Miroslavas Ruckis. Sveikata bet kokia kaina?

Kiekvienam norisi būti sveikam, jaunam ir turtingam. Dievas sukūrė žmogų sveiką ir laimingą. Tik tada, kai žmogus pasirinko pažinti ne tik gėrį, bet ir blogį, į pasaulį atėjo nuodėmė ir su ja – ligos, kančia ir mirtis.
 
Yra daugybė gydymo būdų, kurie sukuria iliuziją, kad pavyko išvengti kančių ir ligų, bet iš tikrųjų pagilina nuodėmės būklę, nes pažeidžia pirmąjį Dievo įsakymą: „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane“ (Iš 20, 3).
Negalime abejoti: Dievas iš tikrųjų mus myli, juk per Jėzų Kristų tapo tikru žmogumi ir pasirinko pačią baisiausią mirtį už mūsų nuodėmes. Tačiau nereikia tikėtis, kad Dievas pašalins iš šio pasaulio dar ir visas kančias. Bet kokia kančia – kieno nors nuodėmių pasekmė, pradedant nuo pirmapradės nuodėmės, kuri vienaip ar kitaip mus paveikia, net jei nieko bloga nepadarėme. Dievas taip gerbia mūsų laisvę pasirinkti, kad suteikia mums realią galimybę arba atsiliepti į Jėzaus Kristaus meilę ir patikėti Jam visą savo gyvenimą, visus skausmus ir džiaugsmus, kad galėtume per mirtį išsilaisvinti nuo visų kančių ir pasiekti laimę amžinajame gyvenime, arba atmesti Jėzų Kristų, likti savo nuodėmėse ir sulaukti amžinosios mirties kančių.
 
Dievo atsakas į mūsų ligas ir kančias
 
Be abejonės, Dievas gali antgamtiškai išgydyti žmones. Įtikinami yra daugelis Biblijoje pateikiamų pavyzdžių (nebent kas nors atkakliai nenori priimti jų kaip tiesos), net ir šių dienų pasaulyje neretai taip išgyjama. Prisiminkime du atvejus: kolumbietė Glorija Polo, nutrenkta žaibo, nepaisant gydytojų prognozių, ne tik išgyveno, bet ir visiškai pasveiko; keletas žmonių stebuklingai pasveiko po Eucharistijos stebuklo, įvykusio 2008 m. Sokulkoje (Sokołka) (Mylėkite viens kitą, Nr. 3, 2014).
Nuolat matome, kad Dievui ne tiek svarbu išgydyti mus nuo fizinių negalavimų, kiek išgydyti mūsų sielas. Bet kurio žmogaus siela serga nuodėme – prisirišimas prie nuodėmių yra tikroji problema.
Jėzus, grąžinęs fizinę sveikatą paralyžiuotajam, pirmiausia pasakė: „Pasitikėk, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!“ (Mt 9, 2). Šis žmogus patikėjo Jėzumi ir gavo nepelnytą malonę – nuodėmių atleidimą, o jo fizinis išgydymas tik patvirtino jo naujo gyvenimo pradžią.
Be to, Dievas nori, kad kitų žmonių ligos ir kančios paskatintų mus vienas kitą užjausti, mylėti ir būti vienas kitam gailestingiems. Šv. Paulius moko: „Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą.“ (Gal 6, 2). Kiekvienas, kuris guodžia kenčiantįjį ir palengvina jo skausmus, vykdo Dievo valią; kai kuriems Dievas duoda gydytojams reikalingų žinių ir įgūdžių. Biblija moko: „Betgi ir gydytojui leisk ateiti, nes VIEŠPATS jį sukūrė; neleisk jam nuo tavęs pasitraukti, juk tau jo reikia. Būna atvejų, kai išgijimas yra gydytojo rankose, nes ir jis meldžiasi VIEŠPAČIUI, kad suteiktų jam sėkmę nustatant ligą ir gydymas išgelbėtų ligonio gyvastį.“ (Sir 38, 12–14).
 
Gydytojas negali užimti Dievo vietos
 
Vis dėlto Šventajame Rašte yra ir įspėjimas, susijęs su gydymu. Kronikų 2 knygoje (16, 7–10) pasakojama apie karalių vardu Asa, kuris nepakluso Dievo mokymui ir įmetė pranašą Hananį į kalėjimą. Po to karalius sunkiai susirgo. Liga tapo proga apmąstyti savo padėtį ir kreiptis į Dievą, „tačiau net sirgdamas jis neieškojo VIEŠPATIES, bet kreipėsi į gydytojus.“ (2 Kr 16, 12). Kas iš to, kad jo karstas buvo pripildytas „visokių kvepalų, maišytų su aliejais. Jo garbei buvo užkurtas didžiulis laužas“ (2 Kr 16, 14). Tai buvo toks vaistas, kaip mirusiajam – karštas kompresas. Visiškai neįmanoma kančios, nuodėmės ir maišto prieš Dievą problemą išspręsti medicininėmis procedūromis ar vaistais.
Be to, visada egzistavo ir tebeegzistuoja gydymo metodų, kurie glaudžiai siejasi su pagoniškais tikėjimais ir praktikomis, net demonų kultu ir neturi jokio ryšio su Dievu. Negalime tikėtis, kad Dievas veiks per gydytoją, akivaizdžiai pažeidžiantį pirmąjį įsakymą: „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane“ (Iš 20, 3).
Pavyzdžiui, pastaruoju metu madinga tampa kinų medicina kaip senovės medicinos sistema, tariamai atkurianti vidinę harmoniją, energijos pusiausvyrą. Visa kinų medicinos filosofija pagrįsta demoniškomis idėjomis, kuriomis remiantis pasaulis susideda iš dviejų tarpusavyje susijusių pradžių gundymus– šviesos ir tamsos, iš kurių konfrontacijos susikūrė pasaulis ir kurios jį valdo. Ši pasaulėžiūra vadovaujasi šešių energijų, penkių pokyčių, penkių stichijų ir daugelio kitų veiksnių filosofija, tariamai nulemia žmogaus sveikatą. Žinoma, Jėzui Kristui, Dievui, tapusiam žmogumi ir savo kančia išlaisvinusiam mus iš nuodėmių, ši idėja visiškai svetima. Pagal Rytų koncepcijas, užtenka atsižvelgti į įvairius astrologijos, magijos, aplinkos ar visuomenės veiksnius, ir pasieksime energijų harmoniją ir „sveikatos“ būseną. Akivaizdu, kad gydymas ir profilaktika pasitelkiant kinų mediciną reikalauja priimti (bent jau gydytojui) šią pasaulėžiūrą, kurioje Dievo vietą užima kažkokios beasmenės energijos. Toks gydytojas negali tuo pačiu metu pripažinti tiesos apie Dievą.
Tiesa apie Dievo yra tokia: „Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.“ (Jn 1, 5). Tamsa – tai šviesos nebuvimas, o nuodėmė – sunaikinimas to, ką Dievas sukūrė tobulą. Pagoniškieji tikėjimai atmeta šią tiesą ir bando mus įtikinti, kad tamsa yra toks pats būvis kaip ir šviesa bei kad šie du būviai tarpusavyje sąveikauja. Dievas, leidęs mums save pažinti per Bibliją, visiškai nesutinka su tokia pasaulėžiūra: „kas bendra tarp šviesos ir tamsos?“ (2 Kor 6, 14–15). Kristus yra šviesa, kurios tamsa neužgožė (Jn 1, 5), kuri išsklaido ir naikina tamsą, suteikia žmonėms gyvenimo šviesą. Tas, kas atmeta šią tiesą, ima tikėti melu, o melas visada ateina iš šėtono, kuris „niekuomet nesilaikė tiesos, – jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“ (Jn 8, 44).
Taigi, jei gyjama ne padedant Dievui, taip gali veikti blogio jėgos arba dvasios, kurios trukdo mums pažinti Dievą ir išsigelbėti.
 
Alternatyvios medicinos grėsmė
 
Biblija mus perspėja: „Juk pats šėtonas sugeba apsimesti šviesos angelu.“ (2 Kor 11, 14). Demoniškos jėgos visada pasirengusios veikti ten, kur žmonės bando patirti antgamtinių dalykų. Apie tai skelbia šv. Paulius Pirmajame laiške korintiečiams (10, 19–20): „Ką gi sakau? Ar kad stabams paaukota mėsa šį tą reiškia? ar kad ir stabas yra šis tas? Ne, aš sakau, kad, aukodami atnašas, pagonys aukoja ne Dievui, bet demonams. O aš nenoriu, kad jūs taptumėte demonų bendrininkais.“
Stabas nieko nereiškia, auka jam arba pagoniškos apeigos neturi jokios galios, bet demonas (velnias) gali apgauti žmogų, sudarydamas išgijimo iliuziją, kad nutrauktų žmogaus santykius su Dievu.
Homeopatija, bent jau jos kūrėjų supratimu, turėtų išgydyti mūsų vidines jėgas, sielą ir dvasią, bet šios mūsų „Aš“ sritys turi būti prieinamos tik Dievui. Ne vien man įtartinai atrodo jokio mokslinio paaiškinimo neturintis homeopatijos poveikis. Lenkijoje gydytojų ekspertų grupė padarė tokią išvadą: „remdamiesi prieinamomis žiniomis apie homeopatijos praktikų poveikio saugumo ir pasekmių prielaidas, pripažįstame, kad šis gydymo metodas neatitinka šiuolaikinės medicinos reikalavimų, o jų pagrindiniai principai prieštarauja mokslo žinioms“ (dokumentą pasirašė devyni profesoriai 2008 m. balandžio 4 d.). Ekspertai išvardijo 15 priežasčių, kodėl homeopatija negali būti laikoma moksliškai įrodytu gydymo metodu, ir išvadoje parašė: „Mes visi manome, kad gydytojai neturėtų taikyti šio metodo. Gydytojas privalo sąžiningai informuoti ligonius, reikalaujančius juos gydyti pasitelkiant homeopatiją, kad šis metodas neturi poveikio.“ Tokia yra mokslininkų nuomonė.
Tad iš šiuolaikinio mokslo perspektyvos homeopatija gydant ligas yra neveiksminga, o, turint omenyje dvasinius pavojus, padėtis gana aiški: homeopatijos metodas gali veikti tik todėl, kad demoniškos jėgos, pasislėpusios už neištirtų „energijos šaltinių“, sukuria išgijimo iliuziją žmonėms, patikėjusiems šių „energijų“ veikimo stebuklu. Jei norite – pasitikėkite homeopatija ir užtverkite savo širdį, sielą ir dvasią Dievo veikimui. Tik prisiminkite, kad nei Samuelis Hanemanas (Hahnemann), nei J. Lozovskis (Lozowsky), nei kiti homeopatijos kūrėjai ir rėmėjai neatidavė savo gyvenimo už jus, kaip tai padarė jus pamilęs Jėzus Kristus. Pagalvokite, kuo labiau galite pasitikėti…
Tas pats galioja ir bioenergijos terapijai. Veikimo principas – tipiškas okultizmas, nes gydo „dvasinės būtybės“, vadinamos „energijomis“.
Žozefas Marija Farlenas (Joseph-Marie Verlinde), ilgą laiką gydęs žmones bioenergijos terapijos metodais, savo knygoje „Dievas išgelbėjo mane“ liudija, kad taip išgydyti galėjo tik pats būdamas pasyviu okultiniu mediumu. Piktoji dvasia iš karto gaudavo galimybę veikti per jį ir paveikti pacientą. Ž. M. Farlenas daugelį metų buvo vieno Indijos guru mokinys ir pasiekė aukštą pasišventimo lygmenį. Užmokestis už tai buvo tai, kad blogio jėgos pavergė jį, – iš tos vergijos Ž. M. Farlenui pavyko išsivaduoti tik po 9 metų, įtikėjus Jėzų Kristų. Išlaisvintas jis neteko visų gebėjimų „gydyti“, bet gavo kitokią dovaną – dvasių atpažinimo dovaną, su kuria jis daug metų vaisingai tarnauja Bažnyčiai – padeda daugeliui žmonių rasti širdyje Dievo ramybę.
 
Miroslavas Ruckis