Gavėnios II sekmadienis – „Ten jis atsimainė jų akivaizdoje“ (Mk 9, 2b)

„2 Po šešių dienų Jėzus pasiėmė Petrą, Jokūbą ir Joną ir užsivedė juos vienus nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. 3 Jo drabužiai ėmė taip baltai spindėti, kaip jų išbalinti negalėtų joks skalbėjas žemėje. 4 Jiems pasirodė Elijas ir Mozė, kurie du kalbėjosi su Jėzumi. 5 Petras ir sako Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti.pastatykime tris palapines: vieną tau, antrą Mozei, trečią Elijui“. 6 Jis nesižinojo, ką sakąs, nes jie buvo persigandę. 7 Užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ 8 Ir tuojau, vėl apsižvalgę, jie nieko prie savęs nebematė, tik vieną Jėzų.“ (Mk 9, 2-10)
Šio sekmadienio Dievo Žodis, tai perkeitimo – transfiguracijos Evangelija. Akies krašteliu Dievas leidžia pažvelgti, kas laukia mūsų amžinybėje ir kad ta, dabartinė realybė bus perkeista į kitą. Tai priminimas mums ir paraginimas, kad per daug neprisirištume ir nedėtume visų vilčių savo gyvenime, į tai ką dabar matome, kad dabartis mūsų nesuklaidintu materializmo klystkeliuose, nes visa tai praeinamybė. Tai ir iššūkis mums, kad taip pat mes panašėtume į Kristų, kurį sekame, nešdami savo kasdienybės kryžių. Evangelija primena, jog mes esame raginami  nuolat persikeisti-atsiversti, kad mumyse atsispindėtu Dievo šlovės atspindys, kaip tai įvyko ant Taboro kalno. Gavėnios metu Šv, Dvasios prašykime, kad mus išlaisvintu per pasninką ir maldą nuo baimės, liūdesio, prisirišimo, kompleksų, nemeilės, sužeidimų kad mūsų dvasia sužibėtu Dievo meilės ir gerumo išraiška. Kaip šv. Paulius rašo, jog nebe mes gyventume, bet gyventu mumyse Kristus.