Mistikė Natuzza Evolo – „Laikas trumpas” (1 Kor 7, 29)

Kun. M. Petrovskis TChr

 

Natuca Evolo (Natuzza Evolo), garsi italų mistikė ir stigmatikė, turėjo išskirtinę dovaną kalbėtis su sielomis iš skaistyklos ir rojaus, taip pat su prakeiktomis sielomis, kurias Dievas privertė prabilti apie savo amžinąją bausmę.

 

Dievas apdovanojo Natucą ypatinga galia, kuri leido susitikti ir matyti mirusiuosius. Dažniausiai ši mistikė juos matydavo šalia kitų žmonių, kurie pas ją apsilankydavo ir prašydavo dvasinės pagalbos arba už juos pasimelsti.

„Kai žmonės ateidavo manęs aplankyti, – sakė ji, – dažnai pamatydavau šalia jų stovintį mirusį žmogų. Tai galėdavo būti jų brolis, sesuo, tėvas arba mama. Šie mirusieji pasakydavo man svarbių dalykų, ir tai perduodavau jų giminėms ar draugams. Galiu lengvai atskirti tik tas sielas, kurios atkeliavo iš rojaus, nes jos spinduliuoja didį džiaugsmą ir sklando ore. Dažnai pasiūlau šioms sieloms kėdę atsisėsti, bet jos man atsako: „Man nereikia kėdės. Aš esu siela iš kito pasaulio.“

Mirusiųjų perduotos žinutės gyviesiems dažnai būna susirūpinimas, susijęs su susituokusiomis poromis ir jų vaikų auginimu. Pavyzdžiui, 1947 m. rugsėjo 5 d. Marija Mesiano įrašė mirusios moters žodžius: „Visų pirma kreipiuosi į motinas: žiūrėkite, kaip auginate savo vaikus! Jie užaugs tokie, kokius juos užauginsite. Vargas motinoms, kurios pasidaro abortą. Jei jos neatgailaus, joms gresia amžinas prakeikimas ir siaubingos kančios. Kodėl norima sunaikinti pačią nekalčiausią, apsiginti negalinčią gyvybę? Ar nežinojote, kad Dievas tą gyvybę pakvietė čia džiaugtis gyvenimu kartu su jumis, galbūt tos gyvybės taps angelais ir šventaisiais rojuje.“

Mirusieji ragindavo dažniau priimti Atgailos sakramentą, tada galbūt žmonių nuodėmės bus atleistos, ir sielos liks krikščioniškoje malonėje. „Galbūt kas nors pagalvos, – pasakė viena siela iš skaistyklos, – „Kodėl reikėtų išpažinti nuodėmes kunigui, kuris gali būti didesnis nusidėjėlis nei aš?“ Atsakymas paprastas: todėl, kad išpažįstant nuodėmes kiekvienas kunigas atstovauja pačiam Dievui ir tampa Jo įrankiu. Per Įšventinimo sakramentą veikia pats Jėzus Kristus, kuris ir padaro atgailos dėl nuodėmių stebuklą. Prašyk Dievo atleisti visas tavo nuodėmes, atgailaudamas ir pasiryždamas pasitaisyti. Prisipažinęs, kad padarei mirtiną nuodėmę, iš karto eik išpažinties. Prašydami Dievo atleisti mums mūsų nuodėmes, būname apsaugoti nuo amžinojo prakeiksmo. Vis dėlto mums reikės skaistykloje išpirkti kaltę už nuodėmių pasekmes. Ten tam tikrais atvejais mums teks patirti daug sunkių kančių, kurias palengvins tik neabejotinas mūsų išganymas.“

Visi, kurie prašė Natucos informacijos apie mirusius artimuosius, gavo tokius aiškius ir konkrečius atsakymus: jie išeidavo tvirtai įsitikinę, kad mirusieji buvo ir gyveno rojuje, skaistykloje ar pragare.

Paskalis Barberis rašė, kad pirmojo susitikimo su Natuca metu sužinojo, jog jo tėvas, miręs 1944 m., buvo skaistykloje ir prašė už jį melstis. Natuca išvydo šį tėvą stovintį šalia Paskalio. Mistikė pajėgė su juo kalbėtis ir vėliau detaliai apibūdino sūnui, kaip tėvas atrodė ir ką norėjo pranešti. Tą patį vakarą, melsdamasi rožinį (maldoje dalyvavo ir pats Paskalis), mistikė pamatė velionį septynerių metų berniuką su apdaužytomis kojomis. Pasirodo, tai buvo Paskalio sūnėnas, kuris mirė 1937 m. nuo kaulų čiulpų uždegimo. Paskaliui užteko šio vieno susitikimo su Natuca savam gyvenimui pasukti kita kryptimi. Nuo tada jis pradėjo melstis beveik kiekvieną dieną ir reguliariai eiti išpažinties. Paskalis suprato, kad negalima švaistyti žemiškojo gyvenimo vėjais, – tai laikas, skirtas dvasiškai tobulėti, mylėti ir pasiruošti rojui.

Tėvas Džuzepė Mina (Giuseppe Mina) kalba, kad viena proga Natucai apsireiškė vienos parapijos kunigo tėvai. „Jie maldavo jos kreiptis jų vardu į sūnų ir paprašyti, kad šis išsiskirtų su nuodėme. Nenorėdama perduoti tokio priminimo kunigui, Natuca uždelsė perduoti jų žinią. Mirusių tėvų sielos apsireiškė dar porą kartų jai priminti, kad tai buvo Dievo valia. Galų gale Natuca sukaupė visas jėgas ir nukeliavo pas kunigą. Jai pabučiavus kunigo ranką ir pasakius, kad atvyko jo tėvų vardu, kunigas nusišypsojo ir atsakė, kad tai neįmanoma, nes jo tėvai mirė prieš daug metų. Tada Natuca detaliai apibūdino, kaip jie atrodė ir ką pasakė apie jo elgesio pokyčius. Kunigas buvo šokiruotas to, ką išgirdo. Susigraudinęs iki ašarų, prižadėjo pakeisti savo gyvenimo būdą.“

Be to, kad matė ir kalbėjosi su mirusiais žmonėmis, Natuca nugrimzdavo į ekstazes, kurių metu žmonės, kurie būdavo šalia, girdėdavo mirusiųjų balsus. Gydytojas Valentė saugojo mirusiųjų dokumentus su jų vardais ir pavardėmis, vietomis, kuriose šie gyveno, ir tiksliomis jų mirties datomis. Vieną kartą 15 žmonių grupė Natucos namuose atpažino vyskupą Enriką Montalbetį (Enrico Montalbetti), žuvusį 1943 m. per bombardavimą. Savu akcentu vyskupas pasakė jiems pamokomąjį pamokslą.

Marija Domenika Silipo (Maria Domenica Silipo) išgirdo balsą savo senelio, kuris netikėtai mirė 1944 m. negavęs išrišimo. Jis buvo karštakošis vyras, visada keikdavosi, bet gailėjo vargšų, dažnai su jais pasidalydavo maistu. Šie gailestingumo darbai išgelbėjo jį nuo prakeiksmo.

Tarpininkaujant Natucai, Dievas kartais liepdavo prakeiktai sielai paliudyti, kad pragaras egzistuoja. Viena iš šių sielų buvo garsus katalikų filosofas, rašytojas, nužengęs į pragarą dėl sunkių nuodėmių. Iš išdidumo jis atsisakė prieš mirtį atlikti išpažintį ir išpažinti savo nuodėmes, gailėtis už padarytą blogį ir priimti dieviškosios malonės dovaną.

Mirusieji galėdavo prabilti Natucai ne todėl, kad kas nors kitas to prašė ar reikalavo, o todėl, kad tai buvo paties Dievo valia. Jei kas nors norėdavo, kad miręs žmogus pasakytų daugiau, atsakymas būdavo aiškus: „Dievas mums neleidžia daugiau pasakyti. Būkite kantrūs ir palikite mus ramybėje. Žinome, ko tikitės ir ką norite išgirsti, bet dabar tai neįmanoma.“

Natucos ekstazių liudininkai sutinka, kad visa tai buvo Dievo įsikišimo rezultatas, nepriklausantis nuo jos valios.

Eugenijus Mauras (Eugenio Mauro) buvo Milano apeliacinio teismo vyriausiasis teisėjas. Jis praktikavo okultizmą, mėgėjiškai domėjosi spiritizmu ir buvo gerai žinomas mediumas. Teisėjas buvo įsitikinęs, kad, kaip ir Natuca, turi mistinę galią. Keliaudamas į Paravatį pamatyti Natucos mistinių ekstazių ir išgirsti ją kalbant su mirusiaisiais, E. Mauras suvokė, kad, kviesdamas mirusiuosius, likdavo atviras visokiausioms blogio jėgoms. Jis patyrė dvasinį šoką, gailėjosi ir pasitraukė iš veiklos, susijusios su spiritizmu ir okultizmu, išpažino visas savo nuodėmes ir tapo uoliu kataliku.

Roza Silipo išgirdo balsą savo mažojo broliuko, gimusio 1932 m. ir mirusio po 20 dienų. Jis buvo rojuje ir švelniai bei meiliai kalbėjo: „Aš esu Pinučis Silipas. Mama ir tu man nesukėlėte jokios kančios. Kodėl man neatsiunčiate jokios maldos dovanos? Visi vaikai Jėzui duoda maldos dovaną, o aš visada lieku vienas, nes nieko negaliu pasiūlyti Jėzui.“ Nustebusi Roza atsakė: „Bet tu esi angelas rojuje ir tau nereikia maldų.“ „Tai tiesa, – atsakė Pinučis. – Mums nereikia maldų, bet jas perduodame Jėzui, ir Jis pasidalija jomis su tais, kuriems labiausiai to reikia. Mes tikrai labai laukiame jūsų maldų.“

Per Natucos ekstazes gydytojas Valentė atpažino balsus tų, kuriuos pažinojo, kai jie buvo kartu šioje žemėje. Gydytojas labai stebėjosi visu tuo, ką išgirdo. Vieną kartą jis galėjo pasikalbėti su vaikystėje mirusiu sūnumi. Berniukas paklausė: „Ar atpažįsti mane, tėveli?“ „Žinoma, atpažįstu tave. Ar tau ko nors reikia? – paklausė tėvas. – Ne, tėveli, bet maldauju tavęs, būk geresnis savo pacientams.“ Gydytojas Valentė buvo geras žmogus, bet greitai įniršdavo ir tiesmukai bendraudavo su savo pacientais. Išgirdęs sūnaus žodžius, jis gailėdamasis puolė į ašaras.

Per vieną iš susitikimų Natucos namuose gydytojas Valentė išgirdo kalbant advokatą, kurį gerai pažinojo. Advokatas prabilo gąsdinančiu balsu: „Aš esu prakeiktas. Prakeiktas! Pasakyk visiems, kad atgailautų ir pasitaisytų! Kaip norėčiau grįžti į žemę ir atgailauti!“

Skaistykloje esančios sielos kalbėjo daug ramiau, o prakeiktos sielos – baimę varančiu balsu. „Aš esu amžinojoje ugnyje, – verkdama pasakė viena prakeikta siela, – dėl melagingų parodymų, dėl šmeižto ir mėgavimosi nuodėmėmis. Aš pasišaipiau iš Dievo malonės. Jei būčiau išpažinusi savo nuodėmes, Jėzus būtų man atleidęs. Dabar man nebėra vilties.“

 

Kodėl amžinoji bausmė?

 

Visas mūsų žemiškasis gyvenimas turėtų būti pasiruošimas lemiamai gyvenimo akimirkai – mirčiai, kai sutiksime Kristų akis į akį, netarpininkaujant tikėjimui. Tada bus nuspręsta, kokia bus mūsų amžinybė – išsigelbėjimas ar amžinas pasmerkimas pragaro liepsnoms. Kas atsitiks mums mirties akimirką?

Patirsime Kristaus meilės pilnatvę ir iš mūsų bus pareikalauta paskutinį kartą pasirinkti: pasakyti „taip“ Kristui ir keliauti į rojų arba į skaistyklą; atsisakę Jo meilės, keliausime į pragarą. Dievas mus visus myli ir trokšta išganyti. Kiekvienam duota galimybė būti išganytam. Niekas nėra pasmerktas pragaro kančioms. Vis dėlto turime nepamiršti, kad yra ne tik Dievo valia, bet ir mūsų: turime valią pasirinkti tolesnį kelią – atsisakyti Dievo arba Jį priimti. Jėzus daug kartų sakė, kad Dievo meilės atsisakymas veda į amžiną kančią pragare: nuodėmingieji nebus įleisti į amžinąjį gyvenimą: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!“ (Mt 25, 41). Nepaklususieji Dievui išgirs tokius žodžius: „Tuomet jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!’“ (Mt 7, 23), „Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti – gyvenimo nematys: virš jo kybo Dievo rūstybė.“ (Jn 3, 36). Išskyrimas tų, kurie nepriėmė Tėvo kvietimo atvykti į puotą, yra kategoriškas: „Sakau jums,­ – nė vienas iš anų kviestųjų žmonių neragaus mano vaišių“ (Lk 14, 24). Kristaus pateiktas didaktinės alegorijos paaiškinimas nėra metaforinis: „Taip bus ir pasaulio pabaigoje: išeis angelai, išrankios bloguosius iš gerųjų ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“ (Mt 13, 49–50). Šventraščiuose dažnai minima nuodėmingųjų tremtis iš Dievo karalystės: „Ar nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei iškrypėliai, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės“ (1 Kor 6, 9–10). Pacituotose eilutėse kalbama apie amžinąjį pasmerkimą: „­nė vienas iš anų kviestųjų žmonių neragaus mano vaišių“‚ „nepamatys gyvenimo“, „nepaveldės Dievo karalystės“.

Jėzus taip pat pabrėžia: „Sakau jums: kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus atleistas. Jei kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas kalbėtų prieš Šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei šiame, nei būsimajame gyvenime“ (Mt 12, 31–32). Šv. Jonas Paulius II savo enciklikoje Dominum et vivificantem (46) paaiškino, kad nuodėmė prieš Šventąją Dvasią yra „atsisakymas priimti išganymą, kurį teikia Dievas žmogui per Šventąją Dvasią“. Tai – užsidarymo nuo Dievo meilės būsena: žmogus pasirenka teisę toliau skęsti nuodėmėse ir visiškai atsisako išganymo. Nuodėmė prieš Šventąją Dvasią nedovanotina, nes taip visiškai atmetama Dievo malonė. Tai pasireiškia kaip arogancija, egoizmas ir užsidarymas nuo Kristaus meilės. Toks elgesys lydi žmogų visą gyvenimą. Kiekvienas sąmoningas pasirinkimas daryti bloga padaro baisią dvasinę žalą sielai.

Kiekviena neatleista nuodėmė atbukina sielą, trukdo jai priimti Dievo meilę ir sunaikina gebėjimą mylėti artimą. Visą gyvenimą žmogus praleidžia taip, lyg Dievas neegzistuotų, ir radikaliai atsisako galimybės atgailauti. Tuo pat metu žmogus blogį pavadina gėriu, o gėrį – blogiu, ir blogis, slypintis kiekvienoje nuodėmėje, gali užteršti žmogų, padaryti jį visišką egoistą, kuris myli tik save ir turi tokią savimeilę, kad ima nemėgti Dievo. Taip prasideda pragaras.

Brangūs skaitytojai! Savo kasdienėse maldose patikėkime labiausiai užkietėjusius nusidėjėlius Jėzui. Maldaukime, kad jie atsiverstų. Tie, kurie atsisako dešimties Dievo įsakymų ir paniekinamai žvelgia į Dievo meilę, eina susinaikinimo keliu. Neklaidinkime savęs: „Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas. Ką žmogus sėja, tai ir pjaus. Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus pražūtį, o kas sėja dvasiai, tas iš dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą“ (Gal 6, 7–8). Malda už kietaširdžių nusidėjėlių atsivertimą turėtų būti mūsų kasdienė pareiga. Jėzus, kuris įkalbėjo šv. Faustiną melstis už nusidėjėlius, mus taip pat ragina tai daryti: „Pasakyk nusidėjėliams, kad visada jų laukiu, įsiklausau į jų širdies ritmą, kada ji plaks man. Parašyk, kad prabylu į juos per sąžinės priekaištus, per nesėkmes ir kentėjimus, per audras ir žaibus, kalbu Bažnyčios balsu, o jei padarys visas mano malones bergždžias, užsirūstinu ant jų, palikdamas juos vienus, ir duodu jiems, ko trokšta.“ (Dienoraštis, 1728).

Dangiškoji meilė gerbia savo sukurtų būtybių laisvę net tada, kai jos nusprendžia atsisakyti Dievo. Tokiu atveju pragaras nebūna nenumatyta ar neteisinga bausmė. Mes patys nusprendžiame nusidėti ir pasirenkame kelią, kuris veda į pragarą. Pragaras egzistuoja todėl, kad egzistuoja nuodėmė. Jis tėra nuodėmės pasirinkimas, besitęsiantis amžinybę. Tiesa apie rojų, skaistyklą ir pragarą padaro mūsų žemiškąjį gyvenimą nepakartojamą ir dramatiškai ypatingą. Ji mums primena, kad nuodėmė – mūsų didžiausia nesėkmė – yra sumenkinta ir laikoma gera, ir tai mus veda į tikrą pragarą.

Žurnalas „Mylėkite viens kitą”, nr 6, 2018;