Andriaus liudijimas

Andriaus liudijimas
Augau tikinčioje šeimoje, bet sovietiniais laikais tai buvo slepiama, neafišuojama. Mano vaikystė buvo kaip ir daugumos tais laikais. Mokiausi vidutiniškai, lankiau muzikos mokyklą. Paslapčiomis pradėjau eiti į irklavimo treniruotes, nes nepatiko, kad grojant smuiku reikia saugoti rankas. Baigęs muzikos mokyklą, pradėjau rimtai sportuoti. Nuo penkiolikos metų įsidarbinau ir lankiau vakarinę mokyklą. Mano pažįstamų rate alkoholis ir tabakas buvo nepageidaujamas, o sportas, gebėjimai ir noras kalti pinigus – pagirtinas. Pinigų netrūko. Nuo aštuoniolikos metų tarnavau kariuomenėje. 1991 m. grįžęs patekau ant privatizacijos, greitų, didelių ir nešvarių pinigų kalimo bangos. Atsidūriau kalėjime. Grįžęs tęsiau šią veiklą ir vėl patekau į kalėjimą. 2000 m. išvažiavau į Ispaniją, ir ten gyvenau trejus metus, sąžiningai dirbau ir uždirbau. Turėjau šeimą. 2004 m. grįžęs į Lietuvą, neberadau sau vietos, išvykęs į Vokietiją ėmiausi senųjų reikalų. Vėl kalėjimas. Vėliau išvykau į Didžiąją Britaniją ir tęsiau savo veiklą, todėl 2014 m. buvau deportuotas. Neturėjau nieko. Praradau kojų pirštus. Išgirdęs iš draugų apie Petrašiūnų gailestingumo namus ir nebeturėdamas vilties vienas išgyventi ir susitvarkyti, atėjau prašyti pagalbos. Prabuvęs čia pusę metų, pajutau, kad sugebėsiu pats toliau tvarkytis, ir išėjau į pasaulį. Jėgų užteko trims mėnesiams. Nusikaltimų nedariau, bet neatsispyriau alkoholiui. Jei pirmą kartą atėjau prispaustas reikalo, t. y. dėl ligos, tai dabar sugrįžau aiškiai supratęs, kad vienas, be bendruomenės ir Dievo pagalbos, nebeturiu jokių šansų susitvarkyti gyvenimo. Kad tai suprasčiau, teko daug mąstyti ir išgyventi.
Linkiu, kad kiekvienas suklydęs surastų savo kelią pas Dievą ir, Jam padedant, pradėtų gyventi tikrą, prasmingą gyvenimą.

Similar Posts