Merlin R. Carothers. Šlovinimo galia

Džimo tėvas jau trisdešimt metų buvo alkoholikas.  Per visą tą laiką Džimo motina, vėliau ir Džimas bei jo jauna žmona meldė Dievą išgydyti jį, tačiau pastangos buvo bevaisės. Džimo tėvas nenorėjo pripažinti savo priklausomybės ir supykdavo, išgirdęs kalbas apie religiją.
Vieną dieną Džimas išgirdo mano pasakojimą apie galią, kuri pasireiškia mums šlovinant Dievą už viską mūsų gyvenime, užuot meldus pašalinti nepalankias mums aplinkybes.
Džimas parsinešė į namus mano konferencijos įrašą ir keletą kartų perklausė su savo bičiuliais.  Pagaliau vieną dieną jį aplankė apšvietimas —  iki šiol niekuomet net mintis nebūtų šovusi į galvą šlovinti Dievą už esamą tėvo padėtį. Susijaudinęs šia mintimi pasidalijo su žmona.
,,Brangioji, padėkokime Dievui už tėvo alkoholizmą ir šlovinkime Viešpatį, nes tai yra Jo stebuklingas tėvo atžvilgiu  planas!’’
Likusią dienos dalį  šlovino Dievą  ir Jam dėkojo už visas šios situacijos detales, ir,atėjus vakarui, juos aplankė džiugesio ir vilties jausmas.
Kitą dieną tėvai atėjo į eilinius sekmadienio pietus. Ligi šiol Džimo tėvas stengdavosi kuo greičiau ištrūkti, vos tik baigdavome valgyti. Šį kartą, geriant kavą, uždavė netikėtai suktą klausimą: ,,Ką manote apie Jėzaus Revoliuciją?‘‘ Kreipėsi į Džimą: ,,Kažką girdėjau per vakaro žinias. Gal tai tik eilinis mados reikalas, ar iš tikrųjų kažkas vyksta su tais jaunuoliais, kenčiančiais nuo narkotikų priklausomybės?‘‘ Šis klausimas išsirutuliojo į ilgą diskusiją apie krikščionybę. Tėvai mus paliko tik vėlų vakarą.
Kelių savaičių bėgyje Džimo tėvas prisipažino  turįs problemą su alkoholiu, kreipėsi pagalbos į Jėzų Kristų ir visiškai pasveiko. Šiuo metu drauge su savo šeimos nariais pasakoja kitiems apie Dievo šlovinimo galią.
,,Tik pagalvok,– pasakė man Džimas,– trisdešimtį metų meldėme Dievą, kad pakeistų tėvo gyvenimo būdą. O  vieną dieną pašlovinome Jį už šią situaciją, ir pažvelk, kas nutiko!’’
Dievo šlovinimas  reiškia, jog pritariame tam, ką Dievas  vykdo. Taip pat Dievo šlovinimas už sudėtingas situacijas – ligas  ar nelaimes, — vienareikšmiškai įrodo, jog priimame visa tai kaip dieviškąjį planą, siekiant gėrio kiekvienam iš mūsų.
Negalime iš tikrųjų Dievo šlovinti nepadėkoję Jam už tai, už ką Jį šloviname. Ir negalime  jausti nuoširdaus dėkingumo, jeigu netikime visagalio, mus mylinčio Tėvo siekiamybe gėrio mums. Šlovinimas reiškia ir dėkingumą, ir džiaugsmą, jog ,,viskas išeina į gera, mylintiems Dievą, būtent Jo valia pašauktiesiems ( Rom 8,28).
Šis būtent faktas, jog šloviname Dievą, o  ne kažkokį neapibrėžtą likimą, taip pat patvirtina mūsų tikėjimą, jog Dievas atsako už viską, kas vyksta,  ir visuomet sieks  gėrio mums. Kitu atveju nebūtų prasmės Jam už tai dėkoti.
                       Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje ( 1 Tes 5, 16—18).
Sutikau daug žmonių, šlovinančių Dievą už savo gyvenimą – paprasčiausiai todėl, kad Biblija moko šlovinti Dievą visame kame. Kuomet Jį šlovina, jaučia neblėstantį dėkingumą ir džiugesį. Tuo pačiu jų tikėjimas tvirtėja ir atsiranda jėgų toliau gyventi savąjį gyvenimą.
Kitiems tai kur kas sudėtingiau. Jie aiškina: ,,Paprasčiausiai nesuprantu.“ ,,Stengiuosi šlovinti Dievą, tačiau negaliu patikėti, kad Jis iš tikrųjų dalyvauja visame tame siaube, kurį man tenka išgyventi.“
Tvirtiname, jog nesuprantame, o dalis iš mūsų ir pasilieka šiame lygmenyje. Mūsų suvokimas  blokuoja sąjungą su Dievu. Tačiau Dievas turi nepriekaištingą planą mūsų suvokimui, nes jei imame kliautis dieviškuoju būdu, blokados nebelieka ir tai stebuklingai pakreipia mūsų tikėjimą.
Paruošta pagal knygą „Merlin R. Carothers, Moc uwielbiania“, Czestochowa, 2015, paruošė V. T.