Vincentas Tamošauskas OFMCap Arkivyskupo T. Matulionio beatifikacija – dovana Lietuvai

Bažnyčia, vedama Šventosios Dvasios, nepamiršta šventųjų. Juos prisimindama ir pristatydama, iškeldama kad stiprintu, ugdytu, lavintu Bažnyčią, nes šventieji yra Dievo dovana. Šiuolaikinėje globalizacijos dvasinėje suirutėje, sumaištyje prieš mus iškyla tvirta pal. arkivyskupo  T. Matulionio asmenybė. Skaitant jo biografiją, tiesiog neįtikėtina, nesuvokiama jo gyvenimo istorija ir apaštalavimas, praktiškai neįmanomomis sąlygomis, kai vyksta baisinė kova prieš tikėjimą ir Kristų, o jis sugebėjo. Bolševikinėje Rusijoje dirbęs dvasininkas, persekiotas, kalintas, tremtas, teistas, praleisdamas laiką baisiose įkalinimo vietose, uoliai atliko savo pareigas, tiesiog įsimylėjęs savo apaštalavimą, nenorėjo palikti Rusijos, ypač Sankt Peterburge ir savo tikinčiųjų. Pavojose, nepritekliuose matydavo Dievo ranką ir Jo palaiminimą. Kaip jis puikiai sugebėdavo skaityti laiko ženklus ir pasitikėti Dievo apvaizda. Kun. M. Sabonis, Ark. T. Matulionio bylos postulatorius liudija – „ Grįžus sovietams, nebėgo ir kantriai laukė savo eilinio įkalinimo. Matulioniui buvo svetimi diplomatiniai reveransai ir pataikavimai. Tiek sovietų ar nacių režimo funkcionieriams, tiek savo ganomiesiems jis kalbėjo drąsiu, labai aiškiu ir reikliu tonu. Arkivyskupas nepasiklydo istorijoje.“(www.bernardinai.lt).
Laiškai, tai T. Matulionio gyvenimo nuotrupos, kuriuose atsispindi šio apaštalo dvasia ir galimybė prisiliesti prie jo gyvenimo istorijos:
„Brangus Tėve Vincentai!
Kristaus Gimimo ir Naujųjų 1942 metų švenčių proga priimkite nuoširdžius mano sveikinimus bei linkėjimus. Dovanokite, kad taip ilgai nerašiau. Taip, ačiū Dievui, visi mūsiškiai, išskyrus Tėvą Vytautą Paškevičių, likome gyvi, sveiki ir gyvename senose vietose. Bet, jei per vieną kitą savaitę nebūtų atėjusi vokiečių kariuomenė, būtume neišvengę pavojaus — daugelis mūsų buvo įrašyti į sąrašus ištremti arba net ir gyvybės netekti. Tėvą Vytautą, kun. Taberiją ir zakristijoną nukankino 27.VI.41 Kraslovkoje. Latvijoje nukankino 6 kunigus ir 4 išvežė. Pas mus apie 30 žmonių užmuštų arba išvežtų. Iš Estijos išvežė vyskupą Profittlich į Kazanę ir su juo dar keletą ; pasiliko, rodos, vienas. Jei Jūs nebūtumėt išvažiavęs, tikriausiai nebūtumėt likęs gyvas arba vėl būtumėte atsidūręs Sovietų Sąjungoje.
 Aš rašiau į Romą, kad esu pasiruošęs grįžti į Rusiją dirbti, jeigu, žinoma, tai matys reikalinga. Parašiau apie visus kunigus iš Rusijos, gyvenančius Lietuvoje, ir apie vietinius, norinčius važiuoti. Gavau Jo Šventenybės sutikimą ir palaiminimą. Bet nelaimė yra ta, kad Leningrado vikariatas, išskyrus Pskovą ir Sebežą, dar bolševikų rankose. Be to, Pskovas dar yra karo zonoje, pašaliniams įvažiavimas uždraustas.“ (laiškas kun. V. Dainiui. Kaunas, 1942.I.5).
Pal. T. Matulionio rūpestis artimųjų išganymu:“ Tad, Brangus Juozai, mums bepalieka melsti Visagalį per Marijos užtarimą, kad sustiprintų sveikatą ir prailgintų gyvenimo dienas, kol dings visos kliūtys, žlugs visos užtvaros, kliudančios grįžti į Lietuvą, ir galėsime susitikti. Tai vienas dalykas. O antras dalykas — ruoštis laimingam susitikimui ant visados aname pasaulyje, ruoštis laimingai kelionei į aną pasaulį pas Išganytoją, maldauti laimingos mirties, atlikus šv. išpažintį, vertai priėmus Švenčiausiąjį Sakramentą, Paskutinį Patepimą, turint rankoje uždegtą Grabnyčią. To viso sau ir Tau kasdien meldžiu Jėzaus ir Marijos gailestingų ir nekaltų Širdžių. Kviečiu Brangų Brolį į talką, nors esu tikras, kad ir be kvietimo tai jau darai, ypač kalbėdamas Amžiną Rožančių, nes tiek daug kartų tada maldauji Motiną Švenčiausią, kartodamas : « Šventa Marija, Dievo Motina, melskis už mus dabar ir mūsų mirties valandoje».“(Laiškas broliui Juozui ir brolienei, Gor. Vladimir obl.,1954.XII.9).
„Per crucem, ad astra“ – „per kryžių į žvaigždes“: šis T. Matulionio vyskupiškas šūkis išlaikė egzaminą įvairiose gyvenimo ir pasaulio suirutėse ir pelnė pergalės vainiką danguje, kuris tikintiesiems yra svarbiausias. Ar galime suvokti, kiek, šis žmogus, pasišventęs Dievui, padėjo žmonėms, guodė, stiprino, šelpė? Net nepalankiausiose sąlygose ar situacijose, kurios gali net prieštarauti ir logikos dėsniams, pasirodo, jog Dievo malonė žymiai stipresnė už mūsų negalią, baimę ar silpnumą.

Melskimės, kad šią brangią Dievo dovaną Lietuva pasinaudotu ir užtartu visose mūsų rūpesčiuose naujasis palaimintasis arkivyskupas Teofilis Matulionis.
„Tėvo Pijaus balsas”, nr 27