Kai kurie pranciškoniškosios formacijos aspektai

Brandus, emociškai, intelektualiai ir dvasiškai išsivystęs žmogus suvokia, kad jo brendimas ir vystymasis yra nuolatinis procesas, t. y. jam būdinga nuolat save formuoti, priimti tam tikras vertybes ir jų laikytis ar net pakeisti, ieškoti tiesos apie save ir pasaulį, gyventi tiesoje. Žmogus savo gyvenime klausia: į ką aš noriu būti panašus arba kokiu aš noriu tapti? Mus formuoja (net nesąmoningai) mūsų aplinka, žmonės, kultūra. Net formacijos stoka taip pat yra savotiška formacija, kurios procese išryškėja tam tikri, tik tam asmeniui žinomi asmenybės kontūrai. Šiuolaikinis požiūris į žmogų, kad jis gali pagal savo norus ir jausmus save sukonstruoti, t. y. suformuoti ar net deformuoti, taip pat bus savotiškas formacijos variantas. Formuoti save – tai save lavinti. Formaciją galima apibūdinti kaip savo žmoniškosios būties autentiško pamato stiprinimą.
Platonas teigė, kad žmogus save suvokia, pasižymi sąmoningumu ir reflektuoja, geba pats save interpretuoti. U. Bekas (U. Beck) tvirtina, kad asmuo tampa „savęs kūrėju“ ir pasidaro atsakingas už savo gyvenimą. Postmoderniame diskurse asmuo, tapdamas savęs kūrėju, susiduria su prasmės ir tikslo problema. Masinis vartojimas, ekonomika yra siejama tik su nauda, vis didesnis asmens autonomiškumas sukuria prielaidą kilti prasmės krizei. Žmogaus emocijų, jausmų ir mentalinis bangavimas vertybių atžvilgiu asmenį išmuša iš pusiausvyros. Labai iškeliama patirties ir kūno svarba. Bet žinome, kad patirtis bręsta, keičiasi žmogaus požiūris ir į patį kūną. Šioje vertybių mugėje ir turguje, kurioje siūloma daugybė būdų, kaip įprasminti savo gyvenimą ir kaip formuoti save, gana sunku atsirinkti, kas tikra ir teisinga, ir užsitikrinti, kad, ėmusis šios formacijos, gyvenimas nesugrius.
Krikščionis – tai asmuo, kuris kasdien leidžiasi formuojamas ir atsiveria Šventosios Dvasios vedimui. Jo gyvenimo etalonas ir veikimo modelis yra Jėzus Kristus. Kalbant apie pranciškoniškąją formaciją, mūsų žvilgsnis krypsta į Pranciškų, kuris leidosi, kad jį autentiškai formuotų Jėzus. Svarbus pranciškoniškosios formacijos etapas ir, galima sakyti, fundamentaliu turinio atžvilgiu – tai šv. Pranciškaus atsivertimas, jo egzistencinis persikeitimas Dievo ir pasaulio atžvilgiu. Tai yra ypatinga dvasinė patirtis. Tai – naujas patirties kelias, kuris vedė jį į atsivertimą ir prasmės paiešką. Išryškėja pagrindiniai pranciškoniškosios formacijos elementai: patirtis, artikuliacija (įvardijimas) ir savęs pažinimas bei supratimas. Savo „Testamente“ Pranciškus rašė: „Dievas įkvėpė mane, brolį Pranciškų, taip pradėti atgailos gyvenimą. Kol dar gyvenau nuodėmėse, man buvo labai koktu matyti raupsuotuosius, bet pats Viešpats nuvedė mane pas juos, ir man jų labai pagailo. O kai pažinau juos, kas anksčiau atrodydavo koktu, virto kūno ir sielos paguoda, tikra palaima. Ir po to, ilgai netrukęs, atsiskyriau nuo pasaulio.“ Taigi, šv. Pranciškus neišgyveno kokios nors krizės, nesėkmės, savęs ieškojimo, bet svarbiausias dalykas buvo Dievo iniciatyva ir malonė. Pranciškus labiau džiaugėsi, žavėjosi, negu save teisė ar kaltino. Tai yra pranciškoniškosios formacijos pobūdis. Patirtis, suvokimas ir savęs pažinimas žvelgiant Dievo akimis keičia gyvenimą ir patį asmenį. Dvasinė patirtis ne tik šv. Pranciškų, bet ir kiekvieną pašauktąjį veda į platesnius formacijos horizontus: broliškumo ir seseriškumo ugdymą, neturto meilę, evangelizacinę misiją, tarnystės pašaukimą ir kt. Dievas atveria širdį į gyvenimą.
Pranciškoniškojoje formacijoje raktas pranciškoniškajam pašaukimui atpažinti yra grožis. Grožio pajutimas atsiskleidžia šv. Pranciškaus maldose, raštuose. Grožis, anot šio šventojo, reiškiasi per Dievo gerumą, meilę ir tiesą. Perskaičius Pranciškaus „Saulės giesmę“ grožis suspindi visa savo esme. Šis grožis skamba ne tik kūrinijoje, bet ir atsivertusio bei pasikeitusio žmogaus širdyje. Sąvoka „grožis“ apie 19 kartų įvairiomis formomis pastebimas jo raštuose kaip patikimas, malonumas. Tas grožio supratimas veda asmenį prie Dievo, kuris pats yra didžiausias grožis ir gėris.
Pranciškaus gyvenimas parodo, kaip giliai mumyse yra įsišaknijęs dinamiškas imago Dei – Dievo atvaizdas, ir tai pasireiškia kaip susitikimas ir atvirumas šiam atvaizdui. Pranciškoniškasis pašaukimas ne tik parodo Dievo ir žmogaus viziją, bet ir praplečia asmens laisvę, jam save aukojant.
 
 
Parengta pagal: A. Schmucki (red.). Wspolczesna formacja franciszkanska. Wroclaw, 2014.parengė V. T.
Tėvo Pijaus balsas, 2015, nr. 15.