Jis rado didžiausią lobį

Prancūzas gydytojas Morisas Kejė (Maurice Caillet), netikintis, racionalus materialistas, ateistas, 1984 m. apsilankęs Lurde, atsivertė. 15-ka metų jis buvo Masonų ložės narys, Didysis magistras, dvejus metus jai pirmininkavo. Tai, kas įvyko Lurde, žmogui padaryti neįmanoma: Eucharistijoje Morisas patyrė didžiausią stebuklą – susitiko su prisikėlusiu Viešpačiu Jėzumi Kristumi.
 
Morisas Kejė gimė 1933 m. Tėvai buvo ateistai, todėl jo nepakrikštijo, vaikams išugdė antipatiją Katalikų Bažnyčiai ir pyktį jos atžvilgiu. Iš pradžių Morisas lankė Medicinos mokyklą Bretanėje, baigė studijas Paryžiuje, tvirtai tikėjo mokslu kaip galinčiu išspręsti visas problemas, susijusias su žmogaus gyvenimu, kančia ir mirtimi. Jis taip pat pripažino darvinizmo evoliucijos teoriją, natūralią atranką ir žmogaus kilmę iš beždžionės.
1956 m. M. Kejė vedė vaikystės draugę. Jos motina primygtinai reikalavo Katalikų Bažnyčios apeigų. Beje, Morisas dirbo garsioje privačioje klinikoje kaip profesionalus chirurgas urologas ir ginekologas. Savo pacientėms jis pasiūlydavo kontraceptinių medikamentų, Prancūzijoje jų dar nelegalizavus, atlikdavo vyrų ir moterų sterilizaciją. 1968 m. Moriso žmona pareikalavo skyrybų. Vėliau jis vedė ir įteisino civilinę santuoką su išsiskyrusia Klaudija, dirbusia klinikoje valytoja ir slauge.
 
Didžiųjų Rytų (Grand Orient) ložėje
 
1968 m. gegužės mėn. draugas Morisui pasiūlė suvienyti laisvuosius masonus, kurie jam atstojo dvasinę šeimą, vadovavosi didingomis tolerancijos, solidarumo, laisvės, brolystės ir lygybės idėjomis. Pirmajame šios slaptosios organizacijos susitikime M. Kejė labai šiltai sutiko Prancūzijos Didžiųjų Rytų (pranc. Grand Orient de France) organizacijos Didysis magistras ir pasiūlė suburti elitinę ložę Rene.
Morisas, norėdamas įsijungti į Masonų ložę, turėjo pats parodyti iniciatyvą. Priėmimo į masonus ritualas pasižymi paslaptingais ženklais ir apeigomis. Kandidatas privalėjo pereiti keturis išbandymus ir prisiekti, kad niekam neatskleis ložės paslapčių. M. Kejė žinojo, kad turi būti pasiruošęs greičiau išplėšti savo širdį iš krūtinės, nei atskleisti masonų paslaptis.
Būdamas mokinys, Morisas du kartus per mėnesį dalyvaudavo ložės susitikimuose. Po metų buvo paaukštintas. 1971 m. sutiko atlikti priėmimo apeigas ir tapti Didžiuoju magistru. Maždaug tuo pačiu metu M. Kejė įsijungė į Socialistų partiją, vadovaujamą Fransua Miterano (Francois Mitterrand), su juo dažnai susitikdavo.
1974 m. spalį Morisas Kejė buvo išrinktas naujosios ložės gerbiamu mokytoju. Jis pirmininkavo susitikimams ir vadovavo kandidatų priėmimui – išklausinėdavo, ar šie yra pasiruošę atmesti visas Katalikų Bažnyčios dogmas.
1975 m. Morisas Kejė buvo paskirtas klinikos direktoriumi. Šias pareigas gauti padėjo tai, kad jis buvo Masonų ložės mokytojas ir kaip laisvąjį masoną jį pripažino patys įtakingiausi žmonės. Tuomet M. Kejė suprato, kad jo prisijungimas prie masonų buvo pirmasis žingsnis siekti aukštesnio rango ir kad galėjo realiai valdyti save, kitus žmones ir būsimus įvykius. Dešimt metų jis gaudavo vadinamųjų monografijų, nustatančių 12-ka mokymo apie okultizmą, spiritizmą, panteizmą ir reinkarnaciją laipsnių. Jose buvo pateikiama ir instrukcijų, kaip įgauti parapsichologinių galių iš nematomų kosmoso kūrinių, gebėti matyti žmogaus kūno auras ir kt.
1982 m. pradžioje vadinamasis Tobulėjimo biuras, esantis Rene, sujungė abi Didžiųjų Rytų ložes ir Morisą pakvietė priimti aukšto laipsnio pagal Škotijos ritą. 1982 m. Didįjį ketvirtadienį, M. Kejė buvo pakviestas priimti 18 laipsnį – Riterio Rožės simbolį.
 
Atsivertimas
 
1982 m. Morisas pakeitė darbą – perėjo į sveikatos apsaugos sistemą ir užėmė atsakingas Specialistų atestacijų grupės pirmininko pareigas Rene. 1983 m. pradžioje jo žmona Klaudija labai sunkiai susirgo. Ji kentėjo nuo dažnai atsinaujinančios pepsinės opos, keletui mėnesių prikausčiusios ją prie lovos. 1984 m. vasarį Morisas su žmona išvyko atostogauti į kalnus, į netoli esantį Fon Rome (Font-Romeu). Dešimt atostogų dienų Klaudija beveik nesikėlė iš lovos. Grįžtant į Bretanę, Morisui kilo mintis užsukti į Lurdą. Nors jis skeptiškai žvelgė į Švč. Mergelę Mariją ir stebuklingus išgijimus, vis dėlto tikėjo, kad Lurdas – ypatingos, palankios auros vieta. Klaudija sutiko. Beje, ji labai nustebo, kad apsilankyti Lurde pasiūlė Morisas – ateistas, antiklerikalas ir masonas. Paslapčia tikėdama krikščionybe, ji bijojo, kad jei nepasveiks, vyro ateizmas gali tik sustiprėti.
Vasario pradžia, Lurde lijo, buvo labai šalta. Atvykę jiedu nesunkiai surado Apsireiškimo grotą. Morisas nedalyvavo, kai Klaudija buvo panardinta į stebuklingojo šaltinio vandenį. Laukdamas savo žmonos, M. Kejė susirado pastogę šalia grotos esančioje bažnyčioje. Ten vyko šv. Mišios.
Iki tol Morisui atrodė, kad šventosios Mišios – prietarų kupinas, primityvus ritualas. Vis dėlto tąkart jis atidžiai klausėsi ir stebėjo. Vieną akimirką pamaldas laikantis kunigas prabilo: „Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir jums bus atidaryta.“ Šie žodžiai Morisą nustebino, nes juos buvo girdėjęs per savo priėmimą į Masonų ložę. Jis tik dabar suprato, kad tai buvo Jėzaus žodžiai. Kunigui baigus kalbėti, įsivyravo tyla. Tada Morisas aiškiai išgirdo paslaptingą vidinį balsą, pilną nepaprastos šilumos ir ramybės: „Būtų gerai, jei paprašytum, kad Klaudija pasveiktų, bet ką galėtum pasiūlyti Man?“
Morisas beveik patyrė ekstazę. Kunigui pakėlus ostiją, trumpą akimirką šis užkietėjęs ateistas nedideliame baltos duonos gabalėlyje atpažino tikrai esant prisikėlusį Jėzų, kurį iki tol atmesdavo. Žvelgdamas į ostiją, M. Kejė pajuto nepaprastą šviesą tikrojo Dievo, kuriuo netikėjo, bet kurio vis tiek nesąmoningai ieškojo savo žemiškajame gyvenime.
Morisas paklausė savęs, ką galėtų pasiūlyti Dievui. Kilo mintis Jam pasiūlyti save. Vyro ateizmas, kurį puoselėjo daugelį metų, akimirksniu išgaravo. Prieš keletą minučių jis buvo aistringas ateistas, 40 metų kaltinęs judėjų ir krikščionių civilizaciją, auklėjusią žmones per nerimą, įvairias nuodėmes bei bausmes, atimančią iš jų laisvę ir gyvenimo džiaugsmą. Staiga Jėzus Kristus jam suteikė nepaprasto džiugesio. Morisas nuėjo paskui kunigą į zakristiją ir paprašė, kad jį pakrikštytų, tik dar nežinojo, kad jo laukia ilgas pasirengimo laikotarpis.
Kunigas sunerimo, kad Didžiųjų Rytų masonas priėjo prie jo ir užkalbino, tad pasiūlė pasikalbėti su Reno arkivyskupu. Mistinio susitikimo su Kristumi Eucharistijoje patirtis Moriso sieloje paliko neišdildomą ženklą. Išėjęs iš Bažnyčios ir susitikęs Klaudiją, kuri jo laukė 45 minutes, pirmiausia paprašė išmokyti persižegnoti. Žmona pastebėjo slėpiningą vyro persikeitimą. Sugrįžęs į Bretanę, Morisas labai daug klausinėjo Klaudijos apie Kristų ir Bažnyčią. Panardinta į Lurdo vandenį, moteris meldėsi, kad jos vyras atsiverstų, ir suprato, jog šios dvasinio perkeitimo paslapties neįmanoma paaiškinti žmogiškais terminais. Beje, Klaudija pasveiko daug vėliau.
Atsivertęs Morisas troško kuo daugiau sužinoti apie Jėzų; jis suprato, kad, būdamas masonu, atvirai priešinosi Dievui ir propagavo mirties civilizaciją, vadovaudamasis klaidinga laisvės samprata. Vyras taip pat suprato, kokia didelė nuodėmė yra būti masonu, okultizmo sekėju ir gydytoju, kurio sąžinę slegia abortai. Vis dėlto jis abejojo dėl krikšto būtent Katalikų Bažnyčioje.
Darvinizmo evoliucijos teorija, kuria Morisas iki tol tikėjo, dabar atrodė naivi ir kvaila. Jis vaizdžiai paaiškino, kad darvinizmas prilygsta įsitikinimui, jog išardytą laikrodį galima vėl surinkti ilgai kratant jo detales. Bet kuriam logiškai mąstančiam asmeniui tokios pastangos atrodo absurdiškos ir kvailos. Laikrodis vėl pradės veikti tik meistrui sudėjus jo dalis pagal funkciją ir paskirtį.
Morisas Kejė ėmė suvokti, kad visas makro- ir mikrokosmosas, taip pat gyvybė ir žmogaus sąmonė gali egzistuoti tik dėl kūrybinio absoliutaus Dievo sumanumo, o ne dėl kokio nors aklo atsitiktinumo. Šią aiškią tiesą ir tiesą apie Jėzų Kristų pripažįsta ir priima tik tie, kurie nuoširdžiai ieško atsakymų ir turi tyrą, nuolankią širdį.
 
Ortodoksų Bažnyčioje
 
Įtikintas kolegų, Morisas nuėjo susitikti su tėvu Patriku, Reno ortodoksų kunigu. Pastarasis kantriai išklausė jo gyvenimo istoriją. Galiausiai kunigas Morisui pacitavo Jėzaus žodžius: „Nė aš tavęs nepasmerksiu“ ir pasiūlė pradėti ruoštis krikštui. M. Kejė turėjo mokytis iš ortodoksų katekizmo ir Timočio Veiro (Timothy Ware) knygos Orthodoxy. Per keletą savaičių M. Kejė tiesiog prarijo šias knygas, evangelijas ir Bažnyčios tėvų raštus. Jis siekė sužinoti tiesą apie Kristų, kuris su beribiu gailestingumu prisilietė prie pagonių sielų.
Morisas keldavosi anksti, kad turėtų daugiau laiko melstis ir skaityti. Tėvas Patrikas nusprendė, kad jis gali būti pakrikštytas per šv. Velykų vigiliją Didįjį šeštadienį. Paskirtą dieną M. Kejė pasiryžo dalyvauti ložės susirinkime ir pateikti detalią ataskaitą apie savo netikėtą susitikimą su Kristumi Lurde per Eucharistiją. Tai išgirdusi, visa auditorija buvo šokiruota, bet nė vienas iš dalyvių jo kalbos nekomentavo.
Moriso širdyje vyko dramatiška kova. Blogio jėgos kovojo su jo siela. Pats vyras patyrė šėtono dvasią ir jos įtūžį. Naktį jis du kartus pabudo nuo kažkokių gąsdinančių ir pasibjaurėjimą keliančių juodų pabaisų pašaipaus juoko. Jos pradingo, kai Morisas pasikvietė į pagalbą Mergelę Mariją, kalbėdamas Sveika, Marija.
Klaudija buvo pripratusi nakčiai šalia lovos pasidėti mineralinio vandens. Po Moriso atsivertimo ryte vanduo dvokdavo ir buvo negeriamas. Šis keistas reiškinys pasikartodavo kiekvieną naktį. Jų draugai patarė M. Kejė padėti ant naktinio stalelio vieną stiklinę mineralinio vandens, kitą – vandentiekio vandens, trečiąją – mineralinio vandens, sumaišyto su švęstu vandeniu. Ryte labai švari būdavo tik stiklinė su švęstu vandeniu, o kitose vanduo dvokdavo. Morisui ir Klaudijai tai buvo akivaizdus blogio jėgų veiklos ženklas.
1985 m. Didįjį šeštadienį Ortodoksų Bažnyčioje Morisas priėmė ilgai lauktus Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentus. Krikšto vanduo nuplovė visas jo nuodėmes, vyras pajuto ypatingą Dievo vaiko džiaugsmą ir laisvę. Iškilmingose apeigose jo žmona Klaudija paliudijo, kad Jėzus stebuklingai ją išgydė nuo visų ligų ir negalavimų.
Vėliau Morisas ir Klaudija išgyveno ypač sunkų laikotarpį dėl persekiojimų darbe. Be to, „brolis“ iš Prancūzijos Didžiųjų Rytų organizacijos apsilankė jų namuose ir viešai pareiškė, kad jei šie išdrįstų kreiptis į teismą dėl priekabiavimo darbe, jų gyvybei grėstų pavojus. Tai sukrėtė Morisą – jis niekada nesitikėjo, kad įžymiam, gerbiamam masonui būtų grasinama mirtimi. Nepaisant šių sunkumų, M. Kejė malda nesusilpnėjo. Jis keldavosi labai anksti ryte kalbėti rožinio ir skaityti Evangelijos.
 
Kelias į Katalikų Bažnyčią
 
Per vasaros atostogas Morisas su žmona apsilankė Šv. Onos Kergonanietės (Sainte-Anne de Kergonan) benediktinų abatijoje, dalyvavo mišparuose. Atvykę pajuto didelį paprastumą, skaistumą ir dvasinę gelmę. Po mišparų nuėjo į svečių kambarį ir ilgai kalbėjosi su senu vienuoliu, tėvu Ivu (Yves): pasakojo savo gyvenimo istoriją ir apie sunkią padėtį po Moriso atsivertimo ir krikšto. Tėvas Ivas vienai dienai jiems davė knygą apie blogio dvasią mūsų dienomis. Perskaičiusi knygą, Kejė šeima vėl atvyko keletui dienų į abatiją pasikalbėti su tėvu Ivu.
Morisui užsiminus apie mirties pavojų, kurį kėlė jo artimiausi broliai masonai, tėvas Ivas papasakojo apie visiškai nepelnytas Kristaus kančias. Jis patarė visais taikiais ir teisėtais būdais ginti Moriso interesus ir teises, bet pirmiausia visiškai pasitikėti Dievu ir pavesti save Dievo globai, nes Jis niekada neapleidžia savo kenčiančių vaikų. Tėvas Ivas paaiškino, kad Dievui paaukota kančia tampa keliu į išganymą, galutinį džiaugsmą ir amžinąjį gyvenimą. Tėvo Ivo dėka Morisas suprato tai, kad pasaulio nepakeis smurtu, pykčiu ir protestu, kad tai įmanoma padaryti nuolat keičiant save, vykdant Dievo valią, atleidžiant ir mylint tuos, kurie mūsų nekenčia. Tik šiuo keliu einant galima pakeisti pasaulį. Melsdamasis Morisas prašydavo Jėzaus padėti atleisti savo persekiotojams, kurie materialiai, moraliai ir okultizmo praktikomis ketino jam pakenkti, ir sakydavo: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“
Tuo metu Morisas dar nesuprato, kad laisvieji masonai iš esmės buvo antikristai. Pamažu tėvas Ivas padėjo jam tai suvokti. Vienuolis taip pat paaiškino Morisui ir Klaudijai, kad jie gyveno nesakramentinėje santuokoje, todėl negalėjo priimti šv. Komunijos. Ortodoksų Bažnyčia to nelaikė problema, tad tėvas Patrikas neprieštaravo jų santuokai. Vis dėlto Klaudija žinojo, kad tai yra prieš Dievo valią ir Katalikų Bažnyčios mokymą. Tėvas Ivas patarė kreiptis į bažnytinį teismą, kad būtų išnagrinėtas šis atvejis ir nutarta, ar jie gali būti sujungti Santuokos sakramentu.
1985 m. birželį Morisas pasiryžo paskutinį kartą nueiti į ložę. Jis pasisiūlė paruošti paskaitą apie Jėzų. Jam kalbant, auditorijoje skambėjo pasipiktinimo ir pajuokos kupini balsai. Toks buvo paskutinis Moriso vizitas ložėje. Šis įvykis jam atskleidė laisvųjų masonų pasipriešinimą Katalikų Bažnyčiai ir parodė, kad neįmanoma tuo pačiu metu būti ir kataliku, ir laisvuoju masonu. Morisas oficialiai atsisakė narystės Masonų ložėje ir Rozenkreicerių ordine (Rosicrucian Order, AMORC).
 
Katalikų Bažnyčioje
 
1985 m. rugsėjį Morisas ir Klaudija pirmą kartą išgirdo apie tėvą Emilijaną Tardifą (Emilien Tardif), charizmatišką kunigą, kurio tarnystė Jėzui leido dovanoti įspūdingus atsivertimus ir išgydymus.
Morisas su žmona nuvyko į Versalį dalyvauti susitikime su tėvu Tardifu. Kai jie įžengė į Šv. Luiso (Louis) katedrą, jau buvo susirinkę 4 000 žmonių. Rožinio malda užtruko apie 2 valandas. Tėvas Tardifas pasirodė su vietiniu vyskupu. Keliais žodžiais jis paaiškino tikintiesiems, kad Jėzus, būdamas Eucharistijoje, gydo. Tam tikru metu Morisas ir Klaudija išgirdo tėvą Tardifą tariant žodžius, kurie atsakė į jų maldas: „Viešpats Jėzus palaimino vienos poros sąjungą.“
Kitą kartą į maldos susitikimą su tėvu Tardifu Morisas nuėjo kartu su žmona ir anyta, kuri kentėjo nuo progresuojančios Parkinsono ligos ir galėjo judėti tik su neįgaliojo vežimėliu. Per procesiją  su Švč. Sakramentu monstranciją nešantis kunigas sustojo priešais ją ir palaimino. Anyta parpuolė ant kelių ir po akimirkos kelis kartus sušuko: „Mano kojos, mano kojos yra lengvos!“. Po to ji ėmė vis greičiau vaikščioti ir net nubėgo prie altoriaus, kur stovėjo tėvas Tardifas. Ten moteris sušoko kelis šokio žingsnius ir per mikrofoną džiaugsmingai pasakė: „Mano vardas – Ivona (Yvonne), ir Jėzus mane išgydė.“ Ji visiškai išgijo nuo Parkinsono ligos ir, tai paliudydama, džiugiai šoko kitų žmonių akivaizdoje. Jos daktaras ir fizioterapeutas buvo šokiruoti, pamatę ją sveiką. Daugelis šeimos narių, kurių tikėjimas dar buvo netvirtas, taip pat savo akimis pamatė, kad prisikėlęs Jėzus yra gyvas savo Bažnyčioje ir išgydo nuo ligų, kaip tai darė ir gyvendamas žemėje.
Šv. Mišios ir maldos susitikimai charizmatinėje bendruomenėje pakeitė Moriso žvilgsnį į Katalikų Bažnyčią. Piligrimystė ir Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II žodžiai privertė atsižadėti labai klaidingo požiūrio į Katalikų Bažnyčią ir į priešų skleidžiamą melagingą propagandą. Paaiškėjo, kad Katalikų Bažnyčia buvo Jėzus Kristus ir visi nuodėmingieji, kurie, susitikę Jėzų, susijungia su Juo, ir Jėzus juos išlaisvina iš nuodėmės nelaisvės, ligų, moko atleisti, myli ir veda į dangų.
Galiausiai Morisas ir Klaudija sulaukė džiugios naujienos: bažnytinis teismas paskelbė, kad Klaudijos pirmoji santuoka negalioja ab initio. Moriso pirmosios santuokos statusas buvo paliktas popiežiaus sprendimui.
1986 m. rugsėjį Pontmeno (Pontmain) mieste, kuriame 1871 m. buvo apsireiškusi Švenčiausioji Mergelė Marija, buvo laukiama tėvo Tardifo. Apie 10 000 žmonių atvyko į maldos susitikimą. Morisas ir Klaudija pastebėjo, kad keletas iš jų buvusių pažįstamų, užsiiminėjusių įvairiomis okultizmo praktikomis, iš smalsumo irgi atvažiavo čia. Susirinko didelė minia, tad šv. Mišios buvo aukojamos lauke, priešais baziliką. Didžiam bendruomenės nepasitenkinimui jų pradžioje buvo paskelbta, kad tėvas Tardifas negalėjo atvykti, nes turėjo sugrįžti į Kanadą dėl brolio laidotuvių. Šv. Mišias aukojo tėvas Žakas Marinas (Jacques Marin). Jų metu Viešpats Jėzus galingai veikė. Po šv. Komunijos tėvas Marinas kalbėjo apie žmones, kuriuos Jėzus išgydė. Tie žmonės atsistojo ir vienas po kito liudijo apie Kristaus gydančios jėgos prisilietimą. Vieną akimirką Morisas išgirdo šiuos žodžius: „Aikštės gale, netoli tvoros, stovi aukšto rango masonas, nenorintis prisijungti prie Katalikų Bažnyčios.“ Šie žodžiai turėjo išsklaidyti jo abejones.
Per šias patirtis ir Jono Pauliaus II spinduliuojantį šventumą Morisas suprato, kad tikrosios tiesos pilnatvę galima rasti Katalikų Bažnyčioje. Pereiti į Katalikų Bažnyčią buvo lengva: užteko parašyti laišką, informuojantį ortodoksų ir katalikų parapijos kunigus apie tokį apsisprendimą.
1988 m. lapkričio 15 d. Morisas sulaukė skambučio iš Reno bažnyčios tribunolo ir džiugios naujienos, kad, remdamasis Pauliaus privilegija, Šventasis Tėvas suteikė jam ypatingą malonę vesti katalikę Klaudiją Andrė. Prieš duodami santuokinę priesaiką, Morisas ir Klaudija atliko išpažintį. Jie patyrė, koks didelis turtas yra Atgailos sakramentas, per kurį Jėzus daro stebuklus – atleidžia visas nuodėmes, išgydo dvasios ligas, sugrąžina Dievo vaikų laisvę ir džiaugsmą.
Per vestuves 1987 m. spalio 7 d. Morisas ir Klaudija patyrė mistinę vienybę – du tapo vienu kūnu Kristuje. Jų netobula, silpna žmogiška meilė buvo perkeista į didžiulę ir amžiną Kristaus meilę. Sutuoktiniai patyrė ypatingą šio sakramento jėgą. Jų artimas santykis buvo visiškai perkeistas. Kaip rašė Jonas Paulius II: „santuokinis veiksmas – tikras garbinimo veiksmas“.
1989 m., bendruomeniškai melsdami Šventąją Dvasią išsilieti, Morisas ir Klaudija suprato, kad jiems būtina atsisakyti visų okultinių ir bioenergetinių praktikų ir spiritizmo. Anksčiau Morisas tikėjo, kad praktikuoti radiosteziją ar naudoti švytuoklę – nežalingas užsiėmimas. Galiausiai jis suprato, kad tai buvo paskutiniai varžantys saitai su blogio jėgomis.
Po atsivertimo Morisas su žmona įvedė naują labai svarbų elementą į savo medicininę praktiką: prieš paskirdami pacientams kokių nors vaistų, jie pasiūlydavo susitaikyti su Dievu per Atgailos ir Eucharistijos sakramentus. Padrąsindavo pacientus dėkoti Dievui už ligos ir kančios patirtį ir paaukoti ją Jėzui. Tikindavo pacientus melstis, kad mokėtų atleisti kitiems, nesitikint kitų gailesčio, atmesti okultines ir bioenergetines praktikas bei spiritizmą. Kejė šeima prašydavo moterų, patyrusių abortą, atgailauti už šį nusikaltimą ir susitaikyti su Dievu bei negimusiais kūdikiais.
Morisas ir Klaudija matė, kad tiems, kurie paklausė šių patarimų, sugrįžo dvasios ramybė ir gyvenimo džiaugsmas, jie net įspūdingai pagydavo nuo įvairių ligų.
Viena moteris, kurią vyras įkalbėjo padaryti abortą, vėliau kentėjo nuo įvairių košmarų. Ji vis labiau nekentė savo vyro, atsisakė jo meilės. Vyras pradėjo vartoti alkoholį, nes žmona kentėjo nuo nemigos ir galvos skausmo. Atsirado ir kitų sveikatos problemų. Moteris priėmė Kejė patarimą – susitaikė su Dievu per Atgailos sakramentą, atleido savo vyrui ir paprašė savo pražudyto vaiko atleidimo. Tik tada ji ėmė sveikti, vėliau tos moters dvasia ir kūnas visiškai pagijo.
Po daugelio metų Morisas surado didžiausią lobį – Jėzų Kristų, tikrą Dievą, tapusį tikru žmogumi, numirusį už mus ir prisikėlusį iš mirties. Jis yra su mumis Bažnyčioje, atleidžia nuodėmes, gydo visas širdies žaizdas ir veda į dangų. Visi, kurie nori būti laimingi, pasilieka čia, Katalikų Bažnyčioje. Dievas siūlo mums visą save per Atgailos ir Eucharistijos sakramentus.
Kiekvienam reikia stengtis į savo gyvenimą įvesti tikėjimą. Būtina planuoti savo dieną taip, kad skirtume laiko rožinio maldai, Dievo Gailestingumo vainikėliui, Biblijos skaitymui ir Eucharistijai. Tai paprasta: turime leisti, kad Jėzus ugdytų mus ir vestų per gyvenimą. Tai yra vienintelis kelias į tikrą laimę.
 
Iš žurnalo  „Mylėkite viens kitą“ 2016 m., nr 4.
Kun. Mečislovas Petrovskis TChr