Br.Maksimilianas Navara OSD. Meditacijos menas

Susitikimas su Dievu yra toks, koks yra mūsų gyvenimas. Gyvenime turime nuveikti daug įvairiausių darbų, užsidirbti ateičiai. Maldoje mes taip pat norėtume vadovautis principu „kuo daugiau, tuo geriau”. Dauginame tas išorines formas manydami, kad tai mums atneš konkretų „pelną“. Ką daryti, kad malda nebūtų eilinių formulių išskaičiavimas, bet taptų integralia mano paties dalimi, kad persmelktų visą mano gyvenimą?
Ši problema egzistavo nuo pačios krikščionybės pradžios. Būtent todėl šv. Paulius laiške tesalonikiečiams kviečia krikščionis melstis nuolatos (Tes 5,17). Tačiau ką gi tai reiškia? Daugelis vienuolių ir pasauliečių negalėjo tinkamai atsakyti į šį klausimą. Tai padaryti gali konkreti dvasinė praktika.
Kartojamoji malda
Šv. Rašto skaitymas buvo ir yra pagrindinė dvasinė vienuolių praktika. Vis dėlto tai nėra “skaitymas” tiesiogine šio žodžio prasme. Paprastai skaitydami, apgalvojame žodžius, ieškome jų reikšmės. Mums atrodo, kad kuo daugiau dalykų galime suprasti skaitydami, tuo skaitymas geresnis.
Dykumų Tėvams dvasinis skaitymas – tai buvimas su Dievo žodžiu, labiau žodžio “kramtymas, virškinimas” o ne galvojimas. Todėl daug Šv. Rašto fragmentų jie mokydavosi atmintinai, juos kartodavo. Kartodami leisdavo žodžiui apsigyventi savo viduje. „Persisunkdavo“ žodžiu taip, kaip kempinė persisunkia vandeniu. Šv, Rašto fragmentus jie savaime trumpindavo. Atsirado trumpos maldos forma – vieno arba kelių sakinių. Šiandien tai pavadintume strėliniais aktais. Taip gimė vieno sakinio (monologinė) malda. Vienas sakinys arba vienas žodis tapo tarsi priegiesmiu, kuris buvo kartojamas visą dieną. Tai buvo ne mechaninis kartojimas, bet “širdies malda“,  buvimas Dievo akivaizdoje, absoliutus susikaupimas į Vienintelį Dievą.
Vienuoliai ieškojo Šv. Rašte tokių sakinių, kurie savaime būtų malda. Pavyzdžiui muitininko žodžiai: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui“ (Lk 18,13) arba aklo elgetos iš Jericho žodžiai: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs“ (Mt 10,47). Tie žodžiai palaipsniui įgavo vadinamąjį Jėzaus maldos formulės pavidalą: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manės nusidėjėlio“ arba „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs“. Kartojamų formulių buvo daug, bet vadinamoji Jėzaus malda per trumpą laiką tapo populiariausia.
Šv. Jonas Kasijanas, vienuolis, gyvenęs IV amžiuje, daug laiko praleido Egipto dykumose, kur iš Dykumos Tėvų perėmė monologinės (vieno žodžio) maldos tradiciją, kad ją vėliau perduotų Vakarų vienuoliams, taip sutrumpindamas savo mokymą apie meditaciją: „Tegu siela laikosi labai trumpos formulės tol, kol taps nenutrūkstama, pastovia meditacija, kai atsisakoma minčių antplūdžio, apsiribojama viena eilute. Tokiu būdu mūsų siela priartės prie nepriekaištingos maldos, kur protas nebeužsiima vaizduotėje iškylančiais vaizdais, nebetaria garsiai žodžių, nebestoja ties jų reikšme, bet kai širdyje pradeda liepsnoti ugnis, pilna neapsakomo žavesio, o dvasioje viešpatauja nepasotinamas troškimas“. O šv. Jonas Klimietis mokė: „Tegu prisiminimas apie Jėzų susijungia su kiekvienu tavo įkvėpimu”. Kaip vandens lašas tašo akmenį ne savo smūgio jėga, bet krintančių lašų dažnumu, taip ir malda prasiskverbia į širdį.
Paprastumas ir neturtingumas
Formulė yra tarsi inkaras, kuris laiko mus šioje akimirkoje. Dievo nėra nei praeityje, nei ateityje, bet Jis yra čia ir dabar. Kuo dažniau grįžtame prie formulės, tuo ilgesnės tampa akimirkos, o mes būname atidūs ir susikaupę. Tai tarsi lašo kritimas ant akmens.
Meditacija yra paprasta malda. Svarbiausia, kad žmogus būtų Dievo akivaizdoje, “kuris visada Yra”. Paprastos maldos, gali reikšti, kad savo mūsų gyvenimą pavedame Dievui, visiškai atsiduodame Jam, pasakydami: „Permatai ir pažįsti mane, Viešpatie. Tu žinai, kada aš sėdžiu ir kada keliuosi. Dar prieš atsirandant žodžiams ant mano liežuvio Tu, Viešpatie, jau visus juos žinai“ (Ps 139). Kada nuolatos grįžtame prie maldos formulės, tada išsižadame savo planų, fantazijos, laiko ir atiduodame savo gyvenimą Dievui. Sekundė po sekundės. Teisingai praktikuojama krikščioniška malda turi nuvesti mus iki to, „kad Jis augtų, o mes mažėtume“ (J 3,30).
Meditacija kiekvienam
Taip suprantama krikščioniška malda yra paprasčiausia kontenpliacinės maldos forma, įvedanti besimeldžiantį žmogų į būseną be minčių ir vaizdų, kuri tęsiasi Dievo akivaizdoje. Katalikų bažnyčios katekizmas kartu su šv. Jonu nuo Kryžiaus vadina ją “tylinčios meilės malda” ir pabrėžia, kad tokioje maldoje “žodžiai nėra diskusinio pobūdžio, bet  yra tarsi kibirkštys, kurios uždega meilės ugnį”. (KBK 2117).
Ta krikščioniškosios meditacijos tradicija, beveik 2000 metų perduodama dažniausiai vienuolynuose, po II Vatikano Susirinkimo pradėta naudoti ir pasauliečių žmonių maldos grupėse. Kardinolas Jozef Ratzinger savo laiške “Apie kai kuriuos krikščioniškosios maldos aspektus” rašė taip: “Krikščioniškoji meditacija yra tokia maldos forma, kuri pastaruoju metu sukelia vis didesnį susidomėjimą.(….) Šiandien daugelis krikščionių karštai trokšta išmokti autentiškos ir gilios maldos, bet šiuolaikinė kultūra labai apsunkina buvimą tyloje ir meditacijoje“.
Daug kelių
Šv. Bazilijus Didysis rašė: “Ieškok Dievo ir kviesk Jį visa širdimi. Tuomet surasi Jį”. Yra daug galimybių sutikti Dievą . Jėzaus malda yra tik viena iš jų. Esu giliai įsitikinęs, kad Viešpats Dievas kviečia mus ne tik melstis, tačiau prie konkrečios maldos formos. Vieni atranda savo kelią charizmatinėse bendruomenėse, kiti – tokioje meditacijos formoje, kuri buvo aprašyta aukščiau.
Jeigu nori melstis ir nuolat ieškai “savojo būdo, galbūt atsakymas yra krikščioniškoji meditacija. Jei jau suradai “savo” maldą,  ištverk joje! Netgi, jei nemokame melstis, kaip reikia, Šventoji Dvasia užtaria mus mūsų maldavimuose, kurių negalime išreikšti žodžiais. Ji suteikia mums nenuilstamos maldos malonę. Mes turime “tik” joje ištverti.