti ir be ydų, žmonių naudai ir ugdymui. Teskelbia jiems ydas ir dorybes, bausmę ir garbę trumpa kalba, nes Viešpats žemėje kalbėjo trumpai.

X skyrius. Apie brolių įspėjimą ir pataisymą

Broliai, kurie yra vyresnieji ir kitų brolių tarnai, telanko ir teįspėja savo brolius, nuolankiai ir meilingai tepataiso juos, neįsakydami jiems ko nors, kas būtų prieš jų sąžinę ar mūsų Regulą. Broliai, kurie yra pavaldūs, teprisimena, kad dėl Dievo išsižadėjo savo valios. Todėl jiems tvirtai įsakau, kad klausytų savo vyresniųjų visame, ką Viešpačiui prižadėjo užlaikyti, ir kas nėra priešinga jų sąžinei ir mūsų Regulai. Ir jei kur nors būtų brolių, kurie žinotų ir suprastų, jog negali dvasiškai laikytis Regulos, gali ir privalo kreiptis į savo vyresniuosius. Vyresnieji juos meiliai ir maloniai tepriima ir telaiko juos savo namiškiais, kad galėtų su jais kalbėtis ir elgtis kaip tarnas su savo ponu, nes taip privalo būti, kad vyresnieji būtų visų brolių tarnai. Primenu ir raginu Viešpatyje Jėzuje Kristuje, kad broliai vengtų visokios puikybės, tuščios garbės, pavydo, godumo, šio pasaulio rūpesčių ir nerimo, atsikalbinėjimo ir murmėjimo. Ir tenesirūpina nemokantis rašto mokytis, tačiau teįsidėmi, kad labiau už viską turi trokšti Viešpaties dvasią ir jo šventą veikimą turėti, melsdamasis visada jam tyra širdimi, ir turėti nuolankumą, kantrumą persekiojimuose ir ligoje, ir mylėti tuos, kurie mus persekioja, smerkia bei peikia, nes Viešpats sako: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už jus persekiojančius bei šmeižiančius“. „Palaiminti, kurie kenčia persekiojimus dėl teisybės, nes jų yra dangaus karalystė“. „Kas ištvers iki galo, bus išganytas“.

XI skyrius. Kad broliai neįžengtų į moterų vienuolynus

Griežtai įsakau visiems broliams, kad neturėtų įtartinų bendrumų ar susirinkimų su moterimis ir neįžengtų į moterų vienuolynus, išskyrus tuos, kuriems Apaštalų Sostas davė specialų leidimą. Nei tenebūna bendratėviai vyrams ir moterims, kad tuo pagrindu tarp brolių ar iš brolių nekiltų papiktinimas.

XII skyrius. Apie vykstančius pas saracėnus ir kitus netikinčius

Kuris tik brolis Dievo įkvėpimu norėtų vykti pas saracėnus ir kitus netikinčius, teprašo savo provincijolo leidimo. Provincijolai teneduoda niekam leidimo, jei matys juos netinkamus. Klusnumo vardu įpareigoju vyresniuosius, kad prašytų poną popiežių vieno šventos Romos Katalikų bažnyčios kardinolų, kuris būtų šios brolijos valdytojas, užtarėjas ir pataisytojas, kad, visuomet nusižeminę ir parkritę po tos šventos Bažnyčios kojomis, būdami tvirto katalikiško tikėjimo, užlaikytumėm neturtą ir mažumą bei šventą mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangeliją, kurią tvirtai prisiekėme.

Nė vienam žmogui nevalia šį mūsų patvirtintą raštą keisti, ar akiplėšišku elgesiu jam prieštarauti. Jei kas tai išdrįstų padaryti, težinos, kad užsitrauks visagalio Dievo ir jo šventų Apaštalų Petro ir Pauliaus rūstybę.

Lateranas, aštuntųjų mūsų pontifikato metų lapkričio 29.