T. Pijaus stigmų 100-mečiui: užkietėję ateistai atsiversdavo

Pranciškus Fordžionė (Francesco Forgione), žinomas kaip tėvas Pijus, gimė 1887 m. gegužės 25 d. Pietrelčinoje. Jis buvo toks silpnas, kad, praėjus 12 valandų nuo gimimo, tėvai nusprendė jį pakrikštyti, bijodami, jog vaikas gali mirti. Bet gležnam berniukui buvo paskirta ypatinga misija, kuriai atlikti Dievas apdovanojo jį ypatingomis dovanomis.

Dievas pašaukė ir paruošė Pranciškų ypatingai misijai – nuolat kovoti su velniu žmonių sieloms gelbėti. Prieš pat įstojant į vienuoliją, Dievas suteikė jam tragiškos kovos viziją (vėliau t. Pijus ją išsamiai aprašė). Visas t. Pijaus gyvenimas buvo nepaprastas ženklas, liudijantis nematomą, antgamtinį buvimą Dievo, kuris ir yra pasaulio, pažįstamo per pojūčius, egzistavimo pagrindas ir šaltinis.

Ankstyvojoje jaunystėje Pranciškus gavo ypatingą dovaną – galėjo regėti Jėzų, Dievo Motiną, savo Angelą Sargą ir šventuosius, bendrauti ir kalbėtis su jais. Visą gyvenimą jis sunkiai kovojo su šėtonu ir gausybe piktųjų dvasių. Penkiasdešimt metų nešiojo savo kūne kraujuojančias žaizdas – Jėzaus Kristaus kančios ženklą. Tėvui Pijui buvo suteikta bilokacijos dovana, t. y. gebėjimas būti skirtingose vietose tuo pačiu metu. Dievas taip pat leido jam pažinti kitų žmonių mintis: pirmą kartą sutikęs žmogų, t. Pijus žinodavo smulkiausias jo gyvenimo detales. Šiam šventajam tarpininkaujant, būdavo neįtikėtinai kreipimasi į Dievą ir stebuklingai išgyjama. Nuolat būdavo ypatingų įvykių, susijusių su šiuo italų vienuoliu, kurie kėlė nuostabą ir susirūpinimą daugeliui žmonių, netikinčių, kad egzistuoja dvasinis pasaulis.

T. Pijus rašė: „Aš neturiu nė vienos laisvos minutės. Visą laiką skiriu savo broliams laisvinti iš šėtono spąstų. Tegul bus pagarbintas Viešpats Dievas (…). Didžiausia meilė yra ištraukti sielas iš šėtono valdžios ir atiduoti Jėzui Kristui. Būtent tuo aš užsiėmęs ir dieną, ir naktį. (…) Nesuskaičiuojama daugybė iš skirtingų socialinių sluoksnių kilusių abiejų lyčių žmonių ateina čia turėdami vieną tikslą – išpažinti nuodėmes, ir aš reikalingas tik dėl to tikslo. Tampu nuostabių atsivertimų į Dievą liudininku.“ (1919 m. birželio 3 d. laiškas).

Visiems nusidėjėliams tėvas Pijus buvo gyvas Dievo Gailestingumo ženklas. Didžiąją laiko dalį jis praleisdavo klausykloje, ir ten, jam padedant, įvyko didžiausių atsivertimų. Nuo 1920 m. jis klausė išpažinčių po 19 valandų per parą, tapo daugeliui dvasios vadovu, su daugeliu vėliau susirašinėdavo. Savo dvasios tėvui Bonaventūrui jis rašė: „Laikrodis išmušė vidurnaktį. Netekęs jėgų nuo didžiulio darbo visą dieną, aš imu į ranką rašiklį, kad parašyčiau apie savo sielą (…). Aš negaliu patirti jokio poilsio, visiškai pavargau, panirau į kančią. Mano vienatvė beviltiška, bet kenčiu ne dėl to, kad negaliu rasti savo Dievo, o dėl to, kad negaliu atvesti Jam visų savo artimųjų.“ (1919 m. birželio 11 d. laiškas).

Vis dėlto tik po dešimties metų suprastėjusi sveikata privertė t. Pijų sumažinti išpažinčių klausymo trukmę. Dėl jo maldos, kančių, asmeninio gyvenimo ir kunigo tarnystės liudijimo atsiversdavo net užkietėję ateistai.

Garsus italų advokatas Cezaris Festa, Italijos karaliaus Viktoro Emanuelio III patarėjas, buvo Masonų ložės Ligūrijoje vadovas ir bekompromisis Bažnyčios priešas. Apie t. Pijų jis išgirdo iš savo antro eilės pusbrolio dr. Georgo Festos. Ironiškai ir išjuokdamas C. Festa sureagavo į informaciją apie antgamtines žaizdas – stigmas, stebuklingus išgijimus, bilokaciją ir kitus neįprastus reiškinius, susijusius su italų kapucinu. Vis dėlto iš smalsumo jis nuvyko į San Džovani Rotondą (San Giovanni Rotondo) ir, stovėdamas šalia kelio, spoksojo į praeinantį t. Pijų. Staiga pastarasis kreipėsi į jį:

– Kaip tai? Jūs, masonas, atvykote čia?

– Taip, tai tiesa, – atsakė C. Festa.

– Pasakyk man, mano sūnau, koks yra pagrindinis masonų judėjimo uždavinys? – paprašė vienuolis.

– Kova su Bažnyčia, – nuoširdžiai atsakė C. Festa.

Tada t. Pijus paėmė advokato ranką ir ilgai su juo kalbėjosi. Papasakojo Evangelijoje aprašytą palyginimą apie sūnų paklydėlį, kuris galiausiai sugrįžo į savo tėvo namus. C. Festa, 25 gyvenimo metus kovojęs su Bažnyčia, klausydamasis t. Pijaus, patyrė kažką keista. Tuo metu jis nusprendė atsiversti ir pakeisti savo gyvenimą. Atsiklaupė ant kelių priešais vienuolį ir paprašė išklausyti jo išpažintį.

– Dar ne laikas. Dievas tau nurodys, kada jau galėsi atlikti išpažintį, – atsakė t. Pijus.

Nustebęs advokatas grįžo į Genują. Po savaitės vėl atvyko į San Džovani Rotondą. T. Pijus priėmė jį, ir išpažinties metu įvyko neįtikėtinas stebuklas: visoje Italijoje gerai žinomas masonas atsivertė. Cezaris Festa nusprendė išpirkti visą blogį, kurį padarė Bažnyčiai per masoniškąją veiklą. Sužinoję apie jo atsivertimą, „broliai“ masonai buvo šokiruoti. C. Festa stojo priešais masonų teismą, buvo pagrasinta jį griežtai nubausti. Advokatas nebijojo ir pareiškė teisėjams, kad savo noru palieka ložę ir tampa ištikimu Bažnyčios sūnumi ir ją gins iki gyvenimo pabaigos. Vėliau C. Festa papasakojo, kad jautė t. Pijaus buvimą, kurį patvirtino paslaptingas kvapas ir gautas laiškas: jame buvo parašytas tik vienas žodis: „Drąsos!“

Tokių ženklų t. Pijus padarė ir žmonėms, kurie buvo net už tūkstančių kilometrų. Tokiais atvejais staiga pasklisdavo gėlių aromatas; jis dvelkdavo trumpai arba laikydavosi ilgą laiką, kartais net kelias valandas. Karkartėmis tą kvapą iškart pajusdavo daug žmonių, jis būdavo intensyvus arba švelnus, bet ir visiems, kurie jį užuosdavo, suteikdavo ramybės. Vieniems šis aromatas primindavo levandas, kitiems – jazminus, rožes, žibuokles. Be abejonės, tai buvo italų kapucino šventumo kvapas.

Cezario Festos atsivertimas, ypač jo piligrimystės į Lurdą, sukėlė didelį atgarsį žiniasklaidoje. Nuo tada gerai žinomas advokatas tapo bebaimiu Jėzaus Kristaus apaštalu ir t. Pijaus dvasios sūnumi.

C. Festos pavyzdys sukėlė garsaus mokslininko Ezijo Saltamerendos, Genujos bioterapijos instituto direktoriaus ir užkietėjusio ateisto, smalsumą. Jis buvo viešai išjuokęs tikinčiuosius, sakydamas, kad jei Dievas egzistuoja, tai tik silpniesiems ir kvailiams. E. Saltamerenda taip pat nuvyko į San Džovani Rotondą pamatyti t. Pijaus ir labai nustebo, kai per pirmąjį susitikimą vienuolis tiesiai paklausė:

– Koks yra svarbiausias tikslas tavo gyvenime?

– Gausinti giminę, – atsakė profesorius.

– Išeik iš čia, menkysta! Ar nematai, kad tavo siela irsta? – tarė vienuolis ir, palietęs ranka mokslininko burną, jį paliko. E. Saltamerenda grįžo namo, bet visą laiką jautė tą prisilietimą ir neįprastai didelį norą atsiversti. Vidinis balsas buvo toks stiprus, kad netrukus profesorius vėl nuvyko į San Džovani Rotondą, tik šį kartą ketindamas atlikti išpažintį. Priėjus prie klausyklos, t. Pijus liepė jam pirmiausia gerai pasiruošti. E. Saltamerenda klajojo po San Džovani Rotondo apylinkes ir mąstė apie savo gyvenimą. Po kelių dienų vėl nuėjo pas t. Pijų. Išklausęs išpažintį, vienuolis pradėjo vardyti tas profesoriaus nuodėmes, kurių šis nepasakė, nes buvo seniai pamiršęs. Gavęs išrišimą, E. Saltamerendai nepaprastai palengvėjo. Jis atsikratė milžiniško slėgusio blogio, ir ši diena tapo laimingiausia gyvenimo diena. Nuo tada profesorius tapo tvirtu krikščioniu: kasdien meldėsi, reguliariai priimdavo sakramentus ir gyveno pagal Evangelijos įsakus.

Kitas užkietėjęs ateistas dr. Pranciškus Ričardis, kuris dirbo San Džovani Rotonde gydytoju, bandė kovoti su t. Pijumi. Tai darė iki 1928 metų, kai susirgo skrandžio vėžiu. Gydytojų konsiliumas nustatė, kad jam gyventi liko ne daugiau kaip kelias savaites. Nepaisydamas to, P. Ričardis nenorėjo net girdėti apie išpažintį. Tada t. Pijus nusprendė aplankyti sergantį gydytoją ir ilgai su juo kalbėjosi jo kambaryje. Šio susitikimo metu P. Ričardis verkdamas atliko išpažintį ir priėmė Šventąją Komuniją, o tada – visų nuostabai – visiškai pasveiko nuo vėžio. Jiedu su t. Pijumi pasidarė geri draugai. Gydytojas tapo giliai tikinčiu ir maldingu žmogumi.

Londone gyveno turtinga ir graži moteris Luiza Vario (Louisa Vario). Kaip ateistė, ji gyveno nerūpestingai ir prabangiai. Tuo metu vienas iš jos draugų anglikonas, apsilankęs pas t. Pijų, patyrė dvasinį sukrėtimą ir atsivertė. Pradžioje Luiza juokėsi iš jo, bet galiausiai, vedama smalsumo, nusprendė pati nuvykti į San Džovani Rotondą. Mažas neturtingas miestelis sukėlė jai pasibjaurėjimą, tačiau, kalbėdamasi su t. Pijumi, moteris negalėjo sulaikyti ašarų. Po išpažinties ji patyrė dvasinių pokyčių – atsivertė į Dievą – ir visam laikui pasiliko San Džovani Rotondo miestelyje kaip italo kapucino dvasios duktė.

Savo malda ir darbais t. Pijus vykdė giliausią Išganytojo troškimą – suteikti galimybę visiems žmonėms būti išgelbėtiems. Siekdamas išgelbėti nusidėjėlius iš amžinosios mirties ir atvesti pas Dievą, t. Pijus ne tik už juos meldėsi, bet ir prisiėmė jų nuodėmių naštą bei visas su ja susijusias kančias.

Yra žinoma, kad, vienai iš t. Pijaus dvasios dukterų paklausus, kiek ilgai jis kenčia, kapucinas atsakė: „Visada, mano dukra, nuo motinos įsčių. Ši kančia tokia didelė, kokia didelė gali būti kančia žmogaus, nešančio visą žmoniją.“

Dalijimasis Jėzaus Kristaus kančia už žmonių nuodėmes dėl jų išganymo buvo ypatingas vienuolio pašaukimas. Jėzus Kristus pakvietė t. Pijų kartu su Juo nešti mūsų išganymo kryžių. Vienuolis prisiėmė žmonių, kurie pas jį ateidavo, nuodėmių ir kančių naštą. Savo dvasios dukterims jis rašė: „Padėkite Simonui Kirėniečiui, kuris neša kryžių už visus.“

Į Dievą Tėvą vienuolis kreipėsi tokiais žodžiais: „Tu padarei, kad atsidurčiau ant Tavo Sūnaus kryžiaus, ir iš visų jėgų stengiuosi prie jo prisitaikyti. (…) Jei turi kristi kalavijas, tegul krenta tik ant mano galvos… Taip, aš noriu pasiaukoti… Gali nusiųsti mane net į pragarą, kad tik galėčiau Tave mylėti ir visi būtų išgelbėti. Taip, būtent visi.“

Tėvas Pijus nenuilstamai vykdė Jėzaus nurodymus, pakluso Jo valiai suteikti šventumo savo ir kitų žmonių gyvenimams. Jis dažnai primindavo, kad tikėjimas ir meilė Dievui prasideda nuo siekio sutvarkyti savo sielą ir gyvenimą, todėl ragino tikinčiuosius nusigręžti nuo nuodėmės ir nuolat priimti Atgailos sakramentą bei Eucharistiją. T. Pijus patarė laikytis tam tikros kasdienės programos, kurioje būtų numatytas metas maldai, rimtam ir sąžiningam darbui, reikalingam poilsiui ir aktyviai artimo meilei. Ši meilė kitiems turėtų pasireikšti gailestingumo darbais ir pasiryžimu atleisti visiems ir viską, kad širdyje niekada neliktų pasipiktinimo ar priešiškumo.

Kun. M. Petrovskis Tchr

Iš žurnalo „Mylėkiye viens kitą”, 2017, nr 5