Teresa Tiškevič. Masonų veikimo strategija

Šiandien kalbėti apie masonus, tai pasmerkti kitų vadinant masonofobu, tarsi viduramžiais noras medžioti raganas, galu gale prikelti seniai nebeįdomius mitus. Tuo tarpu masonerija, tai šiolaikmečio dalis, nelabai matoma, bet labai aktyvi. Kas dar išlaikė tą agresyvų ir antibažnytinį masonų žiniasklaidos skleidžiama ir pykčio įvaizdį iš 19a. pabaigos ir  XXa. pradžios   pav. apie Fatimos apreiškimus – tas gali manyti, kad masonų jau dabar nėra. O jie yra ir veikia, bet kitaip. Nuo tų laikų masonai pakeitė taktiką. Augantis moralinis ir intelektualinis Bažnyčios autoritetas  XX a. daugelį įtikino, kad kovojant atvirą kovą, daugiau susilaukiama priešų, nei prijaučiančių, o jų įtaka katalikiškuose kraštuose ir visuomenėje mažėja. Oficiali kova pasibaigė, pradėta eiti link bendradarbiavimo su bažnytinėmis institucijomis, o toje aplinkoje, kurioje norėjo padaryti įtakos, buvo diegiama nuomonė, kad nėra esminių skirtumų tarp krikščioniško tikėjimo ir masoniško dvasingumo, o netgi daug panašumų. Tuo pat metu stengėsi turėti savo žmonių ir įtakoti įvariuose populiariuose judėjimuose, kaip pav. ruošiantis Helsinkio konferencijai, o po jo išplaukiančiuose nutarimuose. Tai ne pabaiga: labai rūpinamasi savo ląsteles  įkurti aukštosiose mokyklose, tarptautinėse organizacijose, Bažnyčioje taip pat…
Renkantis sau naujus narius, peržvelgiamos iš esmės inteligentijos, mokytojų, vadovaujančių sistemos asmenys, meno, verslo ir politikos pasaulis. Į masonus negalima įsirašyti, gali būti tik pakviečiamas ir dar slaptu balsavimu yra patvirtinamas daugumos sutikimas. Todėl ne vienas pakviestas jaučiasi įvertintas, išskirtas, priklausantis elitui. Kviečiantis gudriai pamaitina didžius žmogaus pageidimus: žinoti, reikšti, turėti ir valdyti. Kandidatas nuo pat pradžios yra įpareigotas būti visiškai nuoširdžiu naujai valdžiai ir išlaikyti paslaptis.
Masonų valdžia stengiasi, kad jos nariai darytu karjerą profesinę ar visuomeninę. Taip jie tampa priklausomi vieni nuo kitų. Įsipareigojęs organizacijai, masonas, norintis palikti šią organizaciją, susiduria su sunkumais. Priklausiantis tam tikrai ložei, jį prižiūri paslaptingoji ložė, kuri susideda iš nedaugelio, bet įtakingų mokytojų. Iš jos išeina perspėjimai, grasinimai net iki gyvybės praradimo.
Masonų taktika yra taip pat kūrimas organizacijų kilniais tikslais ir šūkiais: humanitarinė pagalba, karitatyvinės akcijos, neįgaliųjų globa, pagalba jaunumui.
Kilnumas šių tikslų ir tariamas masonų nepavojingumas padaro tai, kad daugelis katalikų dalyvauja ložėse, labiausiai jų organizuojamuose judėjimose. Jiems priklauso Rotary Clab, Lion`s ir kitos masoniškos iniciatyvos. Tai yra masonų vaikų darželiai, kuriuose yra galimybė stebėti, tikrinti ir formuoti asmenis, kuriuos po to pakvies tapti ložės nariu.
Sąžiningi bandymai supriešinti masonų doktrinos ir krikščionybės sutinkami smurtiniais protestais masonų – „katalikų“, kaip tai buvo 1997 metais katalikiškame leidinyje Prancūzijoje Familie Chretienne (nr 1013 IV 1997). Tada pasireiškė dr Maurice Caillet, atsivertėlis, kuris prieš savo atsivertimą 15 metų buvo Didžiosios Rytų ložės narys, kuriai priklausė 41 tūkstantis masonų. Gydytojas Caillet gavo didelį laipsnį ložėje, užėmė eilę atsakingų pareigų, todėl galima pripažinti, kaip patikimą šaltinį, kuris tvirtina, jog jokiu būdu negalima sutaikinti ištikimybės Kristui ir Jo mokymo, bei priklausymo masonų ložei. Nepriklausomai nuo apeigų, nors ir masonerijoje yra mokymo skirtumai atskirose ložėse.
Masonų šūkiai: laisvė, lygybė, brolybė išpopuliarinti Prancūzijos revoliucijos, sudarantys Prancūzijos respublikos išraiška. Kartais šiandien yra pridedamas ketvirtas šūkis: solidarumas, gal būt dėl to, kad paskutiniuoju metu padarė pasaulinę karjerą. Bet po šiais žodžiais slepiasi įvairus turinys. Nuo kiekvieno, kuris tampa masonu, reikalaujama laisvės vardu atmesti kiekvieną dogmą. Todėl čia katalikas turi atsižadėti Jėzaus Kristaus kaip Dievo-Žmogaus, Šventos Trejybės, Atpirkimo, Prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo. 
Nors kaip patys masonai skelbia, nėra religija, sukūrė tam tikrą viziją vietoj Dievo: tai Dydysis Architektas, kuris sukūrė pasaulį, bet žmogaus gyvenimas Dievo nedomina. Turime patys savimi pasirūpinti. Nėra Malonės, Atpirkimo, Gailestingumo. Susidomėjimą dvasiniu pasauliu parodo kai kurios masonų aplinkos, einančios okultizmo linkme, bet eilinis masonas nėra skatinamas domėtis, turi laikytis savo ložės instrukcijų, užsimimantis žemiškais dalykais. Tai yra svarbiausia. Praktiškai masonerija tarnauja trijų pagrindinių žmogaus pageidimų vystimuisi: žinoti, turėti, valdyti. Čia nėra vietos asmeniniam Dievui, Tėvo artimo žmogui iki tokio lygio, kad savo Sūnų paaukotu, jog žmogus vėl taptu Jo vaiku, nėra meilės ryšio tarp Dievo ir žmogaus ir tarp žmogaus ir Dievo. Nėra dangaus, yra kosminė tuštuma, nėra amžino gyvenimo Dievo meilėje, po mirties yra kažkokie Didieji Rytai, arčiau niekio, nei gyvenimo.
Jėzus Kristus yra pripažįstamas, bet tik kaip žmogus, istorinė būtybė, filosofinės-moralinės sitemos kūrėjas, įkvėpėjas kūrybiniam darbui. Nieko daugiau. Kaip suderinti mūsų krikščionišką tikėjimą ir Jėzaus Kristaus patirtį, Viešpaties ir Atpirkėjo, Eucharistinės Duonos mūsų gyvenime, Alfos ir Omegos, dabar ir visados, su tokiu ribotu požiūriu?
Šventą Raštą masonai dažnai cituoja, savo apeigose išlaiko įvairius biblinius simbolius, gali net prisiekti biblija. Bet jiems tai ne Dievo Žodis žmonėms, tai ne Apreiškimas, tai ne Sandoros knyga tarp Dievo ir Žmogaus.
Ypatingo dėmesio nusipelno masoniškas tiesos ieškojimas. Nuo pradžios racionalistinė masonerija viena iš savo užduočių išskiria apšvietimą, pažinimą, paslapčių suvokimą. Todėl savo pasiūlymus pirmiausiai adresuoja iš esmės intelektualams. Savo tiesą ar apšvietimą perduoda savo nariams normuotai priklausomai nuo vairių iniciacijos etapų, paslapčių, ratų, nuo įvesdinimo laipsnio. Ta šviesa – dalijasi dr Caillet – yra iliuzija, nušvitimas, tai ko nuolat laukia ir niekada nepatiria. Tas normuotas ezoterizmas nedaug ką turi bendro remiantis laisvę ieškoti atsakymo į didžiuosius klausimus, kurios užduoda žmogaus protas.
Šiandien, pagal postmodernizmo tendencijas, masonai pripažįsta labiau vienos vertės visas esamas tiesas, sumaišant subjektyvų žmogaus požiūrį su esančia objektyvia tiesa.
Kitaip mokė Jėzus kalbėdamas minioms suprantama kalba, aiškiai adresuodamas Gerają Naujieną visiems žmonėms. Kiekvienas, kuris nori, gali priimti Jėzaus mokymą su vieną sąlygą, kad priims visą mokymą, o ne tai, kas jam naudinga. Dekalogas privalomas nuo pirmaklasio iki Popiežiaus. Jei krikščionio gyvenimas neišauga iki Evangelijos reikalavimų, todėl, kad visi esame nusidėjėliai. Yra tik viena Tiesa – Jėzus Kristus, pasaulio Šviesa. Kas seka paskui jį, neklaidžioja tamsybėse, belaukiant iš žmonijos apšvietimo ir iniciacijų. Pagal Dievo pažinimą kiekvienas ras atsakymą į daugelį problemų, Dievas labiau jį supranta, negu jis save supranta. Negalime suprasti žmogaus be Kristaus (Jonas Paulius II).
Iš masoniškos realativystinės tiesos išplaukia ir realativyzmas moralinis. Visur, kur turėjo savo įtaka masonai – tvirtina daktaras Caillet – buvo pasisakoma už skyrybas, abortus ir antikoncepcija. Labai jau propaguojamas didysis šūkis masonų, tai tolerancija. Kai kada tolerancijos reikalavimas yra toks rigoristinis, jog priveda net iki moralinio teroro veiksmų. Jeigu tolerancijos vardu uždraudžiama naudotis krikščionybės simboliais, pav. pasipuošimas šventėms (kaip tai buvo Europoje), kaip tai įvardinti?
Kaip masonai skelbiasi, jog tai nėra religija, bet siekia sukurti religiją, kuri būtų skirta visiems žmonėms. Taip formuluoja Andersono Konstitucija – pirmasis programinis masonų dokumentas 1773 metų. Šiandien jis yra realizuojamas sinkretizmo principu – visos religijos yra lygios, nes visi kalba apie tokį Dievą, koks yra dabar reikalingas žmogui. Kiekvienas tiki į Dievą, bet kiekvienas turi savo dievą. Žmonės turi turėti savo tiesą, savo etiką, savo dievą, kaip kiekvienas turi savo dantistą, savo advokatą, kaip savo sąskaita banke. Prieš sinkretizmą, kuris yta didelė grėsmė, labai aiškiai pasisako Katalikų Bažnyčia, perspėjanti apie tikėjimo doktrinos sumaišymą, apeigų, ir liturginių simbolių, maldos metodų.
Nors masonai deklaruoja savo norą sutarti su Katalikų Bažnyčia, tai iš esmės mato, kaip pagrindinę kliutį savo vystimosi kelyje. Todėl yra daugybę bandymų įsiskverbti į jos vidaus struktūras, kad galėtu manipuliuoti. Kaip buvo puolamas popiežius Jonas Paulius II, protestuojant prieš jo piligrimines keliones Prancūzijoje
Bažnyčia niekada nesidavė suvedžiojama humaniškų masonų šūkių, nepriėmė noro susitarti, nematant sąžiningų jos motyvų.
1983 metais Tikėjimo kongregacija išleido deklaraciją prefekto kardinolo J. Racingerio, paskelbta Popiežiaus Jono Paulio II. Joje rašoma: negatyviai vertinamos Bažnyčios masoniškos draugijos ir jos atžvilgiu nuostata lieka nuolat nepakitusi, nes jų taisyklės visada buvo vertinamos,kaip nesutaikomos su Bažnyčios mokymu ir todėl įstojimas iki šiol draudžiamas. Tikintieji, kurie priklauso masoniškoms organizacijoms, daro sunkią nuodėmę ir negali priimti Šventos Komunijos.
Praėjus daugeliui metų, yra nuolatinė grėsmė ir daugelis krikščionių iš savo nežinojimo ar naivumo, esti masonų įtakoje, priežastis yra paramasoniškos organizacijos, kaip Lion`s Club ir Rotary Clab. Ta paskutinė buvo praminta daktaro Caillet, kaip povandeninis masonų laivas.
Dievas rūpinasi žmonijos likimu, kuris yra pavojuje, siunčia savo perspėjimus apreiškimuose ir pranešimuose. Vienai prancūzų moteriai Francoise. 1996 metų liepos 10 dieną jai Jėzus apreiškė:“Tai, ką tau dabar perduodu, turi atverti akis tiems, kurie nemato naikinamos jėgos, kuri yra masonai. Šėtonas nusprendė veikti, naikinant gyvenimą, geisdamas, kad žmonės sukiltu prieš Dievą Labiausiai iš šėtoniškų jo darbų, maištavimas prieš Dievą puikybėje ir neapykantoje sukurta pačių masonų. Tai rafinuotas naikinimo užmojis, kurias yra pridengiamas po labdaros pavidalu. Tai yra valdžia, einanti nuo šėtono  taip nepastebimai, kad neįtaria kaikurie tikintieji, pasiklydę toje sektoje. Subtilūs nuodai,kurie veikia slapčia, kad iš sosto pašalintų Dievą ir užimtų Jo vietą. Gailiuosi sielos, kuri tam tikru momentu nori grįžti link šviesos ir suvokti, kaip tai viskas yra tamsu ir kenksminga. Bet nedaugelis to nori…Noriu juos išgelbėti, padėk Man, perduok šią žinią mirusiems šiame gyvenime, jų sielos yra juodos, kaip mirtis; jie Mane kankina ir plaka, tapdami šėtono grobiu. Šlykštumas jų pačių nuodėmių šlykštumas uždusins, jei negrįš pas Mane…“
Versta iš žurnalo: „Milujcie sie“ 1999, nr 9-10, vertė M.M.