Šeima – Dievo gailestingumo veiklos vieta

Norint mėgautis nuodėmių
atleidimo stebuklu, pereiti iš
dvasinės mirties ir pasiekti
gyvenimo pilnatvę Dievo vaiko
laisvėje, reikia ateiti pas Jėzų
ir priimti Jo begalinio
gailestingumo malonę, atgailos
 sakramente išpažinti visas savo
nuodėmes, už jas gailėtis ir stengtis
pasitaisyti.
Gailestingojo Viešpaties
prisilietimas
Afrikoje turėjau  galimybę dalyvauti nepaprastose dalijimosi grupėse. Tai įvyko didžiausiame Kenijos kalėjime, kuriame kalėjo net 4000 kalinių, nepaisant to, jog kalėjimas skirtas  1400 asmenų. Į šį kalėjimą atvykome drauge su kunigu, kuris dar pakeliui man pasakė: ,,Šiandien stipriai pajusi gailestingojo Viešpaties prisilietimą.“ Po tam tikrų sunkumų, susijusių su leidimu įvažiuoti, kalėjimo direktorius leido pusvalandžiui susitikti su kalinių grupe! Tačiau giliai širdyje neįprastai suvokiau, jog ne direktorius sprendžia, su kuo ir kiek ilgai galime susitikti, sprendimas priklauso tik Dievui.  Jaučiau, kad Dievas paruošė šį ryšį su gailestinguoju Viešpaties prisilietimu, kaip atsaką į kunigo, mano ir tų nepažįstamų žmonių, esančių anapus kalėjimo sienų,  maldą.  Direktorius nurodė du pavojingus sargybinius, kad mus lydėtų. Buvome keturiuose korpusuose, įvairiose kamerose, kur dalijomės kunigo Tadeušo Dajčero  (Tadeusz Dajczer) knygos Rozwarzania o wierze fragmentais, kuriuose kalbama apie ,,laimingą kaltę“ (plg. Exultet). Remdamasis tų kalinių atvirumu ir tikėjimu, žavėjausi jų liudijimais – buvo tikri, nuoširdūs, kartais kupini skausmo, bet tuo pačiu kupini tikėjimo, pasitikėjimo ir gailestingumo. Didžioji jų dalis, kaip ir aš,  buvo vyrai ir tėvai. Labai atgailaudami išpažino savo kaltę dėl  nusikalstamos  veiklos, kurią padarė savo šeimai. Daugeliu atvejų jų bausmė buvo neproporcingai didelė kaltės atžvilgiu, pvz., kalėjo už vagystę, kuriai ryžosi, siekdami apmokėti žmonos po gimdymo buvimą ligoninėje. Kai kurie buvo nuteisti neteisėtai. Jų liudijimuose vietoj nevilties buvo pasitikėjimas – jie sugebėjo patikėti Dievui savo ir savo šeimų likimą, nors kai kurie buvo nuteisti mirties bausme arba laukė tokio nuosprendžio. Dalijantis su jais ir klausantis jų liudijimų jaučiau neįprastą dvasinę brolybę, kad mus visus iš tiesų myli Dievas, nepaisant mūsų vargų ir kad visada su mumis drauge yra Marija, mylinti Motina.
Kai buvome jau paskutiniame, didžiausiame kalėjimo korpuse, aš taip pat pasidalijau liudijimu. Marijos ir Jos meilės buvimo atmosfera sąlygojo, jog išdrįsau papasakoti vieną sudėtingą dalyką, apie kurį niekam iki šiol nebuvau užsiminęs. Tai buvo kažkas tokio, jog jei ne Dievo gailestingumas, būčiau patekęs į šių kalinių panašią padėtį. Nusimečiau geros savigarbos kaukę, atleidau gėdos stabdžius, nes šioje atmosferoje, besąlyginės Marijos meilės esybėje, buvau įsitikinęs, kad aš, taip pat kaip ir jie, esu mylimas. Pasidalijęs suvokiau, jog mes esame čia daugiau nei keturias su puse valandos. Kaip tai įmanoma, kad sargyba nesureagavo? Ir staiga vienas iš sargybinių skubiai artinasi prie mūsų… Išsigandau! Tačiau, didžiulei mano nuostabai, nedrąsiai ir nuolankiai paklausė, ar jis taip pat galėtų pasidalyti savuoju liudijimu! Neįmanoma aprašyti to sargybinio, taip pat šeimos tėvo,  nuolankumo, kai šis  išpažino savo silpnybę, prašė kalinių pasimelsti jo intencija. Pasakė: ,,Broliai, tikiuosi jūsų maldos. Jūs čia neturite tiek daug progų nusidėti, esate saugomi. Aš, kuomet iš čia išeinu, dažnai nusižengiu ir skaudinu savo šeimą.“  Akimirkos, praleistos nuteistųjų tarpe, ir tas prisipažinimas Dievo akivaizdoje tarp kalinių buvo ypatingas laikas, ,,laimingos kaltės“ bei gailestingosios Dievo meilės liudijimas. Kai leidžiame besąlyginei Dievo meilei mus apgaubti, tuomet išnyksta hierarchijos ir žmogiškosios pažiūros, o pasilieka troškimas būti Jo apkabintam, nes tikime Jėzaus patikinimu: ,, Kuo didesnė kančia, tuo didesnė yra mano gailestingumo teisė“ (Faustinos dien. 1182).
Marija suteikia mums pavyzdį
Dievo gailestingumo dovaną privalu nepaliaujamai priimti, kasdien juo gyventi ir perduoti kitiems. Marija, kuri savo motiniška meile rūpinasi mūsų išganymu, suteikia mums geriausią pavyzdį, kaip reikia pasitikėti ir garbinti Dievą  už Jo begalinį gailestingumą. Magnificat himnas yra santrauka Jos visiško pasitikėjimo ir Dievo gailestingumo garbinimo.
Pirmasis stebuklas, kurį Viešpats Jėzus padarė, buvo Kanos Galilėjoje vestuvių metu, kai jauniesiems pasibaigė vynas. Tai galėjo tapti didžiulio nepatogumo priežastimi. Marija, gailestingumo Motina, pastebėjo šį trūkumą ir suskubo taisyti šią painią situaciją. Tokia jau yra ta mūsų Motina: mus aplenkia, ir kol patys pastebėsime trūkumus savo šeimose, vaikuose, požiūriuose, Ji jau meldžia mums to, ko labiausiai reikia, ir ,,paspartina“ Dievo veikimą. Viešpats Dievas galės sėkmingai veikti mūsų gyvenime ir teikti pagalbą, kai mes kasdienėje savo maldoje Jam patikėsime save ir visus savo reikalus per Mariją, Jos Nekalčiausioje Širdyje.
Šeima yra pirmoji bendruomenė, ypatinga Dievo gailestingumo veiklos vieta. Kaip vandenį sugerianti kempinė, taip kiekviena šeima privalo būti persisunkusi Dievo gailestingumo meilės. Kuo didesnė šeimos narių silpnybė ir trūkumai, tuo labiau Dievas trokšta pasilenkti ir išlieti savo gailestingumą. Jis jaučiasi laimingas, kai gali tai padaryti.  Tada įvyksta taip vadinamas perteklinis įstatymas,  nes dosnumo pertekliui būdingas Dievo veiksmas ( J. Ratzingeris, Apie buvimo krikščionimi prasmę). Kai meldžiamės, kai sąmoningai nusigręžiame nuo blogio ir neatidėliotinai, padarę sunkią nuodėmę,  atliekame atgailos sakramentą, tuomet pajuntame begalinį Dievo gailestingumą ir mumyse prabunda padėka Dievo gailestingumui.
Pavyzdžiu gali būti netgi mūsų šeima – panaši į kitas, besigrumiančias su savo problemomis. Mes turime tiek daug nelaimių ir mūsų silpnumas yra toks didelis, jog be Dievo pagalbos jau pačioje pradžioje nuleistume rankas. Nesugebėtume rasti išeities be nepaliaujamo atsivėrimo maldoje Dievo gailestingumui ir be Marijos, Gailestingumo Motinos, užtarimo.  Viešpats Dievas vedė mus per įvairias grėsmes. Žvelgiant į praėjusius metus, negalime nesistebėti, kiek gavome malonių. Belieka suklupti ant kelių ir visa širdimi dėkoti Dievui už Jo gerumą. Dievas ne tiktai užpildo mūsų trūkumus, bet taip pat savo gailestingumu mus tobulina, moko atsiprašyti ir atleisti, pripažinti savo pasididžiavimą (kuris daugsyk ima viršų), parodo, kaip tapti nuolankiais ir ištiesti rankas į Jį, prašant gailestingumo. Rožinio malda, Dievo gailestingumo vainikėlis, dažnas dalyvavimas Eucharistijoje bei Švenčiausiojo Sakramento adoracija padeda suprasti, jog pripažinus savo vargus ir kreipiantis į Jį, patiriame begalinį Dievo gailestingumą. ,,Bedugnė šaukia bedugnei tavo krioklių griausmu, visa tavo bangų mūša ir vilnys mane skandina“ ( Ps 42,8).
Atsiverti atgailos
malonei
 
Dėl žmogaus prigimties, patI savo nelaimės įgijimo patirtis yra neabejotinai skausminga. Nieko keista, kad senas žmogus, esantis mumyse, norėtų šią patirtį savyje užtušuoti arba nuo jos pabėgti. Naujas žmogus, trokštantis gyventi Dieve, nemaištauja ir nebėga nuo tiesos. Remiantis tiesa jam sekasi nugalėti egoizmą ir savus interesus, pažvelgti į save Dievo akimis ir atsiverti atgailos malonei. Atgaila yra viena iš dvasinio gyvenimo pakopų. Sąžinės balsas parodys mums padarytus nusižengimus ir įvyks savanoriškas prisipažinimas: taip, tai aš padariau šią nuodėmę, kuria įžeidžiau Dievą, negaliu sustoti šioje tuštumoje, kurią mano sieloje sukūrė  nuodėmė, nes pasirinkau sūnaus palaidūno kelią. Reikia stengtis iššaukti atgailą – širdies skausmą – ir viduje, verkiant iš gailesčio, kuo skubiau sugrįžti pas gailestingąjį Tėvą.
Tačiau ką daryti, jei esame įsitikinę, jog ne mes nusižengėme, ir jaučiamės esą nuskriausti? Atgaila taip pat, pasirodo, yra išeities raktas, kai – neteisybės, piktnaudžiavimo ar netinkamo elgesio akivaizdoje –  jaučiamės esą bejėgiai ir užvaldyti blogų minčių ir jausmų. Kai atliksime sąžinės ataskaitą, greitai atrasime priežastį atgailai. Galbūt mano kaltė, jog toje situacijoje trūko pasitikėjimo, trukdančio artintis prie Dievo ir savo kančias susieti su Kristaus Kryžiaus kančia, galbūt perdėtas dėmesys sau visiškai mane izoliavo nuo dvasinės  realybės? Tačiau atgailos dėka išpildome Jėzaus prašymą: ,,Dabar padėk savo galvą ant Mano peties, ant Mano širdies ir pasisemk iš jos jėgų ir galios visiems kentėjimams, nes niekur kitur nerasi palengvėjimo, pagalbos nei paguodos“ (Faustinos dien. 36).
Prašyti gailestingumo
Jei mes patys kaip tėvai jaučiamės esą sūnumis paklydėliais, tai mūsų neturėtų stebinti, jog mūsų vaikai, ypač paauglystėje, maištauja ir patys renkasi nuodėmės kelią. Nenori mūsų klausyti, save pasmerkdami skausmingoms savojo pasirinkimo pasekmėms. Tokios situacijos skatina mus evangelinės moters pavyzdžiu prašyti gerąjį Jėzų malonės: ,,Viešpatie, padėk man!“ . Ir ji, neatgrasinta Jėzaus atsakymo: ,,Negerai yra atimti iš vaikų duoną ir mesti ją šunims“, nenustojo tikėti: ,,Taip, Viešpatie, tačiau ir šunyčiai minta trupiniais, kurie nukrinta nuo jų ponų stalo“ (plg. Mt 15, 21-28). Prašyti gailestingumo išmokome sunkiai pagydomos ligos metu, kuri palietė vieną iš mūsų vaikų – gražų, tvirtą, talentingą ir jautrų. Pasaulis tuomet mums apsivertė aukštyn kojomis ir viskas tapo abejotina. Darėme, ką galėjome, vis dar tikėdami, kad Viešpats Dievas privalo tuoj pat išgydyti, kad Jis mums yra įsipareigojęs, o mes turime teisę į normalų gyvenimą. Daugelį metų mes nematėme mūsų maldos pasekmių, jokios vilties. Kodėl nėra atsakymo? Pamažu pradėjome pastebėti subtilią Dievo pedagogiką. Iš laiko perspektyvos matome, kad Jis mūsų niekada neapleido. Patyrėme tai, apie ką rašo popiežius Pranciškus paskutiniame savo raginime: ,,Dievas ragina tėvus gyventi ir rūpintis. Todėl šeima visada buvo artimiausia ,,ligoninė“. Rūpinkimės savimi, palaikykime vieni kitus ir skatinkime vienas kitą, ir išgyvenkime tai kaip šeimos dvasingumo dalelę. […] Todėl abu tarpusavyje yra Dievo meilės atspindys, kuri džiugina žodžiu, žvilgsniu, pagalba, glamonėmis, apkabinimais“ (plg. Amoris laetitia, 321).
Viešpats girdi tuos,
kurie šaukiasi pagalbos
Žmogus susiduria su įvairiais išbandymais, kartais netgi pribloškiamas  sudėtingų nutikimų. Tai gali būti apiplėšimo malonės, tokios kaip darbo praradimas arba šeimos nario liga. Tuomet ypač būtinas  pasitikėjimas ir būtinybė maldoje stotis prieš Dievą su savąja kančia ir bejėgiškumu, Jam paaukojant savo baimes ir kentėjimus. Viešpats Dievas žvelgia į širdį ir nesvarbu, kokį išsilavinimą žmogus turi, kokią padėtį visuomenėje užima, kas jis yra savo akimis. Dievas palinksta ties silpnu nusidėjėliu, ties elgeta, kuris šaukiasi pagalbos, rodydamas jiems savąjį gailestingumą. Mūsų šeimose gali būti gyvenimo paniekintų žmonių arba tokių, kurie prarado daugybę galimybių – ir kiti jau juos išbraukė. Ir staiga pastebime juose stulbinantį atsigręžimą į Dievą, neįprastą Dievo malonės veikimą. Dievas tam tikrą akimirką palinksta ties mažu ir užmirštu žmogumi ir apdovanoja pačiomis brangiausiomis dovanomis. Apie tai rašoma 34 psalmėje: ,,Šis vargšas šaukėsi, ir Viešpats išgirdo. […] Viešpaties akys žvelgia į teisiuosius, jo ausys girdi jų šauksmą.[…] Viešpats yra arti tų, kurie sielojasi, ir gelbsti nevilties apimtuosius.“ Tai primena šeimos tėvo, kuriam kažkada labai sekėsi, situaciją, tačiau laikui bėgant jo gyvenimą apniko virtinė nelaimių. Tokio žmogaus biblinis pavyzdys yra Jobas. Pats Viešpats Dievas mus įtikina, kad niekuomet neapleis varguolio, atgailaujančio nusidėjėlio: ,, „Viešpatie, kas gi gali tau prilygti?
Tu išgelbsti menką nuo galiūno,
vargšą ir beturtį nuo engėjo“.
Pikti žmonės liudija prieš mane,
kaltina nusikaltimais, apie kuriuos nieko nežinau.
Jie atmoka man piktu už gera,
mane alindami.
Betgi, jiems susirgus, aš vilkėjau ašutinę,
varginau save pasninku.
Meldžiausi nulenkęs galvą, tartum būčiau meldęsis už savo bičiulį ar brolį.
Klajojau neramus, lyg motiną apraudodamas,
gedulo prislėgtas“ ( Ps 35,12-14).
SIekime abipusės gerovės ir pagarbos kiekvieno žmogaus orumui mūsų šeimose bei nesavanaudiško prieinamumo atmosferos, kuriai mus skatina Kristaus Evangelija. Privalome, taip kaip Jėzus, į kiekvieną žvelgti su meile (plg. Mk 10,21), su noru  padėti: ,,Ko nori, kad tau padaryčiau?” (Mk 10,51). Abipusė meilė šeimoje gali bręsti, kai jos nariai gyvena pašvenčiamojoje malonėje, arba kai juose gyvena ir veikia Kristus. Todėl būtina stengtis visą laiką turėti Dievą savo širdyje, t.y. būti pašvenčiamojoje malonėje. Tai įmanoma tuomet, kai mes nedelsiant, po kiekvienos sunkios nuodėmės, atliekame atgailos sakramentą, kasdien meldžiamės ir priimame Jėzų Eucharistijoje.
Kalbant apie tarpusavio meilę šeimoje privalome prisiminti svarbiausią tiesą: ,,Meilė tai Aš – Jėzus Kristus – Meilė, kuri tapo Žmogumi ir kuri sugrįžta ir ateina pas žmogų per Šventąją Dvasią. Neprašyk, kad išmokyčiau tave mylėti. Prašyk ir rūpinkis tuo, kad būčiau tavyje: Kad tu būtum Manimi, o Aš tavimi. Meilė tai ne gebėjimas mylėti, gerumo ir gailestingumo rodymas, kurio įmanoma išmokti ir ištreniruoti, kad galėtum tai liudyti žmonėms. Meilė tai Aš, užpildantis tavo širdį, kuri, jei man atiduodama nepaliaujamame šlovinimo ir padėkos akte – yra Mano visuma ir viskas, kas iš to išplaukia, yra Aš. Tuomet Aš per tavąją širdį einu pas žmones ir juos apdovanoju savimi. Glauskis prie Manęs, trokšk Manęs ir leisk, kad visiškai tave sugerčiau. Tada tavo tapatybė nebus prarasta, bet atsidurs toje tobulybėje, kuri tau buvo suteikta kūrybos akto metu ir kuriai esi pašauktas amžinajame gyvenime“(Alicja Lenczewska. „Slowo nauczania“ s, 152).
Hana ir Ksaveras Bordasiai
 
Iš žurnalo: Milujcie sie  2017, nr 1