Jacques Philippe Maldos iššūkiai

Šiuolaikiniam žmogui kartais sunku suvokti, kodėl reikia melstis, kaip, kodėl. O pradėjus melstis iškyla naujų problemų, klausimų, kokiomis priemonėmis ir kokiais metodais melstis. Po gimtosios nuodėmės nuopuolio žmogui sunku surasti savo gyvenimo tikslą, laimės ir gyvybės šaltinį. Tas objektas yra Dievas. Jis – meilė ir dvasia. Kaip Jį suvokti? Tikriausiai amžinybėje pamatysime, kiek tuščiai iššvaistėme savo gyvenimo, pasirinkdami tuštumą, o ne atsiduodami Dievui ir ryšiui su Juo. Šių dienų sumaterialėjęs pasaulis paskatina žmogų trokšti ir alkti absoliuto, mistikos, dvasinių dalykų, tarsi išsivaduoti iš materijos gniaužtų. Net jeigu žmogus jau suvokia ir jaučia būtinybę melstis, kontempliuoti, dažniausiai patenka į spąstus. Kyla klausimų, abejonių, kiek ilgai, kokiais būdais ir metodais melstis. Pagrindinė tiesa, kurią turime suvokti ir be kurios negalime žengti priekin, yra ta, kad malda – ne kokios nors technikos ar metodo vaisius ar pasiekimas, o Dievo malonės dovana. Besimeldžiantis žmogus kartais tai užmiršta ar primiršta. Šventoji Joana Šantal sakė: „Geriausias vidinės maldos metodas yra tas, kad geriau jo neturėti, o maldą valdyti ne pasitelkiant kokią nors techniką, o per malonę.“ Nėra tokio vidinės maldos metodo, t. y. nėra tokio taisyklių rinkinio ar veikimo būdo, kurį panaudojant būtų aišku, kad meldžiamasi gerai. Tikroji kontempliacija yra dovana, kurią Dievas duoda veltui, ne už kokius nors nuopelnus, bet reikia suvokti, kaip ją priimti. Daugėja rytietiškos meditacijos būdų, technikų, tokių kaip joga ar dzenas. Priimant tuos būdus kyla žmogiška pagunda valdyti gyvenimą pagal savo poreikius. Atrodo, kad, taikant šiuos rytietiškus metodus, kyla netikros, iškreiptos kontempliacijos pajauta. Atrodo, kad darome pažangą melsdamiesi, kontempliuodami, naudodami atitinkamas technikas: sukaupdami mintis, teisingai kvėpuodami, per atitinkamą kūno padėtį tarsi pasiekiame aukštesnį sąmonės lygį. Vėliau tie dalykai turi įtakos krikščioniškai maldai ir kontempliacijai ir gali nuvesti klystkeliais. Klaidingai manoma, kad žmogaus maldos rezultatas pasiekiamas jo pastangomis, – iš tiesų krikščionybėje viskas yra Dievo malonė, gaunama veltui. Tos meditacijos technikos tarsi pažadina „miegančias“ žmogaus jėgas, galimybes, galias ir jas vysto. Viena iš subtilių dvasinio gyvenimo pagundų yra susitelkimas į savo žmogiškas galias, jėgas, o ne pasitikėti Dievo gailestingumu. Tie metodai gal ir gali šiek tiek padėti, jei veda pas Dievą, jei prie jų neprisirišama, jei dėmesys nesutelkiamas vien į save. Tikroji padėtis maldoje turėtų būti tokia: aš esu Dievo akivaizdoje bei turiu suprasti savo ir Dievo vietą. Teresė Avilietė labai tiksliai įvardijo maldos pamatą, t. y. nuolankų pripažinimą, kad viso gėrio šaltinis yra Dievas ir Jis apdovanoja. „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6, 6). Svarbu neieškoti kokių nors metodų, o išsiaiškinti, kaip priimti šias Dievo dovanas, savo kaip tikinčiųjų širdies nuostatą Dievo atžvilgiu (juk Jis yra asmuo). Didesnė malonė yra tinkama širdies nuostata maldoje, vidinis nusiteikimas. Turėtume stengtis įgyti tokią širdies nuostatą, ją sustiprinti ir išlaikyti. Mus turi lydėti Dievo tikėjimas, tikėjimas Juo, Jo Žodžiu, kuris negali mūsų apgauti, suvedžioti ar suklaidinti. Kad ir kur melstumės, kad ir nieko nejaustume, turime tikėti Jo buvimu, tuo, kad Jis gydo, veda, perkeičia tik Jam vienam žinomais būdais, atsiverti Jo veikimui. Dar du svarbūs mūsų maldos gyvenimo dalykai, per kuriuos pasireiškia Dievo malonė, – kantrumas ir ištikimybė. Apaštalas Jokūbas primena: „Tad būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo. Antai ūkininkas laukia brangaus žemės vaisiaus, kantriai jį globodamas, kol sulaukia ankstyvojo ir vėlyvojo lietaus. Ir jūs būkite kantrūs, sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas arti“ (Jok 5, 7–8).

Parengta pagal: Jacques Philippe. Du Tempes pour Dieu Recherche la Paix et puorsuis-la A l`ecole de l`Espirit Saint. Editions des Beatitudes Societe, Paris, 1995.

Tėvo Pijaus balsas 2015, nr 25;

Similar Posts