Siela – sveikatos šaltinis pagal Hildegardą Bingenietę OSB

Dauguma šiuolaikinių žmonių supranta sveikatos svarbą ir ieško ekologiškų produktų. Plinta, galima sakyti, sveiko kūno kultas, sveikuolių judėjimai, kurie perdėtai nukreipti į kūną ir sveikatą, užmirštant, kad reikalinga kūno ir sielos harmonija, jungianti juos dvasiniais ryšiais. Pamenu vieną moterį, kuriai rūpėjo sveika gyvensena. Ji aplankė sveikos gyvensenos centruose daugelyje pasaulio šalių, bet po kiek metų suprato ir man paliudijo, kad sveikatos pradžia yra galva – pirmiausia tvarka joje. Viduramžių vienuolė benediktinė, šventoji, natūralaus gydymo ir valgymo puoselėtoja Hildegarda Bingenietė (1098–1179) savo veikale „Liber Divinorum operum“ rašė: „Jeigu kūnas ir siela gyvena harmoningai ir vienas su kitu sutaria, jie gauna didžiausią dovaną – bendrą džiaugsmą ir sveikatą“. Jau dabar mokslininkų tyrimai parodo aiškią įtaką sveikatai. Medituojant ir meldžiantis normalizavosi kraujo spaudimas, tereikėdavo vartoti mažiau gydytojo išrašytų vaistų. Iki 36 proc. pacientų sumažėdavo skausmai. 75 proc. sergančiųjų nemiga po maldos užmigdavo be raminamųjų vaistų. Žmogaus dvasinė būsena, kuri susijusi su proto veikla, yra daug vertingesnė už kūno, nes siela per dvasią valdo žmogaus kūną ir gyvenimą. Jei dvasia aptemusi, tamsu ir žmogaus viduje.
Hildegarda Bingenietė teigia: „Siela duoda žmogui valgių ir gėrimų, kad juos vartodamas kūnas atsinaujintų. Taip pat jų teikiamomis jėgomis palaikoma organizmo gyvybė, jis gali augti. (…) Taip abudu, kūnas ir siela, nors skirtingos prigimties, egzistuoja kartu dėl bendro reikalo. Siela apdovanoja žmogų kvėpavimu, mintimis, duoda energijos susitelkti, vandens, gėrimų ir valgio pasistiprinti, taip pat viriditas – gyvenimo jėgos per kūno procesus. Taip žmogus buvo sukurtas pagal pirminį planą, kaip ir viršuje, ir apačioje, viduryje, kaip ir išorėje. Taip atrodo kūniškas žmogaus pavidalas. Taip siela keliauja po visą žmogaus organizmą nuo smegenų iki širdies, nuo širdies iki kraujo, iš ten iki kaulų smegenų, kad sukurtų naujo kraujo ir juo pripildytų visą kūną. Siela negali pasiekti nei mažiau, nei daugiau, tik tiek, kiek erdvės jai duos kūnas, nes siela negali sukurti daugiau gėrio, nei jai leidžia Dievo gerumo ribos.“ Kūno ir sielos sąveika labai svarbi. Hildegarda Bingenietė išskiria 30 dorybių, apie kurias žmogus dažnai pamiršta. Sau žmogus kartais leidžia elgtis bet kaip, ir tai turi pasekmių. Hildegarda Bingenietė pastebėjo, kad sielos jėgos dorybės teikia žmogui sveikatą, padeda pasveikti, jei žmogaus kūnas leidžia toms sielos jėgoms jį dvasiškai keisti.
Galite padaryti testą ir išsiaiškinti, ar esate priklausomi nuo maisto, ar jūsų siela valdo kūną, ar atvirkščiai. Pavyzdžiui, ar penktadienį galite visiškai susilaikyti nuo valgio, tik atsigėrę vandens? Jei nevalgėte pusryčių ar pietų, ar susinervinate ir vėliau bandote tai kompensuoti persivalgydami? Šiuolaikinis žmogus yra patekęs į vartojimo ir reklamos pinkles, kurios dar labiau silpnina jo valią. Žiniasklaidos, reklamos spaudimas toks didelis, kad žmogus neatsilaiko ir jam pasiduoda, o padariniai katastrofiški. Pilvapenystė – tinkamesnis terminas nei persivalgymas. Persivalgymas gali nebūti nuolatinis, bet retkarčiais ir tai yra yda. Terminas „pilvapenystė“ parodo tam tikrą filosofiją ir nuostatas, kad žmogaus tikslas – patenkinti pilvo įgeidžius, jam tarnauti bei jo klausyti. Tai panašu į priklausomybę. Kai kurie filosofai pažymi, kad šiuolaikinio žmogaus smegenys yra nusileidusios iki pilvo arba dar žemiau. Tai – pataikavimas sau pačiam, susilaikymo stoka, nevaldoma situacija, stumianti į kitas priklausomybes. Persivalgymas – taip pat priklausomybė, sukelianti kitų kūno ir dvasios ligų.
Norint įveikti pilvapenystę reikia pradėti nuo dvasinės srities. Pirmiausia vertėtų suvokti dvasinėje plotmėje, kad tai negerai, ir bandyti suvaldyti tą aistrą pasninku. Padeda malda, sakramentai, dvasinės, asketinės, literatūros apie sveikatą skaitymas, savistaba, motyvacija, dienoraščio rašymas: kiek ir ko valgoma, savianalizė, iš kur kyla toks geidimas. Veiksminga įsivesti dienos režimą, griežtas nusistatyti tikslų valgymo laiką, vengti smaguriauti ir dykinėti, reikėtų užsiimti kokia nors veikla. Reikalinga įsisąmoninti, kad sveikų įpročių formavimas jau truks visą gyvenimą. Pradžioje visuomet pasitaikys nesėkmių, todėl svarbiausia apsišarvuoti kantrybe bei nuolankumu ir nuolat turėti tikslą. Reikia skirti laiko fiziniam aktyvumui, mankštai, šalto vandens procedūroms, grūdinimuisi (pvz., pagal Sebastiano Kneipo metodą), judėjimui (vis dėlto sportuojant reikia atsargumo, vertėtų pasitarti su gydytoju), pasivaikščiojimui, kurį laiką pabūti lauke, mažiau laiko būti prie televizoriaus ir kompiuterio, taip pat ieškoti kitų būdų išsivaduoti iš šios priklausomybės. Labai padeda parinkta tinkama mityba: daugiau natūralių, augalinės kilmės, o ne perdirbtų maisto produktų, mažiau mėsos. Laikas ir darbas duos rezultatų. Tai turėtų tapti nuolat praktikuojamu gyvenimo būdu. Dietos žada galimybę turėti gražų, svorio neviršijantį kūną, bet ne sveikatą.
 
Parengė V. T. pagal: Żywność, która leczy. Terapia żywieniowa św. Hildegardy z Bingen. Przepisy, lekarstwa, diety. Kraków: Esprit, 2011.
„Tėvo Pijaus balsas”, 2018, nr 18