Miroslavas Ruckis. INTELEKTUALINIS SĄŽININGUMAS

Nobelio premijos laureatas, biochemikas Kristijonas Bemeris Anfinsenas Jaunesnysis (Christian Boehmer Anfinsen, Jr.) teigė: remdamiesi moksliniais įrodymais, „privalome pripažinti, kad egzistuoja paslaptinga galia, turinti neaprėpiamų žinių bei gebėjimų numatyti ir padariusi, kad visata pradėtų egzistuoti.“
Įspūdingas mokslo žinių pasaulis atveria mums nuostabų, neįtikėtinai tiksliai sukurtą pasaulį, turintį tikslą ir prasmę. Nereikia būti puikiems mokslininkams, kad pastebėtume kiekvienoje mus supančioje smulkmenoje priežasties ir pasekmės ryšį. Kiekvienas gali lengvai suprasti, kad dauguma stebimų reiškinių kreipia į pirmapradę priežastį – Dievą, kuris mus sukūrė ir išgelbėjo nuo amžinosios mirties. Nėra kitos priežasties – tik intelektualinis nesąžiningumas, kuris verčia mus prigalvoti keistų, menkaverčių, žemo lygio mokslinių teorijų, leidžiančių lengvai patikėti, kad Dievo nėra arba kad Jis nekelia mums jokių sąlygų.

Žinios apie visatą
 Mokslininkai, tiriantys visatą ir ją valdančius dėsnius, padaro stebėtinų išvadų. Pasirodo, kosmoso, kaip chaotiškai erdvėje ir laike išsisklaidžiusių dalelių, įvaizdis visiškai nesutampa su tikrove. Didžiulis tikslumas, su kuriuo kosmosas yra sustatytas, verčia pulti ant kelių, jei tik esame sąžiningi patys su savimi ir pajėgiame pripažinti, kad egzistuoja Kai kas, kuris yra už mus protingesnis ir galingesnis.
Kad įvertintumėte neįtikėtiną visatos dėsnių tikslumą, įsivaizduokite milimetrinę liniuotę, kurios ilgis – nuo vieno visatos krašto iki kito. Tokia liniuotė būtų padalyta į neapsakomai daug centrimetrų. Sakykime, kad joje pažymėtas raudonas taškas yra visuotinės traukos dėsnis. Kas nutiktų, jei šis dėsnis būtų sumanytas ne toks tikslus? Jeigu traukos jėga būtų truputį mažesnė ar didesnė, negu yra? Kas būtų, jei dangaus kūnai trauktų vienas su kitą šiek tiek smarkiau arba šiek tiek silpniau? Gali atrodyti, kad nieko ypatingo nenutiktų – galbūt būtume šiek tiek sunkesni ar lengvesni. Iš tikrųjų net menkiausias visuotinės traukos dėsnio pokytis visam kosmosui būtų katastrofa.
Kas atsitiktų, jei liniuotėje, kurios ilgis – nuo vieno visatos krašto iki kito, padėtą raudoną tašką, žymintį visuotinės traukos dėsnį, perkelsime nors kelis centimetrus? Pasirodo, net dėl tokio nežymaus pokyčio kosmosas subyrėtų kaip kortų namelis. Tik puikybė gali neleisti mums pripažinti, kad toks tikslumas yra nesuvokiamas protu ir neatitinka mūsų galimybių, tad egzistuoja už mus visus neišmatuojamai protingesnis Asmuo, kuris viską iki smulkmenų apgalvojo ir su didžiuliu tikslumu sukūrė.
Arno Alanas Penziasas (Arno Allan Penzias), Nobelio premijos fizikos srityje laimėtojas, sakė: „Astronomija kreipia mūsų dėmesį į išskirtinį įvykį: visata staiga atsirado iš nieko ir pasižymi vos išlaikoma pusiausvyra, kuri reikalinga gyvybei egzistuoti ir gali būti siejama su pirmapradžiu, galima sakyti, antgamtišku planu.“ Šio garsaus mokslininko pažiūriu, „pasaulio sukūrimą įrodo visi pastebimi duomenys, kuriuos iki šios dienos surinko astronomija.“
Štai kodėl Kristijonas Bemeris Anfinsenas teigė: „Mano nuomone, tik idiotas gali būti ateistas. Privalome pripažinti, kad egzistuoja paslaptinga galia, turinti neaprėpiamų žinių bei gebėjimų numatyti ir padariusi, kad visata pradėtų egzistuoti.“ Nepaisant to, mąstantys žmonės kartais sąmoningai pasirenka ateizmą, pamindami sąžiningumą. „Nenoriu tikėti Dievu, todėl pasirenku tikėti tuo, kas, gerai žinau, moksliškai neįmanoma, – spontanišku atsiradimu, vedančiu prie evoliucijos“, – šiais žodžiais savo intelektualinį pasirinkimą išreiškė žymus mokslininkas biochemikas Džordžas Valdas (George Wald), Nobelio premijos laureatas medicinos ir fiziologijos srityje.
 
Biologiniai įrodymai
Priešingai nei pasaulėžiūra, kurią perša populiarių autorių programos, straipsniai ir net mokyklų vadovėliai, šiuolaikinės biologijos duomenys neigia savaiminio gyvybės atsiradimo iš negyvosios materijos galimybę. Frencis Krikas (Francis Crick), gydytojas ir neurobiologas, Nobelio premijos fiziologijos ir medicinos srityje laureatas, padarė tokią išvadą: „Sąžiningas žmogus, apsiginklavęs visomis šių laikų žiniomis, gali tik pasakyti, kad (…) materijos atgijimas yra beveik stebuklas, – juk reikia įvykdyti tokią daugybę sąlygų, kad atsirastų gyvybė.“
Sensacingi pasakojimai apie tai, kad „pirmapradžiame buljone“ dėl elektros kibirkšties galėjo atsirasti molekulių ir iš jų vėliau išsivystyti gyvybė, aiškiai prieštarauja patikrintiems moksliniams duomenims. Profesorius F. Krikas teigė: „Dauguma aminorūgščių iš viso negalėjo atsirasti tokios sintezės būdu net per neribotą laiką“, – todėl, kad aminorūgštys gali susitelkti į gyvybiškai svarbias grandines tik įsitraukiant fermentams, o šių neatsiranda savaime negyvuosiuose organizmuose. Be gyvybės nėra gyvybės.
Molekulinės biologijos atradimai stebina mokslininkus molekulių sistemų sudarymo tikslumu, kuris neįmanomas be protingos kūrybinės jėgos.
Amerikos biochemikas Albertas Sent Georgijus (Albert Szent-Györgyi), Nobelio premijos fiziologijos ir medicinos srityje laureatas, laimėjęs Alberto Laskerio premiją už širdies ir kraujagyslių ligų mokslinius tyrimus, taip kalbėjo apie gyvųjų organizmų funkcionavimą: „Kad tiksliausiai sudarytos molekulės galėtų paveikti viena kitą tarpusavio priklausomybės grandinėje, jos turi idealiai tarpusavyje derėti – kaip šveicariško laikrodžio mechanizmas. Ar tokia sistema galėjo susikurti pati? Juk jei pakeistume bent vieną sudėtingo laikrodžio mechanizmo varžtelį, laikrodis sustotų. Teiginys, kad organizmas galėjo ištobulėti dėl vieno elemento mutacijos (…), panašus į teiginį, kad galima patobulinti šveicarišką laikrodį, metant jį į akmenį taip, kad tinkamai sulinktų jo varžteliai ir ašys. Kad laikrodis būtų patobulintas ir veiktų, turi būti pakeisti ir suderinti visi jo elementai tuo pačiu metu. Gyvųjų organizmų atveju viskas taip pat turėjo vykti vienu metu; tai visiškai neįmanoma atsitiktinės mutacijos būdu.“
Puikus tokios sistemos pavyzdys yra vabalas bombardyras Stenaptinus insignis, šaunantis į agresorių karštu, nuodingu skysčiu. Šis vabalas, neturintis supratimo apie chemiją, gamina savo kūne sprogius mišinius bei cheminį ginklą ir sėkmingai jį panaudoja prieš agresorių, nepakendamas sau. Sunku patikėti, kad toks vabalas susikūrė sudėtingą ir neklystančią sistemą laipsniškais atsitiktiniais evoliucijos pokyčiais, nes už kiekvieną menkiausią klaidą sumokėtų gyvybe ir niekaip negalėtų perduoti palikuonims genetinės informacijos apie tai, kaip tokių klaidų išvengti.
Kitas pavyzdys – elektroninis nanometrinio dydžio variklis, įterpiamas į paprastą bakteriją Escherichia coli, kuri gyvena žmogaus žarnyne, arba laikrodinis cianobakterijos mechanizmas su molekulės dydžio dalelėmis ir įmontuotais temperatūros kompensatoriais (Johnson, C. H.; Egli, M.; Stewart, P. L. Structural Insights into a Circadian Oscillator. Science, 2008, October 31, 322 (5902), p. 697–701). Palyginti su šiais nuostabiais mechanizmais, visi XXI a. nanotechnologijos pasiekimai atrodo gremėzdiškos statybos šalia išskirtinių juvelyrinių papuošalų. Tik dėl puikybės ir intelektualinio nesąžiningumo mąstantis žmogus gali neigti, kad egzistuoja Kūrėjas – genialus inžinierius, kuris išmintingai sugalvojo ir puikiai sukūrė tokius sudėtingus organizmus.
Šiuo aspektu daug išmintingesnė pasirodė neišsilavinusi žydų moteris, gyvenusi II a. pr. Kr. prie upės. Ji pasakė savo sūnui: „Maldauju tave, vaikeli, kad pažvelgtum į dangų bei žemę ir pasvarstytum apie visa, kas ten yra. Tada suvoksi, kad Dievas nepadarė jų iš pirma buvusių daiktų. Tokiu pat būdu žmonija atėjo į gyvenimą.“ (2 Mak 7, 28). Ne vienas šių laikų profesorius galėtų iš jos pasimokyti.
 
Istoriniai įrodymai
Tikslieji mokslai pateikia vis daugiau įrodymų, kad yra Dievas Kūrėjas – visko, kas egzistuoja, pirmapradė priežastis, o istorija įtikinamai parodo mums Dievą kaip mylintį tėvą, kuris nuolat rūpinasi sukurtu žmogumi ir stengiasi su juo bendrauti. Istoriniuose dokumentuose, surinktuose Biblijoje, kalbama apie tai, kaip Dievas veikia nuo pasaulio ir žmogaus sukūrimo, kaip pašaukė Abraomą ir subūrė žydų tautą, galiausiai kaip per Jėzų Kristų išpildė visus mesijinius pažadus ir pranašystes bei gyvena ir veikia Savo Bažnyčioje. Nė vienas žmogus ar net grupė žmonių nepajėgtų suplanuoti ir įgyvendinti įvykių, vykstančių tūkstančius metų, scenarijaus. Dievas bendrauja su žmonija, leidžia pažinti Jį kaip istorijos, kurioje nėra atsitiktinių dalykų, Viešpatį ir kuri atveda į išgelbėjimą kiekvieną žmogų, kuris nori būti išgelbėtas.
Vykdydamas savo išganymo planą, Dievas ne kartą kreipėsi pagalbos į žmones, vadinamus pranašais. Norėdamas mus nukreipti į išganymo ir amžinojo gyvenimo kelią, per pranašus Jis davė daugybę ženklų ir nurodė sąlygų, iš kurių žmonės galėjo atpažinti laukiamą Mesiją – Dievo Sūnų, pasaulio Gelbėtoją. Taip Dievas atmetė klaidos arba klastos galimybę: be Jėzaus Kristaus, niekas neįgyvendino tiek daug pranašysčių.
Kiekvienas Naujojo Testamento skaitytojas atkreipia dėmesį į pasikartojančius žodžius: „Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą“ (pvz., Mt 1, 22; 2, 5. 15. 17. 23; 3, 3). Savo knygoje Nepaneigiami įrodymai. Krikščionybės istoriniai liudijimai, faktai, dokumentai Džošas Makdauelas (Josh McDowell) visą 9 skyrių paskyrė išsamiai pranašysčių ir jų atsitiktinio išsipildymo tikimybės analizei. Autorius kalbėjo apie 332 pranašystes. Tikimybė, kad jau vien aštuonios pranašystės įvyko atsitiktinai, yra lygi 1:10¹⁷, lyg rasti pažymėtą monetą tarp 10¹⁷ nepažymėtų. Toks skaičius monetų padengtų Lietuvos teritoriją beveik metro storiu!
Bet ar galima laikyti Bibliją patikimu istoriniu dokumentu? Ką apie tai kalba ekspertai? Profesorius Nelsonas Gliukas (Nelson Glück), Jeruzalėje esančios Orientalistikos tyrimų amerikiečių mokyklos direktorius, teigė: „Vadovavau archeologiniams kasinėjimams su Biblija rankoje per 30 metų ir joje parašyti žodžiai niekada neklydo, žvelgiant iš istorijos taško.“ Dar vieną kategorišką teiginį suformulavo dr. Klifordas Vilsonas (Clifford Wilson), Australijos archeologijos instituto direktorius: „Nesu girdėjęs apie nė vieną autentišką archeologijos atradimą, kuris prieštarautų Šventajam Raštui. Biblija – pats tiksliausias istorinis dokumentas, egzistuojantis pasaulyje.“ Be to, Jeilio universiteto profesorius Milaras Barouzas (Millar Burrows) pareiškė: „daugeliu atvejų archeologija paneigė šiuolaikinių Biblijos kritikų nuomonę. Turiu daugybę pavyzdžių, kaip archeologija įrodė antibiblinių įsitikinimų, sukurtų pagal nerealias, įsivaizduojamas istorinės raidos schemas, klaidingumą.“
Archeologija patvirtina, kad visi Biblijoje aprašyti įvykiai – ne mitas, pasaka ar pamokančios legendos, o realūs įvykiai, nutikę konkrečiu laiku konkrečioje vietoje. Intelektualinis sąžiningumas reikalauja pripažinti, kad Biblija yra patikimas dokumentas, liudijantis apie realaus Dievo susitikimą ir bendravimą su realiu žmogumi.
 
Materialūs Prisikėlimo įrodymai
Dievo meilės žmogui kulminacija tapo Dievo Sūnaus, savo krauju atpirkusio ir apvaliusio nuo nuodėmių kiekvieną žmogų, prisikėlimas žmogaus kūnu. Be amžininkų, kurie matė Jėzų mirštant ant kryžiaus ir vėliau susitiko prisikėlusį, liudijimų, mes turime du neginčijamus šių įvykių įrodymus. Tai – Turino drobulė (drobė, į kurią buvo įvyniotas Jėzaus kūnas, nuimtas nuo kryžiaus) ir Manopelo skarelė (plona, permatoma jūros šilko skarelė). Ant audinių yra įspaustas kenčiančio ir prisikėlusio Kristaus atvaizdai. Tai – neeiliniai, ne žmogaus rankų darbo atspaudai.
Garsus vokiečių mokslininkas, profesorius Klausas Bergeris (Klaus Berger) paaiškino: „Remiantis žydų įstatymais, norint ką nors įrodyti teisme, būtina atsivesti du liudininkus. Mes turime du tokius liudininkus – Joną ir Petrą, taip pat du daiktinius įrodymus – du gabalus audinio, t. y. Turino drobulę ir Manopelo skarelę. Prisikėlimas yra faktas, o ne ideologinė metafora. Prisikėlimas – tai tikrovė, kurią liudija Manopelo skarelė su prisikėlusio Kristaus veido atspaudu.“
Smulkiausi Turino drobulės ypatumai patvirtina jos autentiškumą: žaizdos tiksliai atitinka Evangelijoje aprašytas Jėzaus Kristaus kančias; monetos, uždėtos ant akių pagal to meto papročius, atitinka Kristaus mirties laikotarpį; žiedadulkės augo I a. Galilėjaus ežero regione. Netgi pats atvaizdas yra atsispaudęs ant audinio mokslui nežinomu spinduliavimo būdu, kurio negali atkartoti šiuolaikinis mokslas ir technologijos.
Ar įmanoma, kad drobulė yra tik klastotė? NASA Kosmoso tyrimų centro mokslininkai teigė: „Mums, mokslininkams, drobulėje esančio atvaizdo suklastojimas būtų didesnis stebuklas nei Kristaus prisikėlimas. Tuo atveju turėtume patikėti, kad visi XX a. mokslo pasiekimai neprilygsta apgaviko, gyvenusio XV a., žinioms ir galimybėms. Tai yra akivaizdus absurdas.“
Intelektualinis sąžiningumas reikalauja padaryti nedviprasmiškas išvadas. Deja, nesąžiningumas skatina ne tik paneigti akivaizdžius faktus, bet kartais ir labiau ar nelabai sąmoningai meluoti. Būtina paminėti 1988 m. atliktus kompromituojančius Turino drobulės tyrimus radioaktyviosios anglies metodu, kurie tariamai įrodė audinį atsiradus viduramžiais. Laboratoriniai tyrimai buvo atliekami nepriimtinai aplaidžiai ar nusikalstamai, tyčia meluojant: mėginys, paimtas ištirti, buvo 40 proc. drobulės ir apie 60 proc. į ją įsiūtų medvilninių siūlų, nupintų viduramžiais. Sąžinė reikalauja, kad žiniasklaida paskleistų šią informaciją taip plačiai, kaip plačiai paskleidė neteisingus rezultatus, gautus radioaktyviuoju metodu ir nurodančius klaidingą drobulės atsiradimo datą – 1260–1390 m.
Šv. Jonas Paulius II yra pasakęs: „Atsižvelgdami į daugelio mokslininkų argumentus, turime pripažinti, kad šventoji Turino drobulė yra nuostabi Velykų – Jėzaus Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo – liudytoja.“ Garbingas, objektyvus protas, Turino drobulei iškalbingai tylint, geba išgirsti vienintelę Dievo žinią: patikėk Dievo meile, didžiausiu lobiu, pasiūlytu žmonijai, ir saugokis nuodėmės, didžiausios žmonijos nelaimės.“ (iš kalbos, pasakytos Turine 1998 m. gegužės 24 d.).
 
Išvada
Kiekvienam iš mūsų yra duota laisvė ir teisė pasirinkti. Kiekvienas gali pasirinkti blogį bei mirtį ir taip atmesti meilę ir gyvenimą. Be to, Dievas su begaline meile suteikia mums tiek daug įrodymų, jog Jis egzistuoja ir rūpinasi mumis, kad intelektualiai sąžiningas žmogus, kad ir koks būtų jo išsilavinimas, kultūra ir pamaldumas, lengvai gali įsitikinti ir patikėti, kad Dievas yra ir kad „Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir kad Jo ieškantiems atsilygina.“ (Žyd 11, 6).
„Todėl ir mes, šitokio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visas kliūtis bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų. Jis vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje. Apsvarstykite, kaip jis iškentė nuo nusidėjėlių tokį priešgyniavimą, kad nepailstumėte ir nesuglebtumėte dvasia!“ (Žyd 12, 1–3).
 

Miroslavas Ruckis

amstime.com