Brolis kapucinas tėvas Stanislovas

2005 metai buvo skausmingi kapucinų vienuolijai: pavasarį netekome brolio Viktoro, o birželį atsisveikinome su tėvu Stanislovu. Kaip pasaulis nulenkė galvą ir iš naujo atrado popiežių Joną Paulių II po jo mirties, taip daugelis Lietuvos žmonių, mirus tėvui Stanislovui, pasijuto tarsi netekę tėvo ar tikro ir gero draugo, bičiulio.

Vis dėlto kaip gera, kad pasaulyje esama didžių asmenybių, kurias gal ne visi supranta, nepilnai suvokia jų idėjas bei darbus. Sunkių permainų kelyje Lietuvą lydėjo tėvas Stanislovas, kuris savo meile tiesiog netilpo savo pasirinkimo rėmuose. Jis norėjo mylėti visą Lietuvą, visus žmones –  ir kairę ir dešinę. Gal ne visiems buvo priimtinos jo politinės pažiūros, gyvenimo nuostatos. Jis tiesiog kentėjo dėl Lietuvos žmonių pasidalijimo, pykčio, vaidų. Troško, kad Lietuva būtų viena, kaip ir Kristus. Gal savo plačia meile ir įžeidė ką nors, ar kur nors suklupo, pasidavė silpnumui, – teatleidžia jam Dievas. Juk ir mes esame silpni. Bet jo gyvenimo pavyzdys, jo mintys ir patarimai daugelį gydė, rodė kelią pakilti  ir gyventi. Sovietiniam saugumui buvo be galo sunku kovoti su tėvo Stanislovo meile: jo klebonijos durys buvo atviros visiems – ir nusivylusiems, ir ieškantiems, ir netikintiems, ir net išdavikams (juk Dievui nėra nurašytų ar prarastų žmonių). Tėvas Stanislovas beveik visą gyvenimą praleido kaip tikras krikščionis – tremtyje. Du kartus buvo ištremtas į Sibirą, Vorkutą, grįžęs taip pat buvo persekiojamas ir sovietinio saugumo siunčiamas į pačias atkampiausias parapijas. Bet net sunkiausiuose savo gyvenimo momentuose, juodžiausiuose Lietuvos istorijos laikotarpiuose jis sugebėjo įžvelgti Dievo buvimą ir atskleisti jį žmonėms. Jam pačiam buvo nelengva – gal todėl, kad sau taikė vokiečių poeto M. Rilkės žodžius: svarbiausia nekalbėti apie pergales, svarbiausia būti ir ištverti. Jis nemėgo paviršutiniško, lengvapėdiško gyvenimo. Ji viliojo tiek dvasios, tiek gyvenimo gelmė. Jam svarbiausia buvo gyventi, būti. Tėvas Stanislovas niekada neatitrūko nuo tikrovės, nuo realybės, nes tikėjimas daro žmogaus būtį vis labiau suprantama. Jis rinko senus daiktus, bažnytinius rūbus, liturginius indus, sukaupė Vinco Svirskio išdrožtų kryžių kolekciją, nes jam, anot Rilkės, daiktai giedojo buvimą ir esimą, giedojo savo paslaptį ir save. Kiekvienas daiktas turėjo savo paskirtį ir erdvę, savo vietą. Seni daiktai tėvo Stanislovo rankose suskambėdavo nauja giesme gyvenimui ir Dievui, rodydami, jog yra įmanomas prisikėlimas ir persikeitimas. Jis stengėsi prikelti daiktus naujai būčiai, panašiai kaip ir žmones. Tarsi kiekviename iš jų matytų Dievo buvimo patvirtinimą. Stanislovui žmogus buvo tarsi perlas, kartais apsinešęs, apmusijęs nuo nuodėmės ir blogio –  savo malda, patarimu, pokalbiu stengėsi padėti. Kitus tiesiog stebindavo jo be išlygų teigiamas mąstymas apie pasaulį ir žmones. Tai tikra gyvenimo filosofija ir išmintis. Kokie “tvirti” būdavo jo pamokslai, kokia atsiskleisdavo mąstymo erdvė ir gelmė bei nepaprasta meilė Rilkės poezijai, kurią jis versdavo! Poezija ir tikėjimas – kas tarp jų bendro? Galbūt poezija tėvui Stanislovui  kalbėdavo ten, kur filosofija ar mokslas tampa nebylūs – gi eilės prabildavo mistine kalba… Tegu jo palikti darbai įkvepia, pastiprina, tegu rodo, jog Dievas yra meilė, jog Jis yra…

Similar Posts