T. Stanislovas Dobrovolskis OFMCap. Citatos
Kaip marginte išmargintos mūsų knygos citatomis. O ir mūsų kalbos! Ne tik pamokslininkai godžiai ieško sodrių sakinių, gražių minčių įvairiuose autoriuose, bet ir paprasti žmonės rašinėjasi į albumus dainas, įvairius sakinius. Kartais su tomis citatomis truputį ir juokinga. Parašo kas nors ar tai traktatą, ar net ištisą knygą ir neužmiršta riebiomis raidėmis užrašyti savo pavardę, bet, deja, užmiršo pasisakyti, kad jis tik suklijavo jungtukų pagalba citatas į krūvą. Vienas, kitas autorius parodo nemaža savų minčių, bet ir tai jis kažkur, kažkada pagavo užuomazgas minčių ir tik jas išvystė. Iš tiesų, viskas, kas vyksta moksle, literatūroje, retorikoje, visa yra it koks audeklas, išaustas iš citatų.
Panagrinėkime, kartais, savo minčių audeklą. Iš kur atsirado toji ,,siūlė“, kuri perėjo visą mūsų minčių srautą? Ach, tai anas žmogus ką tai skaudaus pasakė, ir štai ji, kaip kokia nauja citata mūsų dienos puslapyje, ištisą dieną būna nagrinėjama. Kaip keistai, kartais, būna, kad viena ar kita mintis taip giliai įstringa ir paduoda toną ištisiems mūsų sielos sluoksniams ar tai sugraudindama, ar tai pataisydama visą dienų grandį.
Mes pagal savo pareigas esame tarytum knygos, išstatytos visų žmonių skaitymui. Kaip giliai turėtų sudrebėti mūsų širdys, atsiminus, kad tiek daug žmonių ima į savo širdis citatas iš mūsų. Juk žmonės – tai knygos.
Ach, Dieve, aš noriu Tave visą nurašyti į savo puslapius, kad tie mano žmonės imtų citatas iš manęs, o po teisybei, tai iš Tavęs. Aš noriu, kaip anas pranašas, suryti suvalgyti knygą, tai yra Tavo mokslą. Amen.