Ar supratome popiežiaus žinia?

Popiežiaus vizito metu visur, net ir žiniasklaidoje jautėsi dvasinis atgimimas ir pakylėjimas(neaišku kiek jisai truks?). Vyriausiojo ganytojo gestai visus patraukė ir sukrėtė: kaip jis žvelgia į žmogų, o ypač esantį paribiuose: socialinio, ekonominio, dvasinio ir fizinio. Lankydamasis Vilniuje ir Kaune susitiko su valdžios atstovais, su nepagydomais ligoniais, globojančiais našlaičius, jaunimu, tikinčiaisiais, dvasininkais vienuoliais. Aplankė Vilniaus žydų geto vietą ir pagerbė partizanus, disidentus ir totalitarizmo aukas. Stengėsi susitikti su visų socialinių ir visuomeninių sluoksnių atstovais. Tai buvo labai aiškus ženklas: savo pavyzdžiu Šventasis Tėvas parodė gestą: jog turime atsisukti ir priartėti prie artimo ir kiekvieno žmogaus kančios, skausmo, skurdo, užjausdami, gerbdami jį turime padėti. Pagerbė mūsų istoriją ir mūsų laisvę. Ir dėl gyvenimo kokybės Lietuvoje daug nereikia: pagerbti, pamatyti, padėti ir mylėti kitą žmogų;, išeiti su pagalba kito link. Tai galbūt ir banalu, tiek daug kartų girdėta ir paprasta: kiekvienam žmogui. Kauno Santakos parke sekmadienio Šv. Mišių metu pasakė reikšmingus žodžius: „Kas iš mūsų bus tie patys mažiausieji, patys vargingiausieji, kuriuos privalome priimti šimtosiose nepriklausomybės metinėse? Kas yra tie, kurie neturi nieko, kuo galėtų atsilyginti, kad atmokėtų už mūsų pastangas ir mūsų savęs apribojimą dėl kito? Galbūt tai mūsų miesto etninės mažumos arba bedarbiai, kurie yra priversti emigruoti. Galbūt tai vieniši seneliai, o gal jaunuoliai, nerandantys gyvenimo prasmės, nes yra netekę savo šaknų. „Centre“ – reiškia esantis vienodu atstumu, taip, kad nė vienas negalėtų dėtis nematąs, niekas negalėtų teigti, kad „tai kitų atsakomybė“, nes „aš nepastebėjau“ arba „esu per toli“. Dovanoti save netrokštant būti herojais, be aplodismentų, be noro būti pirmais.
Ten, Vilniaus mieste, Vilnelės upei tenka aukoti savo vandenį ir netekti vardo įtekant į Nerį; čia, Kaune, yra tas pats: Neris praranda savo vardą atiduodama vandenį Nemunui. Tai mums kalba apie tai, kad būtume „išeinanti“ Bažnyčia, nebijotume išeiti ir eikvoti save net tada, kai atrodo, kad tampame nematomi, prarasti save dėl pačių mažiausių, užmirštųjų, dėl tų, kurie gyvena egzistencijos pakraščiuose.
Tačiau žinokime, kad tas išėjimas, kai kuriais atvejais reikalaus sulėtinti žingsnį, palikti nuošalėj nerimą ir skubėjimą, kad išmoktume pažvelgti į akis, išklausyti ir palydėti likusį kelkraštyje“.
Tai Lietuvos laimės ir ateities formulė: pastebėti ir prisiartinti prie savęs, savo istorijos, dvasios, savo šeimos nario, skirti jam laiko ir gal būt ištiesti pagalbos ranką ir pamilti. Popiežius nieko revoliucinio nepadarė ir nepasakė, tik priminė tas geras ir laimingas gyvenimo taisykles: pastebėti artimą, pagerbti, mylėti ir paprasčiausiai priimti. Tai paprasta, toks santykis mus pačius gydo, brandina ir tiek mažai tereikia tame gyvenime, ne jausti, bet mylėti ir aukotis dėl kito ar kitų. Gyvenimas daug kartų parodė, jog kitokios laimės ir nedžiaugimo gyvenime nepatirsi, tik atiduodamas save kitiems. O juk visiems norisi gyventi geriau. Toks  popiežiaus meilės gestas labai visiems patiko, o kodėl negali padaryti taip ir tu…