Tėvas Stanislovas OFMCap (1918-2005)

Algirdas Mykolas Dobrovolskis gimė 1918 m. rugsėjo 29 d. Radviliškyje. Jo tėvas buvo geležinkelio darbuo- tojas. Algirdas pirmiausia mokėsi gimtojo miesto pradžios mokykloje, vėliau – Kauno jėzuitų gimnazijoje. 1936 m. baigęs gimnaziją įstojo į Plungės mažesniųjų brolių kapucinų vienuolyną. Po ketverių studijų metų M. A. Dobrovolskis buvo įšventintas į vienuolius kaip brolis Stanislovas. 1941 m. davė amžinuosius įžadus, o kadangi formacijos metu pasižymėjo ypatingu darbštumu ir religingumu, vienuolyno vyresnieji nusprendė išsiųsti jį mokytis į Prancūziją. Šiuos planus pakoregavo Raudonosios armijos įžengimas į Lietuvą 1944 m. ir sovietų okupacijos pradžia. Dėl susidariusios padėties vienuolyno vyresniųjų įsakymu brolis Stanislovas pradėjo teologines studijas Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Lietuvoje sovietinę okupaciją netrukus pakeitė vokiškoji. Vienuolis įsitraukė į žydų gelbėjimą. Netrukus gestapas surado jo veiklos pėdsaką, ir mažai trūko, kad brolis Stanislovas atsidurtų Aušvico koncentracijos stovykloje. Baigus seminariją, mažesnysis brolis kapucinas Stanislovas, 1944 m. kovo 25 d. buvo įšventintas į kunigus ir tapo Tėvu Stanislovu. Gavo paskyrimą į kapucinų vienuolyną Petrašiūnuose, su užduotimi vykdyti misijas, rekolekcijas ir skelbti piligriminius pamokslus.

Uolus pamokslininkas

Netrukus komunistai uždarė kapucinų vienuolynus Plungėje ir Šiauliuose. Išliko tik vienuolynas Petrašiūnuose. Tėvui Stanislovui prasidėjo didžioji jo gyvenimo misija: kelionės po visą Lietuvą. Per ketverius su puse metų jis aplankė beveik 100 parapijų. Ganytojo žodžiu padėjo tikintiesiems nugalėti baimę, neviltį ir komunistų skleidžiamą terorą.

Kardinolas Vincentas Sladkevi- čius, kuris kartu su tėvu Stanislovu buvo įšventintas į kunigus, prisimena: „Kaune sakė ypač drąsius pamoks- lus. Tai vyko 1948 m., kuomet buvo suiminėjami žmonės, o jis viename savo pamokslų sakė: „Mes dabar meldžiamės, o geležinkelio stotyje stovi sausakimši vagonai. Juose esantys žmonės taip pat meldžiasi, verkia, nes yra priversti palikti savo tėvynę.“ Tačiau netgi liesdamas šias tais laikais pavojingas temas, niekada blogai neatsiliepė apie komunistus. Likimo smūgius jis priimdavo tarsi iš Viešpaties rankų. Viskas, ką jis kalbėjo, buvo aktualu, tačiau be politinės agitacijos. Žmonės jo žodžiuose negirdėjo priešiškumo, todėl noriai ėjo klausytis pamokslų.“

Viename iš karo meto pamokslų tėvas Stanislovas kalbėjo: „Būkime labai atsargūs teisdami. Blogų žmonių nėra tiek daug, kaip mums atrodo. Net jei žmogus visiškai suakmenėjo, jo širdies gilumoje teberusena gėrio kibirkštis, paprasčiausiai ji ne visada matoma. […] Kristus Evangelijoje sako, kad „Jis nenulauš palūžusios nendrės ir neužgesins rusenančio dagčio, kol nenuves teisingumo į pergalę“ (Mt 12,20). Kristus jo neatmes, Jis pasiųs gerą žmogų, kuris jam tikrai padės. Jei mes norime būti apaštalais, negalime savo šiurkščiomis rankomis gesinti tos delikačios šviesos, neturime nieko smerkti.“

Sibiras

1948 m. rugpjūčio 11 d. tėvas Stanislovas buvo suimtas ir kaltinamas „už antisovietinę agitaciją dėl nacionalistinės ar religinės motyvacijos“. Ją valdžia įžvelgė kunigo kapucino pamoksluose. Tėvas Stanislovas nuteistas 10 metų griežto režimo lagerio, kalėjo Intoje, Komijos Respublikoje, dirbo anglies šachtose bei statybose. Kiti kaliniai jį prisiminė kaip uolų nepaprastų dvasinių jėgų kunigą, aukojantį save už kitus. Prašėsi skiriamas sunkiausiems darbams, su kitais dalijosi siuntiniais, kuriuos gaudavo, ir, nepaisant sunkių gyvenimo sąlygų, dar atrasdavo jėgų švęsti Eucharistiją bei mokytis ispanų kalbos. Lageryje tėvas Stanislovas praleido aštuonerius metus. Kai 1956 m. rugpjūčio mėnesį buvo išlaisvintas, į komendanto klausimą, ar pakeitė savo pasaulėžiūrą, kapucinas atsakė: „Įsitikinimai, – pilieti komendante, – nesikeičia, jie gilėja.“ Grįžęs į Lietuvą vienuolis buvo išsiųstas į atokią Vertimų parapiją Jurbarko rajone.

1957 m. kovą tėvas Stanislovas vėl buvo areštuotas už „antivalstybines pažiūras“ ir įkalintas lageryje – šį kartą Vorkutoje (taip pat Komijos Respublika). Šis įkalinimas truko keletą mėnesių. Apie lageryje praleistus metus kapucinas taip pasakojo: „Kasyklose dainavau, džiūgaudamas, kad esu gyvas. Sukaupiau senatvės pensiją – 139 litus (apie 40 eurų). Nedrįskite man skirti kalėjimo pensijos. Būti kaliniu Sibire man yra garbė.“ Tėvas Stanislovas buvo įsitikinęs, kad Viešpats Dievas, įkalindamas jį lageriuose, išgelbėjo nuo „jaunatviškų svajonių ir romantiškų, tuščių fantazijų“. Jis įžvelgė Dievo dovaną šiuose baisiuose išgyvenimuose.

Apribojimai

Kai vienuolis grįžo iš antrosios įkalinimo įstaigos, valdžia netgi uždraudė jam dėvėti abitą ir auginti barzdą. Tėvas Stanislovas dažnai buvo keliamas į mažiausias ir skurdžiausias to meto Lietuvos parapijas: Juodeikių, Žemaitkiemio, Milašaičių ir Butkiškės. Neturėdamas pagrindinių būsto sąlygų, dažnai miegodavo tiesiog bažnyčių zakristijose. Žemaitkiemyje netgi neturėjo teisės atlikti dvasininko pareigų. Šie pusantrų metų tėvui Stanislovui buvo blogesni nei lageris. Jį gelbėjo R. M. Rilkės poezijos vertimai bei sunkus fizinis darbas: savo iniciatyva tvarkė miestelio aplinką ir apylinkes.

1961 m. rugpjūčio mėn. tėvui Stanislovui grąžinus kunigystės teises, jis buvo paskirtas Ugonių bei Milašaičių parapijų (Raseinių r.) klebonu. Tuo metu, kai jam buvo atimta pastoracinio darbo galimybė, jis daug laiko sky- rė filosofinės ir teologinės literatūros studijoms. Iš Rusijos nacionalinės bibliotekos, tuometiniame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), vienuolis siuntėsi garsių užsienio autorių knygas ir jas vertė į lietuvių kalbą (jis mokėjo 8 užsienio kalbas).

Paberžė

Paberžėje tėvas Stanislovas tarnavo nuo 1966 m. iki 1990 m. Kapucino dėka suremontuotas kaimelis, atkampi Paberžė, virto Lietuvos inteligentų ir intelektualų piligrimystės centru. Visada ir visiems atviri tėvo Stanislovo namai traukė tuos, kuriuos buvo ištikusios nelaimės, slėgė rūpesčiai ar dėl įvairių priežasčių buvo atstumti visuomenės ar artimųjų. Tikintieji vyko pas tėvą Stanislovą, norėdami apsikrikštyti, susituokti, priimti Pirmąją Komuniją ar su prašymu palydėti į paskutiniąją kelionę. Prislėgti ir ištroškę paguodos, alkoholikai ir narkomanai, taip pat opozicijos atstovai vyko ten, kad pabūtų jo akivaizdoje ir pasisemtų stiprybės iš jo dvasios. Kuklus kapucino gyvenimo būdas, gili malda, svetingumas ir sunkus fizinis darbas, kurio tėvas Stanislovas niekada nevengė, traukė daugelį. Vienuolis turėjo dovaną dėmesingai ir nuoširdžiai išklausyti tiek vargo prislėgtų žmonių iš neturtingų kaimų, tiek ir intelektualų. „Pater“ (lot. tėvas) – taip buvo vadinamas tėvas Stanislovas – žinojo, „kaip bendrauti su kaimiečiu ir su filosofu“.

Paberžėje tėvas Stanislovas ir toliau tęsė tylią kovą su okupacinio režimo kultūriniais ir religiniais suvaržymais: laikė ir platino draudžiamus leidinius „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, „Aušrą“, „Dievas ir Tėvynė“, tarpukario Lietuvos leidinius, Boriso Pasternako, A. Solženycino kūrinius, vertė Vakarų filosofų ir teologų knygas, kurios buvo leidžiamos savilaidos būdu. Sovietų saugumo pareigūnai jį taip pat nuolat „lankė“. Dažnai buvo atliekamos kratos klebonijoje bei Paberžės bažnyčioje. Ne kartą buvo konfiskuoti asmeniniai vienuolio užrašai, jo pamokslai ir užsienio autorių vertimai. Tėvas Stanislovas visa tai priėmė stoiškai ramiai. Jis visada ramiai kalbėjosi su KGB, o daugelį jų net paskatino atsiversti. Atvykdavo nauji asmenys, kurie pakeisdavo atsivertusiuosius.

Pagarba ir proto higiena

Kartą Tėvas atvyko į Vilnių sutikti su „atsivertusiais“ – taip buvo vadinami tie, kuriuos kapucinas laimėjo Kristui savo žodžiu ir pavyzdžiu. Pirmiausia ilgai su jais vaikščiojo ir galiausiai apsilankydavo vis toje pačioje kavinėje. Ten „atsivertusieji“ laikė „egzaminą“. Susėsdavo drauge prie stalo, gerdavo kavą, o Tėvas dėliojo puodelius, lėkštutes, šaukštelius, kad būtų lengviau padavėjai aptarnauti. Vienas neofitas, aistringai dalindamasis savo dvasinėmis problemomis, atsisuko į talkininkaujantį Tėvą, sakydamas: „Prašau liautis, padavėja viską sutvarkys!” Pasivaikščiojimo pabaigoje Tėvas atsisuko į tą žmogų: „Branguti! Tu neprivalai vaikščioti į bažnyčią, nes būsi fariziejus, o jie užmušė Dievą. Tai nėra gerai. Prašau pirmiausia išmokti išsivalyti po savęs, atsižvelgti į kitus ir išmokti klausytis kitų.“

Olga Jerochina, tėvo Aleksandro Mienio iš Maskvos parapijietė prisimena: „Tėvas kalbėjo apie proto higieną: ,Žinai, yra toks siaubas: maskviečiai plepa ir plepa. Maskva gyvena siaubingu ritmu. Ieškai, myli tylą – ir, patikėk, patikėk – Dievas tau apsireikš. Kada? Tai nei tavo, nei mano reikalas. Pasitaiko, kad apsireiškia prieš mirtį. Tačiau nesiliauk melstis, prašau tavęs. Turi užsirašyti žodžius. Iš dešimties žodžių, kuriuos nori ištarti, pasakyk du, o likusius užsirašyk – užsirašyk tai, kas nereikalinga. Nesirūpink viskuo ir nepamiršk: išganymas – lotyniškai – salvatio – tai sveikata,“.

Kova už sielas

Tėvas Stanislovas malda, žodžiu ir pavyzdžiu išlaisvindavo savo globotinius „iš dvasinio okupanto jungo“. Daug žmonių, pabuvusių kurį laiką su Tėvu, grįždavo į gyvenimą ir į visuomenę.

Vienas iš „prarastų sielų apsivalymo“ būdų – kaip asketiška praktika – buvo tėvo Stanislovo globotinių įtraukimas į varinių puodų šveitimą iki blizgesio ir „saulučių“ – lietuviškų kryžių, kuriuos tėvas vėliau dovanodavo savo svečiams, kalyba.

Melskis ir dirbk

1990 m. tėvas Stanislovas buvo perkeltas į Dotnuvą, kur atnaujino bažnyčią ir buvusį bernardinų vienuolyną. Jam tuomet jau buvo 72-eji. Jis labai jautė lageryje praleistus metus ir patirtą persekiojimą, tačiau jo dvasios stiprybė vis tiek buvo neišsenkama. Be to, jis buvo apkaltintas „simpatija bolševikams“. Dažnai į svečius atvykdavo buvę komunistai. Kapucinas visada su visais pasikalbėdavo ir susitikdavo, nieko neišskirdamas.

Tėvui Stanislovui vis dar netrūko sielovadinio darbo. Tarnystę parapijiečiams atliko ne tiktai Dotnuvoje, bet ir Paberžėje. Pas jį atvykdavo tikintieji iš visos Lietuvos. Tėvas sakydavo: „Aš nežinau, ką reiškia nieko neveikti. […] Saldus jungas yra atlikto darbo džiaugsmas.“

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai buvo panaikinta cenzūra, tėvo Stanislovo pamokslai buvo pradėti spausdinti ir platinti žurnaluose bei knygose. Štai vieno iš jų fragmentas (1994 m.): „Vakare, kai pradėsi nerimauti ir atrodys, kad širdis nebeišlaiko, išbandyk seną patikimą metodą: atsiklaupk prie lovos ar stalo, suimk galvą rankomis ir melskis. Jei žodžiai tau ims strigti gerklėje – verk ir raudok. Jeigu ir verksmas nepadės – tuomet užsičiaupk. Tyloje medituok, kol pajusi, kaip viskas nusėda ant dugno. […] Pamatęs rūpesčių slegiamą žmogų, stabtelėk, neskubėk ir pakartok Viešpaties pasakytus žodžius: „Apie ką kalbatės, eidami nuliūdę?“ (Lk 24,17).

Yra liga – nėra sergančio žmogaus“

2002 m. dėl sunkios vėžio ligos tėvas Stanislovas iš Dotnuvos grįžo į Paberžę. Nepaisant silpnumo, jis neatsisakė savo pastoracinės tarnystės. Važiuodamas iš ligoninės sakė, kad nors „yra liga – nėra sergančio žmogaus“. Jis stoiškai priėmė savo fizinius negalavimus. Tuo metu, kaip ir prieš metus, Paberžė tapo prieglobsčiu alkoholikams, narkomanams ir visiems tiems, kurie nesugeba rasti savo kelio gyvenimo sunkumuose.

Konsekracijos metu per paskutines šv. Mišias, kurias jis šventė 2005 m. birželio 5 d. Paberžėje, tėvas Stanislovas apalpo, griebėsi už galvos, išgėrė gurkšnį vandens, kurį jam padavė, ir sušuko: „Dieve, sergėk mūsų tėvynę! Atsiųsk, Viešpatie, pagalbą. […] Ką aš galiu jums papasakoti apie ligą šiandien? Būk sergantis žmogus, bet ne ligoti kaulai. Liga yra didelis išbandymas ne tiktai kūnui. Pabuskite su malda lūpose. Gyvenime mes taip dažnai pasineriame į kūno aistrą, kad tampame tik kūnu, o siela dingsta. Leisk sielai išsilaisvinti iš kūniškų aistrų vergijos. […] Keliaukite su Dievu. Choristai! Ką ten gero turite? Užgiedokite. Aš išeinu. Jau pakaks – 87-eri metai. Eikite, o aš pasilieku.“ Tėvo Stanislovo veide atsispindėjo kančia. Žmonės verkdami ėjo prie jo ir prašė paskutinio palaiminimo. Galiausiai Tėvas pareiškė norą likti vienas bažnyčioje. Tėvas Stanislovas mirė 2005 m. birželio 23 d. Kauno II klinikinėje ligoninėje. Palaidotas Paberžės bažnyčios šventoriuje.

Stebuklai ir malonės

Praėjus keliolikai metų po kapucino mirties, piligrimų Paberžėje netrūksta. Kiekvieno mėnesio 23-ią dieną susirenka tie, kurie prisimena Tėvą Stanislovą ir jo dėka yra patyrę tikėjimo malonę. Žmonės rašo laiškus apie jo užtarimo dėka patirtus išgijimus. Tėvas Gintaras Vincentas Tamošauskas OFMCap pasakoja apie egzorcisto, kunigo Arnoldo Valkausko išgijimą. Jo organizme išsivystė sunkus uždegimas. Kai kun. A. Valkauskas pasimeldė prie tėvo Stanislovo kapo, tuojau pat pasveiko. Pagal brolį Vincentą, išliko daugiau panašių istorijų: „Kai [Tėvas] dar buvo gyvas, jam paskambino viena depresija serganti moteris. Jis pasimeldė ir depresija dingo.“

Tai, kad tėvo Stanislovo kultas yra gyvas, liudija ir Tėvo Stanislovo asociacijos, kuri šiuo metu vienija 200 žmonių, besimeldžiančių už Lietuvą ir puoselėjančių vienuolio atminimą, įkūrimas. Taip pat kuriamas Tėvo Stanislovo dvasingumo centras, organizuojantis rekolekcijas ir kitus renginius Lietuvoje. Be to, Krokuvos kapucinų provincijos religinė valdžia nusprendė rinkti medžiagą ir liudijimus tėvo Stanislovo beatifikacijos procesui pradėti.

Bartolomėjus Grysa, „Tėvas iš Paberžės” („Mylėkite viens kitą”, Nr. 9, 2021).