Anselm Grun OSB Autoritarinis ir neautoritarinis dvasingumas

Dvasingumo istorijoje  egzistuoja,  be kita ko, dvi tėkmės: autoritarinis dvasingumas bei dvasingumas neautoritarinis.  Neautoritarinis dvasingumas reziumuoja, kad Dievas mums kalba ne tik per Bibliją ir Bažnyčią, tačiau, pirmiausia, per mus pačius, per mūsų mintis ir jausmus, per mūsų kūną, mūsų svajones, per mūsų tariamus trūkumus, o ypač per mūsų skausmą. Šį dvasingumą, visų pirma, praktikavo vienuoliai; buvę vienuoliai savo religines praktikas pradėdavo artimiau pažindami savo aistras ir apskritai pažindami save, kad tokiu būdu atpažintų  ir sutiktų  tikrąjį Dievą. Šios dvasingumo rūšies taisyklę  suformulavo Evagrijus iš Ponto savo garsioje frazėje: ,,Jeigu nori pažinti Dievą, pirmiausia pažink save.“ Kilimas prie Dievo sąlygoja  panirimą  į mūsų ,,vidų“, į pasąmonės gylį. Neautoritarinis dvasingumas neįvardija kelio, vedančio pas Dievą, kaip vienpusės gatvelės, kuria einama  prie Jo; kelias pas Dievą  iš tikrųjų veda per klystkelius ir šalikeles, per nesėkmes ir nusivylimus savimi. Tai ne mano dorybės atveria mane Dievui, bet mano silpnybės, mano negalia, ir netgi mano nuodėmės.
Autoritarinio dvasingumo išeities taškas yra idealai, kurių siekiame, ir pasirinkti tikslai, kuriuos tikimės įgyvendinti per askezę ir maldą, be to, šie idealai  kuriami Šventojo Rašto studijų,  Bažnyčios moralinių  mokymų bei mūsų vaizduotės apie save pagrindu. Štai esminiai autoritarinio dvasingumo klausimai: Koks turėtų būti krikščionis? Ką privalo daryti krikščionis?  Kokius požymius  jis  turėtų įkūnyti? Autoritarinis dvasingumas  kyla iš žmogiškojo ilgesio  tapti vis geresniu, kilti vis aukščiau, vis labiau artėti prie Dievo. Šį dvasingumo tipą, pirmiausia,  reprezentavo paskutiniųjų trijų amžių moralinė teologija bei asketizmas, kurio išmokstama  nuo Apšvietos laikų. Šiuolaikinė psichologija gana skeptiškai aiškina šio  pobūdžio dvasingumą, tvirtindama, jog jis kelia grėsmę  vidiniam žmogaus konfliktui. Tas, kuris identifikuojasi su idealais, dažnai slopina savyje tai, kas neatitinka tiems idealams. Tai sąlygoja vidinį žmogaus konfliktą ir jo ligą. Psichologija neturi jokių prieštaravimų neautoritariniam dvasingumui, kurią praktikavo senovės  vienuoliai, kadangi jai akivaizdu, jog žmogus  tik nuoširdžiai pažinęs  save gebės  atrasti savo nuosavą vidinę tiesą.
Neautoritariniame  dvasingume neturima omenyje  vien tiktai įsiklausymas į Dievo balsą, skambantį mano mintyse ir jausmuose, mano aistrose ir ligose, kas privalėtų mane atvesti prie  paveikslo, pagal kurį mane sutvėrė Dievas, atradimo. Taip pat čia neturimas  omenyje  kilimas  prie Dievo,  skverbiantis į savo paties gelmes. Esmė glūdi tame, kad mes, pasiekę savo galimybių ribą, atsivertume asmeniniam kontaktui su Dievu.  Vienuoliai tvirtina, kad tikroji malda išplaukia iš mūsų  poreikių bedugnės, o ne dėl mūsų dorybių. Jean Lafrance,as kuris tokią maldą aprašo kaip tipiškai krikščionišką, pats išgyveno ilgai trunkančią  asmeninę negalią,  kol pajuto tikrąją maldą.  Jis rašo: ,,Visos pastangos, siekiant suvokti Dievą per askezę ir maldą,  yra beprasmės: per tai supanašėjame su Prometėjumi, kuris nori turėti dangiškąją liepsną. Akivaizdu,  norime  sužinoti, kiek mūsų susikurtasis tobulumo modelis  eina kryptimi,  prieštaraujančia krypčiai, paties Jėzaus nurodytai Evangelijoje… Jėzus nepastatė prieš mus tobulumo  laiptų, kuriais žmogus  pakopa po pakopos turėtų kopti, kad viršūnėje pasiektų Dievą, tačiau nurodė mums kelią, kuriame patirsime gilius pažeminimus… Todėl kryžkelėje turime pasirinkti, kuriuo keliu norime sekti, kad  prieitume prie Dievo. Ar tuo, kuris kyla, ar tuo, kuris krinta.  Remdamasis savais liudijimais, norėčiau  iš karto jums pasakyti: jeigu norite nueiti pas Dievą per dorybes ir žygdarbius, galite tai padaryti. Turite tam pilną teisę; tačiau norėčiau jus įspėti, kad šiuo atveju daužysite galvą į sieną.  Tačiau jei sugalvosite sekti nuolankumo keliu, o  turėtumėte iš tiesų to norėti, neprivalote bijoti pasinerti į asmenino skurdo gelmes.“(  J. Lafrance,Der Schrei des Gebetes,Munsterszwarzach, 1983.) Neautoritarinis  dvasingumas  domisi  šiais  klausimais: ką turėtume daryti tuomet, kai niekas mums nesiseka; kaip turėtume elgtis su mūsų sudaužyto gyvenimo  šukėmis  ir ką naujo iš jų  galėtume sukurti.
Neautoritarinis dvasingumas yra nuolankumo kelias.  Tačiau žodis ,,nuolankumas”  šiandien mums  sudaro nemažai problemų.  Nuolankumas, kurį šv. Benediktas aprašo savo Reguloje  kaip vienuolio dvasinį kelią, Drewermannas pavadino tipiniu gebėjimo  spręsti apie kitus pavyzdžiu.  ( E. Drewermann, Kleriker. Psychogramm eines Ideals, Olten, 1989.)  Tačiau,  jei įsigilinsime į dvasingumo literatūrą, ne vien tik krikščioniškąją,  visur susidursime su nuolankumo sąvoka, suvokiama kaip tikrojo religingumo esminė  sąlyga.  Neprivalome suprasti  nuolankumo kaip dorybės, kurią galime įsigyti patys per ,,nusižeminimą” ir  menkinimą. Nuolankumas nėra visuotinė dorybė,  o  religinė  nuostata.  Vokiškas žodis Demut ( nuolankumas)  veda mus bloga kryptimi. Juo  nusakomi žmonių  tarpusavio  santykiai   — visuotinė tarnystės dorybė.  Lotyniškas žodis humilitas kilęs iš žodžio humus (žemė). Taigi humilitas reiškia susitaikymą su mūsų žmogiškąja būtybe, su mūsų kasdienybe, su mūsų norų pasauliu, su mūsų šešėliu. Humilitas reiškia drąsą pripažinti tiesą apie save.  Graikai išskiria sąvoką tapeinosis:  pažeminimas, skurdas, vargas  bei  sąvoką
„Tėvo Pijaus balsas”, 2017 nr 27