Prof. Hab. Dr Miroslavas Ruckis Evoliucijos teorijos techninės problemos

Knygose, televizijoje ir mąstyme dažnai pastebima biologinės evoliucijos – proceso, kurio metu sudėtingų organizmų „atsirado“ savaime, – koncepcija. Problema ta, kad techninis biologinės evoliucijos procesas neįmanomas.
 
Paprastas pavyzdys – regėjimo organas, t. y. akis. Evoliucionistai aiškina akies evoliuciją paprasta schema, kurią galima rasti net interneto enciklopedijoje Wikipedia (žr. pav.): „Biologų nuomone, žmogaus akis galėjo evoliucionuoti taip. Pradžioje ant odos atsirado šviesai jautri dėmelė, ji leido primityviam organizmui šliaužti į šviesą. Po to dėl atsitiktinės mutacijos dėmelė pagilėjo ir leido tiksliau nustatyti, iš kur krenta šviesa. Kitame etape odoje atsirado nedidelis plyšelis…“
Puiku, tiesa? „Atsirado šviesai jautri dėmelė, ji leido primityviam organizmui šliaužti į šviesą.“ Mielai pažiūrėčiau, kaip tai nutiko, nes toks savaiminis šviesai jautrios dėmelės atsiradimas – stebuklų stebuklas. Jeigu ji buvo sukurta, tai – jau kitas reikalas: juk nelaikome stebuklu to, kad inžinieriai sukūrė skaitmeninę vaizdo kamerą. Bet jei ši kamera atsirastų savaime, be inžinierių, tai būtų tikras stebuklas.
Pagalvokime, kas yra toji šviesai jautri dėmelė. Turbūt – kokia nors smulkmena (bent jau taip mano biologai). Perskaitykime, kaip šviesos signalas virsta elektroniniu signalu, suvokiamu smegenimis (net nekalbant apie informacijos analizės procesą smegenyse). Profesorius Maiklas Behe ​​(Michael Behe) pasakoja:
„Kai šviesa patenka į tinklainę, fotonas paveikia dalelę, vadinamą 11-cis-retinaliu, ir ši per kelias pikosekundes persitvarko į transretinalį. Taigi, dalelės forma pakito, deformuojasi ir proteinas, vadinamas rodopsinu, su kuriuo ji yra glaudžiai susijusi. Proteino deformacija pakeičia jo savybes. Dabar jis vadinamas metarodopsinu II ir prisišlieja prie kito proteino, vadinamo transducinu. Prieš paveikdamas proteiną metarodopsiną II, proteinas transducinas susijungia su dalele GDP. Kai proteinas transducinas paveikia proteiną metarodopsiną II, dalelė GDP atsiskiria, todėl prie proteino transducino prisijungia kita dalelė GTP.“
Neapsimesiu suprantąs šį procesą, nors ir bandžiau tiksliai išversti šį tekstą iš anglų kalbos. Bet tai manęs negąsdina, nes nedaug yra specialistų, tiksliai suprantančių, kaip visa tai vyksta. Mane stebina kitas dalykas: kodėl daugybė biologų yra įsitikinę, kad šis sudėtingas šviesos signalo (t. y. elektromagnetinės bangos tam tikro dažnio svyravimų) persitvarkymo mechanizmas atsirado savaime, kaip evoliucijos rezultatas? Be to, šie žmonės yra tikri, kad būtent daug „atsitiktinių mutacijų“ lėmė šios sistemos pokyčius ir transformavimąsi į naujas, vis sudėtingesnes, galiausiai – tobulas struktūras. Kiekvienam akivaizdu, kad nė vienas šios akies struktūros elementų, net jei būtų savaiminės evoliucijos rezultatas, niekada negalėtų funkcionuoti, jei tuo pačiu metu nebūtų atsiradę visi kiti elementai. Kokių nors atskirų akies elementų egzistavimas ir paveldėjimas iš kartos į kartą per milijonus metų (kol savaime atsirastų likusieji sistemos elementai) prieštarauja sveikam protui, žinomiems faktams ir net pačiai evoliucijos teorijai.
Tikslinga užduoti sau dar vieną klausimą: kas yra šios stebuklingosios „atsitiktinės mutacijos“? Šiuo metu jomis grindžiama visa evoliucijos teorija. Kiekvienas vaikas žino, kad informacija apie molekulių, ląstelių, audinių, organų ir visų organizmų struktūras yra užkoduota genuose ir būtent šios genetinės informacijos pokytis vadinama mutacija. Tačiau iškyla eilinė techninė problema: genai – informacijos perdavėjai, ir, susiduriant su informacija, negali būti jokių atsitiktinumų. Tokiu atveju evoliucijos teorija visiškai bejėgė, nes nėra nė vieno natūralaus proceso, kuriančio informaciją. Kaip pavyzdį paimkime riedulį, neseniai rastą Nazarete (Izraelyje). Nuotraukoje aiškiai matyti, kad visame jo paviršiuje yra įpjovų ir įbrėžimų, ir iš jų galima lengvai išskirti graikiškas raides, iš kurių susideda du žodžiai: XPE MAPIA (sutrumpintai „Sveika, Marija“). Joks normalus žmogus neteigtų, kad Angelo pasveikinimo pradžia ant šio akmens atsirado savaime dėl milijoną metų vykusios erozijos. Kodėl? Todėl, kad šios raidės – informacija, užkoduota tam tikroje kalbos sistemoje tam tikromis raidėmis (informacijos perdavėjomis), kurias supranta graikų kalbos vartotojai. Atsitiktiniai akmens įbrėžimai neturi nieko bendra su kalbos kodu ir informacija, kurią perduoda šis kodas. Asmuo, nemokantis graikų kalbos, negalėtų nei rašyti, nei perskaityti šių aštuonių raidžių. Atsitiktinis „atsiradimas“ neįmanomas.
Tas pats galioja ir genetiniam kodui. Tai yra informacija, užrašyta DNR dalelėse, kurioms būdinga panaudoti laikomą informaciją ir jos sistemą baltymams, ląstelėms, audiniams ir kt. kurti. Nors aminorūgščių ir baltymų gali atsirasti savaime, informacijos savaime atsirasti negali, juo labiau susijusios su ją perskaitančiais ir įgyvendinančiais instrumentais, kurie pagal tą informaciją kurtų ląsteles, organus ir visą organizmą.
Aštuonios raidės, esančios ant seno akmens, liudija apie pirmųjų krikščionių tikėjimą tuo, kad būtent Nazarete angelas susitiko Mariją ir pranešė jai apie stebuklingą Dievo Sūnaus gimimą. Milijonai gigabaitų ir terabaitų informacijos, užkoduotos būtybių genuose, parodo protą Kūrėjo, kurio Žodžiu materija atsirado, buvo racionalizuota ir prikelta. Susipažindami su šia informacija, tarsi regime Dievo Kūrėjo parašą: „tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai leido suprasti. Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių, taigi jie (netikintieji) nepateisinami.“ (Rom 1, 19–20). „Pažinę Dievą, jie negarbino jo kaip Dievo ir jam nedėkojo, bet tuščiai svarstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili.“ (Rom 1, 21–22). Tad pasirinkę ne Dievą, turime paneigti akivaizdžius faktus ir laikytis teorijos, kuri nieko nepaaiškina ir nelabai ką turi bendra su mokslu.
Tekstas žurnale „Mylėkite viens kitą“, nr. 5, 2017)