Jis parodė mums savo meilę iki galo (Jn 13, 1)

Turino drobulė yra nesuvokiamų kentėjimų, kuriuos Jėzus pakėlė eidamas į kryžiaus mirtį, liudijimas. Ji parodo mums, kaip tikras Dievas, kuris tapo tikru žmogumi, kentėjo, kad mus išgelbėtų – išlaisvintų iš nuodėmės ir mirties vergijos. Už Gelbėtojo kančią ir mirtį atsako visi žmo
nės. Kiekviena nuodėmė, kuri kada nors yra ar bus žmogaus padaryta, atveria dar vieną žaizdą Jėzaus kūne ir veda Jį mirti ant kryžiaus. Kančios kaina, kurią sumokėjo Dievo Sūnus, tampa išgelbėjimo šaltiniu. Kai atiduodame savo kentėjimus
Jėzui, Jo Kančia tampa mūsų išgelbėjimo šaltiniu, malonės versme. Užuot griovusi, ji pašventina mus ir yra panaudojama gelbstint kitus. Nukankinto Jėzaus atvaizdas ant Drobulės aiškiai atskleidžia neaprėpiamą Dievo meilę kiekvienam žmogui. Iš tiesų Jis parodė mums savo meilę iki galo (Jn 13, 1). Drobulėje matome Jėzaus kūną rigor mortis (sustingusio lavono) būklės. Jo sužalotas smakras taip prispaustas prie krūtinės, kad nematyti Jo kaklo. Po kankinančio plakimo Jam uždėtas erškėčių vainikas, paskui Jis buvo nukryžiuotas. Suskaičiuota beveik 600 Jo kūno žaizdų ir sužalojimų. Jėzus maldauja mus tirti Jo meilės gelmes kontempliuojant Jo kančią: …dažnai apmąstyk mano kančias, kurias dėl tavęs iškenčiau… Labiausiai man patinki, kai mąstai apie mano sopulingąją kančią (Šv. Faustinos dienoraštis, 1512).
Jėzaus veidas Nukryžiuoto žmogaus veidas Drobulėje, nepaisant įbrėžimų prie vokų ir ištinusių antakių, nuo lazdų smūgių
Jėzus, be savo sužaloto kūno atvaizdo, likusio Drobulėje, į kurią buvo įvyniotas Jį nuėmus nuo kryžiaus ir paguldžius nuo kryžiaus ir paguldė į kapą, paliko mums šokiruojantį kančios ir mirties įvaizdį. Kadangi ant Drobulės nerasta jokių gedimo pėdsakų, teismo ekspertai daro išvadą, kad kūnas buvo paliktas laidotuvių drobėje maždaug trisdešimt šešias valandas.
lūžusios nosies pertvaros ir kraujo krešulių plaukuose, stebina savo tyliu grožiu ir dieviškojo slėpinio gelme. Kaktos vaizdas rodo, kad ant jos yra didelis krešulys, kurio forma matoma 3 paveiksle. Ūsai ir barzda persisunkę krauju, galvos oda sužeista raunant plaukus. Evangelijose skaitome: Jie daužė jam galvą nendrine lazda, spjaudė ir priklaupdami neva garbino jį (Mk 15, 19), daužė jam į veidą (Jn 19, 3). Šitaip Jėzaus laikais buvo elgiamasi su šventvagiais:
Jėzus buvo pasmerktas mirti už šventvagiškas kalbas, už tai, kad laikė save Dievu. Tačiau, nepaisant visų šių fizinių ir dvasinių kančių, Jėzus spinduliuoja dieviška ramybe, tuo patvirtindamas, kad Jis yra Dievas ir kad pakėlė tokią didžiulę kančią, nes žinojo apie galutinę pergalę. Kančia ir mirtis daugiau nebebus beprasmės.
Vainikavimas erškėčiais Kareiviai, nupynę vainiką iš erškėčių, užspaudė jam ant galvos (Jn 19, 2). Šis kankinimo būdas sugalvotas būtent Jėzui. Joks kitas istorinis šaltinis nemini tokio kankinimo prieš nukryžiuojant. Drobulėje matyti daugybė joje tiksliai atsispaudusių kraujo dėmių ant kaukolės. Jos atsirado spygliams pradūrus galvos kraujagysles (kraujo indus). Erškėčių vainikas buvo nupintas kaip gaubtas, kuris dengė visą viršutinę galvos dalį. Chirurgai aptiko trylika žaizdų, kurias padarė spygliai, kaktoje ir dvidešimt galvūgalyje, tačiau iš viso jų buvo net penkiasdešimt. Kadangi viršutinėje galvos dalyje išsidėsto išti
sas nervų ir kraujagyslių tinklas, erškėčių vainikas turėjo sukelti didžiulį skausmą ir kraujavimą. „Atsižvelgdami į tai, – teigia L. Kopinis (L. Coppini), Bolonijos universiteto Anatomijos instituto vadovas, – kad viename kvadratiniame skalpo audinio centimetre yra daugiau kaip 140 į skausmą reaguojančių zonų, galite įsivaizduoti, koks nepakeliamas turėjo būti Jo skausmas“. Tyrimai rodo, kad kraujo pėdsakai sutampa su galvos kraujagyslių anatomija. Dar vienas akivaizdus faktas, patvirtinantis Drobulės autentiškumą, yra tai, kad žmogaus kraujo apytakos sistema nebuvo suprasta ar pavaizduota iki 1593 m.
Nuplakimas. Jėzus buvo žiauriai nuplaktas. Visame Jo kūne randama žaizdų, padarytų romietiško tipo rimbų, kurie vadinami flagrum, pėdsakų. Žaizdos ant sėdmenų rodo, kad Jėzus buvo plakamas nuogas. Nuplakimas buvo baisi bausmė, kuri dažnai baigdavosi mirtimi. Ji paprastai būdavo skiriama tik tiems, kuriuos gailėdavo bausti mirtimi. Nuplaktus kaltininkus vėliau paleisdavo. Rimbas būdavo padarytas iš trijų ilgų botagų su metalo nuolaužomis. Suduodant per kūną, jos išplėšdavo jo gabalus. Pradžioje Pilotas norėjo, kad Jėzus būtų tik nuplaktas. Jis sakė: Tad aš nuplakdinsiu jį ir paleisiu (Lk 23, 16). Tai paaiškina, kodėl jį pliekė tiek botagų, ir neįprastą žiaurumą, kuriuo pasižymėjo kareiviai: jie manė, kad bus įvykdyta tik ši vienintelė bausmė. Plakė du kareiviai: dešinysis buvo aukštesnis ir sadistiškesnis. Jėzus stovėjo truputį palinkęs, jo rankos buvo pririštos prie stulpo. Rimbo botagai apsivydavo apie Jo kūną, pliekdami ir priekį – krūtinę, pilvą, blauzdas ir šlaunis.
Kryžiaus kelias. Iš žaizdų pėdsakų, atsiradusių Drobulėje, kai kurie ekspertai daro išvadą, kad Jėzus nešė tik horizontalią kryžiaus siją, vadinamą patibulum, ir kad Jo rankos buvo prie jos pririštos. Sija tikriausiai svėrė apie trisdešimt kilogramų ir buvo 1,8 m ilgio. Kitų ekspertų manymu, Jėzus nešė visą kryžių. Nuplaktas ir visiškai išsekęs į egzekucijos vietą Jėzus atėjo nepaprastai sunkiai. Jis turėjo sukarti maždaug pusės kilometro atstumą. Jo keliai linko einant akmenuotu keliu, ir keletą kartų Jis krito veidu žemėn. Ekspertai atkreipia dėmesį į gilius įbrėžimus ant veido, nosies (čia rasta purvo ir akmens dalelių, susimaišiusių su krauju ir kelių, ypač ant dešiniojo. Kadangi Jėzus vienas negalėjo panešti kryžiaus, šimtininkas privertė Simoną Kirėnietį jį nešti paskui Jėzų (Lk 23, 26).
Nukryžiavimas Mirtis nukryžiuojant buvo vienas žiauriausių ir labiausiai žeminančių kankinimo būdų, kurie buvo naudojami Kristaus laikais. Ant Drobulės aiškiai matyti vinių dūrių padarytos žaizdos riešuose. Pėdos buvo prikaltos prie vertikalios kryžiaus sijos viena vinimi, kuri perdūrė čiurnikaulį. Kairė koja buvo uždėta ant dešiniosios. Rankos, padėtos kryžmai ant pilvo, aiškiai matomos. Prie kairiojo riešo yra didelis U raidės formos kraujo krešulys. Rankos buvo prikaltos prie sijos per riešus, nes kūno svoris buvo per didelis: perkalus delnus, rankos .. rankos, nusvertos kūno, po kurio laiko išsitrauktų. Todėl vinys buvo įkaltos per Destoto tašką, esantį tarp riešo kaulų. Nors šioje vietoje yra nedaug kraujagyslių, per ją eina medianinis (vidurinės arterijos) nervas, kuris kontroliuoja nykščio judesius. Perdūrus riešą ir medianinį nervą, nykštys užsilenkė į vidų, todėl Drobulėje matomi tik keturi pirštai. Drobulėje matyti dvi kraujo srovės, plūdusios iš kairės rankos riešo. Taigi ekspertai galėjo atkurti Jėzaus rankų poziciją ant kryžiaus. Ant jo kybodamas, Jėzus laikas nuo laiko bandydavo pasikelti kojomis, kad galėtų kvėpuoti. Dėl didžiulio skausmo ir išsekimo Jis vėl susmukdavo. Šie perdurtų rankų ir kojų judesiai truko tris valandas ir kėlė nenusakomą kančią. Procesas kartojosi vis dažniau, kol galiausiai Jėzus visiškai išseko ir mirė.
M. Piotrovkis TCr
Mylėkite viens kitą, 2012, nr 1.