Merlin R. Carothers Ar tikrai verta šlovinti?

Džimo tėvas jau trisdešimt metų buvo alkoholikas.  Per visą tą laiką Džimo motina, vėliau ir Džimas bei jo jauna žmona meldė Dievą išgydyti jį, tačiau pastangos buvo bevaisės. Džimo tėvas nenorėjo pripažinti savo priklausomybės ir supykdavo, išgirdęs kalbas apie religiją.
Vieną dieną Džimas išgirdo mano pasakojimą apie galią, kuri pasireiškia mums šlovinant Dievą už viską mūsų gyvenime, užuot meldus pašalinti nepalankias mums aplinkybes.
Džimas parsinešė į namus mano konferencijos įrašą ir keletą kartų perklausė su savo bičiuliais.  Pagaliau vieną dieną jį aplankė apšvietimas —  iki šiol niekuomet net mintis nebūtų šovusi į galvą šlovinti Dievą už esamą tėvo padėtį. Susijaudinęs šia mintimi pasidalijo su žmona.
,,Brangioji, padėkokime Dievui už tėvo alkoholizmą ir šlovinkime Viešpatį, nes tai yra Jo stebuklingas   tėvo atžvilgiu  planas!’’
Likusią dienos dalį  šlovino Dievą  ir Jam dėkojo už visas šios situacijos detales, ir atėjus vakarui, juos aplankė džiugesio ir vilties jausmas.
Kitą dieną tėvai atėjo į eilinius sekmadienio pietus. Ligi šiol Džimo tėvas stengdavosi kuo greičiau ištrūkti, vos tik baigdavome valgyti. Šį kartą, geriant kavą, uždavė netikėtai suktą klausimą: ,,Ką manote apie Jėzaus Revoliuciją?‘‘ Kreipėsi į Džimą: ,,Kažką girdėjau per vakaro žinias. Gal tai tik eilinis mados reikalas, ar iš tikrųjų kažkas vyksta su tais jaunuoliais, kenčiančiais nuo narkotikų priklausomybės?‘‘ Šis klausimas išsirutuliojo į ilgą diskusiją apie krikščionybę. Tėvai mus paliko tik vėlų vakarą.
Kelių savaičių bėgyje Džimo tėvas prisipažino  turįs problemą su alkoholiu, kreipėsi pagalbos į Jėzų Kristų ir visiškai pasveiko. Šiuo metu drauge su savo šeimos nariais pasakoja kitiems apie Dievo šlovinimo galią.
,,Tik pagalvok,– pasakė man Džimas,– trisdešimtį metų meldėme Dievą, kad pakeistų tėvo gyvenimo būdą. O  vieną dieną pašlovinome Jį už šią situaciją, ir pažvelk, kas nutiko!’’
Dievo šlovinimas  reiškia, jog pritariame tam, ką Dievas  vykdo. Taip pat Dievo šlovinimas už sudėtingas situacijas – ligas  ar nelaimes, — vienareikšmiškai įrodo, jog priimame visa tai, kaip dieviškąjį planą, siekiant gėrio kiekvienam iš mūsų.
Negalime iš tikrųjų Dievo šlovinti nepadėkoję Jam už tai, už ką Jį šloviname. Ir negalime  jausti nuoširdaus dėkingumo, jeigu netikime visagalio, mus mylinčio Tėvo siekiamybe gėrio mums. Šlovinimas reiškia ir dėkingumą, ir džiaugsmą, jog ,,viskas išeina į gera, mylintiems Dievą, būtent Jo valia pašauktiesiems. ( Rom 8,28)
Šis būtent faktas, jog šloviname Dievą, o  ne kažkokį neapibrėžtą likimą, taip pat patvirtina mūsų tikėjimą, jog Dievas atsako už viską, kas vyksta,  ir visuomet sieks  gėrio mums. Kitu atveju nebūtų prasmės Jam už tai dėkoti.
Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje.( 1 Tes 5, 16—18)
Sutikau daug žmonių, šlovinančių Dievą už savo gyvenimą – paprasčiausiai todėl, kad Biblija moko šlovinti Dievą visame kame. Kuomet Jį šlovina, jaučia neblėstantį dėkingumą ir džiugesį. Tuo pačiu jų tikėjimas tvirtėja ir atsiranda jėgų toliau gyventi savąjį gyvenimą.
Kitiems tai kur kas sudėtingiau. Jie aiškina: ,,Paprasčiausiai nesuprantu.“ ,,Stengiuosi šlovinti Dievą, tačiau negaliu patikėti, kad Jis iš tikrųjų dalyvauja visame tame siaube, kurį man tenka išgyventi.“
Tvirtiname, jog nesuprantame, o dalis iš mūsų ir pasilieka šiame lygmenyje. Mūsų suvokimas  blokuoja sąjungą su Dievu. Tačiau Dievas turi nepriekaištingą planą mūsų suvokimui, nes jei imame kliautis dieviškuoju būdu, blokados nebelieka ir tai stebuklingai pakreipia mūsų tikėjimą.
Psalmininkas sakė:
Nes Dievas yra visos žemės Karalius;
Giedosiu gyrių su psalme!
Dievas karaliauja tautoms;
Dievas sėdi  savo šventajame soste. ( Ps 47, 7—8)
Neprivalome atsisakyti savo suvokimo ir sukandus dantis aiškinti: ,,Man tai yra beprasmiška, tačiau šlovinsiu Dievą net jei mane tai sunaikintų, jei tai vienintelis būdas išbristi iš esamos padėties!’’
Tai nėra šlovinimas, o paprasčiausia manipuliacija. Visi bandėme manipuliuoti Dievu ir nuostabu yra žinoti, kad Jis mus taip stipriai myli ir mums atleidžia! Privalome šlovinti Dievą su savo suvokimu, o ne atvirkščiai.
Mūsų suvokimas problematiškas, nes bandome suvokti kodėl ir kaip Dievas verčia mus išgyventi tam tikras aplinkybes.  Niekuomet nesuprasime, kodėl ir kaip  Dievas kažką padaro, tačiau Jis trokšta, jog savo sąmonės dėka priimtume tai, ką Jis mums skiria. Tai sudaro mūsų šlovinimo pagrindą.  Dievas nori, kad suprastume, jog Jis mus myli ir esame Jo planuose.
Be to, mes žinome, kad viskas išeina į gera, mylintiems Dievą, būtent Jo valia pašauktiesiems. ( Rom 8, 28)
Sunkios aplinkybės palaužė Tave? Bandei suvokti, kodėl  Tau tai nutiko? Pasistenk suvokti, jog Dievas Tave myli ir privertė visa  iškentėti, nes Jis žino, jog tai išeis Tau tik į gera. Šlovink Jį už tai, ką teko Tau išgyventi ir daryk sąmoningai, vadovaukis savo samprata.
Viena pora klausėsi mano pasakojimo apie Dievo šlovinimą už viską ir grįžo namo visiškai palūžę. Jau keletą mėnesių jie išgyveno dėl dukros ligos, kuri, kaip gydytojai pripažino, sirgo nepagydoma psichine liga ir buvo nukreipta į psichiatrijos skyrių.  Maldų grupelės visoje šalyje kalbėjo Užtarimo maldą už šią mergaitę, o tėvai kasdien suklupę meldė Dievo ją išgydyti. Jos būklė nepakito.
Išgirdę  kvietimą šlovinti Dievą už esamą dukters būklę tėvai  pajuto  šoką ir neviltį.
–Tai būtų piktžodžiavimas, — atkirto žmona.—Dėkoti Dievui  už tokį akivaizdų blogį. Jeigu padėkosime Jam,  tuomet atrodys, kad kaltiname Viešpatį sąmoningai  nuskriaudus mūsų dukterį? Tai prieštarauja  mano sampratai  apie Dievo gailestingumą.
–Tai išties keista,– pritarė vyras.—O kas, jei Carothers‘as  yra teisus?
Žmona beviltiškai pažvelgė į vyrą.
–Tiesiog jau nebežinau,– atsakė.
–Juk neturime ką prarasti, tiesa? – vyras giliai susimąstė.—O gal verta pabandyti?
Abu atsiklaupė.
–Brangusis Dieve,– pradėjo vyras. – Žinome, jog mus myli ir myli mūsų dukterį netgi labiau  nei mes. Norėtume tikėti, kad  planuoji jos gyvenimą taip, kad jai būtų suteikta kas yra geriausia; tad dėkojame Tau, kad ji guli ligoninėje, dėkojame Tau už gydytojus, kurie nesugebėjo jai padėti išgyti. Šloviname Tave, Dieve, už Tavąją išmintį ir meilę mums…
Kuo ilgiau jie meldėsi, tuo labiau suvokė, jog Dievas išties daro tai, kas yra geriausia.
Kitą rytą paskambino ligoninės psichiatras.
–Gerbiamasis, noriu pranešti, kad įvyko žymių pokyčių Jūsų dukters būklėje,– tarė. –Siūlau atvykti ir įsitikinti.
Dviejų savaičių bėgyje dukra buvo išrašyta.
Po metų, vieno susitikimo metu,  prie manęs  priėjo jaunas vaikinas. Prisistatė esąs tos mergaitės brolis ir papasakojo, jog ji sėkmingai ištekėjo, laukiasi vaikelio ir jaučiasi pati laimingiausia mergina pasaulyje.
Dievo šlovinimas tai ne magiškas sėkmės receptas. Tai gyvenimo būdas, paremtas Dievo žodžiu. Šloviname Dievą ne dėl trokštamų rezultatų, bet už esamą padėtį, —  tokią, kokia ji yra.
Kuomet šloviname Dievą viena akimi diskretiškai siekdami įžvelgti laukiamo efekto, tai tik saviapgaulė ir būkime tikri, jog nieko neįvyks, kas pakeistų esamą padėtį.
Šlovinimas  tai priėmimas dabarties: kaip mylinčiojo Dievo valios dalelė mūsų atžvilgiu. Šlovinimas negrindžiamas   mūsų viltimi  ir mintimis apie ateitį.
Tai esminė ,,teisė“, aiškiai matoma šlovinimo praktikoje.
Šloviname Dievą ne už tai, ko tikimės savo ir mus supančioje aplinkoje, bet šloviname Jį  už tai, kas Jis yra, ir už tai, kur ir kokioje būklėje mes esame esamuoju laiku.
Faktas yra tai, jog kuomet nuoširdžiai šloviname Dievą, tai galiausiai kažkas įvyksta. Jo galybė akivaizdžiai įtakoja aplinkybes ir neužilgo pamatome permainas savo ir mus supančioje aplinkoje. Permainos  gali glūdėti tame, jog patirsime tikrąjį džiaugsmą ir laimę apverktinoje   padėtyje arba ta pati padėtis pakis. Tačiau tai šlovinimo padarinys ir jokiu būdu negali motyvuoti šlovinimo.
Šlovinime sąlygų nurodinėti negalima. Nesakome: ,, Šlovinsiu Tave, kad mane palaimintum, Viešpatie“.
Šlovinti Dievą reiškia jausti džiugesį Jame. Psalmininkas rašė: ,, Gėrėkis Viešpačiu, ir Jis suteiks tau  tavo širdies troškimus.“ ( Ps 37, 4)
„Tėvo Pijaus balsas” nr 27