Liudijimas: Degtinė buvo mano ,,guodėja“

 
Esu sveikstanti alkoholikė. Visada svajojau apie tai, kad sukursiu kupiną šilumos ir meilės šeimą, o savo vaikus išauklėsiu be riksmų ir prievartos, kas vyravo mano tėvų namuose. Deja, tai neįvyko… Dargi vis dažniau nesąmoningai su savo sūnumis ėmiau elgtis taip, kaip su manimi elgėsi mano alkoholikė motina.
Pati nežinau, kada peržengiau ribą ir tapau priklausoma. Vienu metu, išvarginta užsiėmimų gausos, pradėjau darbe išgėrinėti. Tuomet būdavau rami, linksma ir atleisdavau save nuo kai kurių įsipareigojimų, rasdama pasiteisinimą. Atrodytų, viskas buvo gerai: sveiki, prižiūrėti vaikai, gražūs, tvarkingi namai, aš – dirbanti vadovaujantį, gerai apmokamą  darbą. O viduje… žmogaus griūtis. Baiminausi savojo šešėlio, buvau nervinga, praradusi pusiausvyrą, praradau norą gyventi. Vis dažniau galvodavau apie savižudybę… Nepaisant mano troškimo gyventi be alkoholio, nepaisant sūnų prašymų ir vyro grasinimų, jau negebėjau egzistuoti be savo ,,guodėjos“  – degtinės. To pasekmės buvo barniai, muštynės, policijos įsikišimai, avarija, atimtos vairavimo teisės, sudaužyti du automobiliai… Tačiau aš ir toliau ,,draugavau“ su alkoholiu. Neįžvelgiau čia savo kaltės. Po eilinio bandymo nusižudyti, kuomet išgelbėjo vyresnis sūnus, kuriam buvo vos dešimt metų, pažadėjau, jog pradėsiu gydytis. Lankiau Anoniminių alkoholikų draugiją. Troškau būti blaivi, tačiau pavykdavo išbūti vos keletą mėnesių.
Tuo metu vienas mano pažįstamas alkoholikas pakvietė į rekolekcijas, skirtas problemų su alkoholiu turintiems žmonėms ir jų šeimoms.  Sudalyvavau jose valdoma prieštaringų jausmų. Beveik visą laiką verkiau, tačiau prisiminiau tai, jog Dievas mane myli tokią, kokia esu, ir trokšta gėrio man. Patikėjau tuo, bet kas toliau?
Klaupdavausi rytinei ir vakarinei maldai, tačiau nejutau ryšio su Dievu. Išvykau į pirmąją piligriminę kelionę, į Čenstakavą,  su blaivybės malonės intencija. Po mėnesio vėl prisigėriau… Ir kai galvojau, kad jau galas, jau negebu tvarkyti savo gyvenimo, sužinojau apie antrojo laipsnio rekolekcijas alkoholikams.
Ten patyriau išgijimo iš savo ligos stebuklą. Naktį kiekvienas rekolekcijų dalyvis turėjo pusvalandžio budėjimą bei maldą prie stebuklingo  Švenčiausios Kristaus Sielos paveikslo. Nepamiršiu tos akimirkos, kai kupina baimės ir nerimo ėjau į koplyčią. Atsiklaupiau ir pirmą kartą iš sielos gilumos pradėjau melstis bei prašyti Kristaus pagalbos ir globos. Tuomet baimė atlėgo, o aš tyloje ir ramybėje tęsiau maldą. Kai po budėjimo sugrįžau į savo kambarį, praverkiau visą naktį. Tai buvo džiaugsmo ašaros. Jutau, jog įvyko kažkas puikaus. Jėzus iš manęs atėmė  prievartą gerti, nes juk gėriau, nors to ir nenorėjau. Nuo to laiko neturėjau nė lašo burnoje.
Šiandien jau žinau, kad gailestingasis Dievas visą tą laiką budėjo prie manęs ir mano šeimos. Teikė man akivaizdžius savo meilės įrodymus, nors aš nesugebėjau jų įžvelgti…
Dabar aš rūpinuosi savo dvasiniu vystymusi. Pasikeitė mano vertybių pasaulis – jau nebenoriu turėti, labiau noriu būti. Kas rytą prašau Dievo gebėjimo suvokti Jo valią man, vakare dėkoju už suteiktas malones, o sąžinės sąskaitos metu atsiprašau Jo už padarytas klaidas ir kaltes. Tokį gyvenimo būdą palaikyti man padeda dažnas atgailos sakramentas. O Jėzus sustiprina mane, kai maitinuosi Jo kūnu dažnos šv. Komunijos metu.
Eva
Pagal žurnalą „Milujcie sie“, 2017, nr 3