Amžiaus sensacija: elitinis Anglijos žurnalistas, rašytojas, komunistas tampa tikinčiu. Priežastis: tiesa
Malkolmo Mageridžo (Malcolm Muggeridge) priėmimas į Katalikų Bažnyčią 1982 metais sukėlė audrą žiniasklaidoje. Jis buvo vienas žymiausių žurnalistų, rašytojų, įgudęs satyrikas ir kai kurių žymiausių XX amžiaus televizijos programų kūrėjas.
Transformacija
Malkolmas Mageridžas nepalenkiamai ieškojo tiesos ne tik moralinėje, bet ir intelektualinėje srityse. Grumiantis su savo savanaudiškumu ir nežabotomis aistromis, jo širdyje virė nenuilstanti kova dėl tiesos paieškų. Persiėmęs socializmo idėjomis, ketvirtojo dešimtmečio pradžioje M. Mageridžas tapo komunistu. 1932 metais vykdamas į Maskvą kaip Manchester Guardian korespondentas, jis buvo įsitikinęs, kad pamatys šalį, kurioje pirmą kartą visoje žmonijos istorijoje niekas neišnaudojamas, klesti lygybė, teisingumas ir laimė.
Vis dėlto Maskvoje Malkolmas labai greitai suprato patikėjęs utopija: įsitikino, kad visas gyvenimas TSRS grindžiamas melu ir smurtu. „Pradžioje, – kandžiai rašė jis, perfrazuodamas Evangelijos pagal Joną žodžius, – buvo melas, ir melas tapo naujienomis ir gyveno tarp mūsų gracingai ir neteisingai.“ M. Mageridžas daug patyrė ir pamatė komunizmo ideologiją, kuri grindžia TSRS gyvenimą, atskleidžiant savo tikrąjį, barbarišką, veidą – totalitarinės vergovės ir genocido baisybes. Jis išvydo didįjį badą Ukrainoje, pražudžiusį dešimtis milijonų žmonių. Badą Stalinas suplanavo ir negailestingai įvykdė kaip bausmę Ukrainos valstietijai, nes ši priešinosi prievartinei kolektyvizacijai.
Tuo tarpu Europos elitas toliau žavėjosi Sovietų Sąjunga. Daugelis žurnalistų, rašytojų ir intelektualų, pasidavusių politiniam korektiškumui ir nevaržomoms galimybėms, nusprendė neigti faktus ir rašė idiliškas melagystes apie padėtį komunistiniame „rojuje“. M. Mageridžas savo novelėje Winter in Moscow (Žiema Maskvoje, 1934) atvėrė šį aklumo ir kvailumo reiškinį bei intelektualinį nedorumą (šias savybes pavadino ypatinga XX amžiaus nuodėme). Jis buvo vienas iš nedaugelio žurnalistų, nebijojusių pasakyti tiesą. Buvo pirmasis informavęs Europos visuomenę apie pasibaisėtiną badą Ukrainoje. M. Mageridžas išsiuntė savo straipsnius Manchester Guardian, paslėpęs juos diplomatiniuose pašto maišuose, kad nebūtų konfiskuoti komunistų agentų.
Po viešnagės TSRS M. Mageridžas visiškai atsisakė komunizmo ideologijos, kurios vaisiai yra totalitarinė galia, pavergimas ir genocidas. Ši patirtis paskatino jį vėl domėtis Kristumi ir religija. Žymiausiuose Fiodoro Dostojevskio ir Levo Tolstojaus kūriniuose vyriškis įžvelgė gilią tradicinę rusų kultūrą. Pirmą kartą, dalyvaudamas šv. Mišiose kartu su miniomis alkanų besimeldžiančių žmonių, jis patyrė tikrąjį Kristaus prisikėlimo teikiamą džiaugsmą. Jokia kita šioje žemėje esanti jėga negali Jo nugalėti. M. Mageridžas pajuto didžiulį norą absoliučiai ir besąlygiškai patikėti savo gyvenimą Kristui, kurio meilė visagalė ir nenaudoja jokios prievartos. Jis suvokė katastrofiškas Kristaus ir Jo mokymo atsisakymo pasekmes: žmogus tampa sutrikęs, beprotis ir nusmunka žemiau už gyvulį. M. Mageridžas ėmė trokšti tapti krikščioniu ir rašė: „Krikščionybė man yra kaip meilė be atsako. Aš savyje nešiojuosi jos atvaizdą ir laikas nuo laiko pasižiūriu į jį nepaprastai ilgėdamasis.“
Laisvosios ideologijos teroras
1944 metais, nusivylęs TSRS ir liberaliąja ideologija, M. Mageridžas pradėjo svarstyti apie grįžimą į Katalikų Bažnyčią. Dienoraštyje rašė: „Matau katalikybės jėgą ir svarbą, bet tiesiog negaliu sąžiningai priimti jos dogmų.“ Grįžęs iš Maskvos, jis suvokė, kokiu mastu liberalizmas žlugdo Europos civilizaciją. Liberalizmas peraugo į totalitarizmą; tiesą sakant, tai buvo totalitarizmo pirmtakas. M. Mageridžas pastebėjo, kad liberalizmo klasta atsiskleidžia tada, kai nepaisome fakto, jog „žmogus, paliktas vienas, tampa žiaurus, geidulingas, tingus ir gali nusikalsti. Vienintelis būdas sutramdyti polinkį į blogį – pažadinti dievobaimingumą arba kitų žmonių baiminimąsi. Iš šių alternatyvų pirmenybę teikiu dievobaimingumui. M. Mageridžo nuomone, žmogų taurina ir įkvepia gyventi dorai suvokimas, kad yra Dievo teisingumas ir baimė ir kad dėl savo kaltės įmanoma netekti amžinojo gyvenimo.
- Mageridžas gynė krikščionybę, pats dar nebūdamas krikščioniu. Jis atkakliai tvirtino, kad didžiausi krikščionybės priešai – ne Adolfas Hitleris ar Stalinas, o liberalizmo ideologija, ir įspėjo, kad daugiau nei šimtą metų mirties civilizacija, prisidengusi liberalizmu, naikina pamatus krikščioniškosios civilizacijos, kuri vienintelė kovoja už kiekvieno žmogaus orumą, sąžinės laisvę ir teisę gyventi nuo pradėjimo iki mirties. Įgyvendintos liberalizmo idėjos išstumia krikščioniškąją etiką bei visus iš jos kilusius elgesio principus ir stumia žmoniją susinaikinti.
Autobiografijoje Prarastojo laiko kronika (Chronicles of Wasted Time) M. Mageridžas rašė apie įtaką Europai, kurią padarė Zigmundo Froido ir Karlo Markso pažiūros: „Froidas ir Marksas sugriovė Vakarų Europos civilizaciją taip, kaip joks kitas revoliucinis judėjimas. Froidas tai padarė moralės srityje, o Marksas – istorijoje. Iškeldami „determinizmo“ sąvoką, įtikino žmones, kad jie nėra atsakingi už asmeninį arba grupės elgesį.“ M. Mageridžas pabrėžė, kad ne Čarlzas Darvinas, ne Karlas Marksas, ne Vladimiras Iljičius Leninas, o Jėzus Kristus buvo vienintelis Europos civilizacijos pamatas. Liberalizmas neigia viską, ko mokė Kristus. Nusigręžus nuo Kristaus, vilties paieškos tenuves į neviltį, laimės siekimas – į didžiausią sielvartą, o noras gyventi – į mirtį.
- Mageridžas tapo bekompromisiu liberaliosios ideologijos teroro priešu. 1968 metais jis atsistatydino iš Edinburgo universiteto rektoriaus pareigų. Ryžtingai priešinosi studentų reikalavimui universiteto miestelyje legalizuoti narkotikus LSD ir kontraceptines piliules. Atsistatydinimo kalboje M. Mageridžas išjuokė studentų reikalavimus ir prilygino tuometines elgesio normas toms, kurios vyravo Romos imperijos nuosmukio laikotarpiu. „Kaip liūdna, kaip klaiku, – sakė jis, – kad jų maištas pasireiškia kaip reikalavimas narkotikų – pati prasčiausia savęs patenkinimo forma per visą žmonijos istoriją. (…) Narkotikai ir lova – kiekvieno seno, apsiseilėjusio pasileidėlio išsigelbėjimas bet kuriuo laiku bet kurioje pasaulio vietoje.“(…) Televizija, anot M. Mageridžo, buvo „apgavysčių saugykla“, kamera – „grėsmingiausias visų laikų išradimas“. 1981 metais per interviu jis teigė: „Žmogus šiame amžiuje sukūrė tokią iliuzijų mašiną, kokios dar nebuvo sukūręs. Kad ir kur būtumėte, iliuzijos bus aplink jus ir tvirtins, kad laimė pasiekiama per kūno malonumus, kad gyvenimo pilnatvė pasiekiama per pasaulietiškąją sėkmę.“
- Mageridžas įspėjo pavojų, kylantį veržiantis į nerealų, virtualų pasaulį, kurį sukūrė žiniasklaida ir reklamos industrija: „Dar niekada visoje žmonijos istorijoje banalūs materialiniai gyvenimo aspektai nebuvo pristatomi taip spalvingai ir taip neskatino žmonių norėti vis daugiau dalykų, diegdami mintį, kad didžiausią laimę galima pasiekti per materialinę gerovę.“ Jis tvirtino, kad tikrovę mums reikia „įžvelgti, priimti ir mylėti kaip didžiausią dovaną“, nes joje yra Įsikūnijęs Dievas – Jėzus Kristus.“
(Sutrumpinta. Visas tekstas žurnale „Mylėkite viens kitą“, nr. 5, 2017)
www.mylekitevienskita.org ir facebook`e