T. Stanislovo Dobrovolskio OFMCap išmintis išgyvenant gyvenimo tamsumas

Tenka šiame gyvenime prisiliesti prie kitų ir savo kančios, nerimo, baimės, kuri mums teikia skausmo. Politinio kalinio, tremtinio, disidento, persekiojamo už savo pažiūras patirtis gali padėti mums apsvarstyti, pažvelgti nauju žvilgsniu, padėsiančiu atrasti naujos įžvalgos neparankiose mūsų gyvenimo situacijoje
Viename laiške t. Stanislovas rašo: „…mūsų dienų grundakordas ( vok. Pagrindinis akordas) „baimė“. […] Šis niūrusis Biblijos akordas tegu paragina į budrumą. Laikas mums, krikščionims, tai Dievo Akių žvilgsnis – pro nuobodulio, klaikumos, baimės miglas mes žvelgiame į Dievo Akis. Jos pačios ir čia laike, ir ten amžinybėje“. Atkreipia čia t. Stanislovas į du svarbius dalykus: į budrumą ir Dievo buvimą ir rūpinimasi mumis. Dievas yra tas pats ar mūsų kasdienybėje ar amžinybėje. Tikėjimas ir pasitikėjimas gali mums padėti išsivaduoti nuo baimės, nerimo, juk į mus nuolat žvelgia Dievas.
T. Stanislovas pamoksle „ Apie pergales” dėsto: „Ir kas man daryti akivaizdoje kančios, kuri nuolat manęs tykoja? Nugalėti ją? Kokie būdu? Jei kančia būtu nugalima, ji jau nebebūtu kančia, o laimė. Tai ir yra kančios esmė, kada ji atsistoja prieš mane visu savo klaikumu ir beprasmybe. Kai aš nugaliu, kai aš laimiu, aš esu laimingas.[…] O tai ir yra kančia, kai ničniekas negali padėti sau nei kitiems. Kuomet išstoviu lieku teisus… Kad tik laisvas linkčiau, nors ir sužeistas, ir neramus…“
T. Stanislovas primena seną tiesą, kurią kartais bandome paniegti ar neišgirsti, jog nuo kančios negalima pabėgti, ją reikia iškęsti, išgyventi, kas nėra patogu ir malonu ir remtis Dievu. Bet tu poto išlieki laisvas, išlieki asmenybė. Tai mūsų gyvenimo dalis.
O kitame pamoksle „Akivaizdžioji doktrina“ apie kančią išsireiškia: „Kančios relikvijos mums sako, kad daugiausiai solidumo mūsų gyvenimui ir mūsų sielai atneša kančios valandos. Kančia – tai ugnis, kuri mūsų gyvenime, mūsų buityje, mūsų aplinkoje išdegina visa kas tuščia, menkavertiška, tėra tik šiaudai.[…] Kai bėgu apkvaitęs nuo momento džiugesio, manyje niekas nebręsta.ai sutinku kančią, aš sustoju it tylumoje pradedu bręsti.Mano sunkiosios valandos – tai mano turtas ir relikvijos“. T. Stanislovas kančios neidelizuoja, neaukština, bet nurodo kaip priemonę ir naudą mūsų asmeniniam brendimui, mūsų gyvenimo vertingumui sukurti. Kančia apvalo ir net padeda labiau susitikti su savimi.
Paskutinį kartą prieš mirtį, vienoje iš paskutinių žmogiškosios egazitencijos sudėtinio, reikšmingo ir svarbaus akto, susirinkusiems žmonėms bažnyčioje pasakė šiuos žodžius – „Štai ką norėjau pasakyti : Nesusilituokite! Vyrai žino kas yra lituoklis, moterys – ne. Tai aš paaiškinsiu. Kai jūsų kūnas bus visiškai paliegęs ir nusilpęs tiek, kad nebegalėsite net rankos pakelti, pasistenkite, kad siela išliktu šviesi, kokia buvo visą gyvenimą. Kad jūsų siela nesusilituotu su paliegusiu kūnu. Tai to nuoširdžiausiai aš jums ir linkiu…“. Svarbus pastebėjimas: „Nesusilituokite“. Vieną kartą apie savo ligą t. Stanislovas yra pasakęs: „ liga yra, o ligonio nėra“. Šis jo liudijimas yra svarbus paraginimas mums ribinėse situacijose: sielos stovis, mūsų dvasingumas ir požiūris į pasaulį. Kaip svarbu nesusitapatinti ir nesureikšminti: jauti skausmą, nerimą, bet tai nėra visa tavo esmė ir esybė. Tai tik dalis tavo gyvenimo bet visas tavo gyvenimas.
Kartais atsitinka, jog po sunkiu išbandymų, žmogus sulūžta, žūsta, sunku jam atsitiesti ir visiems sunku išgyventi skausmo akimirkas, bet tai neišvengiama. Tegu šios t. Stanislovo išgyventos mintys ir patirtys ir tikėjimas Dievu tegu bus paguoda ir stiprybė išbandymuose.
Parengė V. T.