Br. Lozarto Irarte. Pranciškoniškas pašaukimas

Evangelija kaip gyvenimo mokykla
Trečioji atsivertimo pakopa buvo ilgas apvalantis laukimas vienumoje ir maldoje. Pranciškus jautė vienišumą, atstumtas savųjų, jis aiškiai suprato, kad visi į jį žiūri kaip pusiausvyros neturintį varguolį. Oficialiai priskirtai prie atgailautojų ir aprengtas kaip vienas iš jų, nenorėjo prisijungti prie kurių nors iš šitų grupių, kurioms vadovavo koks nors kunigas arba įsikurti  kokiame nors vienuolyne, neturėjo poreikio ieškoti jokių patarimų, būdamas įsitikinęs, kad Dievas jį veda. Labai reikšmingas yra „ Trijų draugų užrašuose“ (pranciškoniškasis šaltinis) toks pastebėjimas: „Įkyriai maldavo  Viešpatį, kad kreiptų jo žingsnius. Niekam  iš tikrųjų nepatikėjo savo paslapties ir neklausė pas nieką patarimo, tik paties Dievo, būtent kuris pradėjo kreipti jo žingsnius. Kartais vis dėlto pasinaudodavo Asyžiaus vyskupo patarimais. Praėjo maždaug apie du su puse metų skausmingos vidinės kančios, kuri formavo jo gyvenimą. Vis dėlto Pranciškus gyveno siaubingai kentėdamas ir dideliame skausme, negalėdamas pasitraukti nuo to, už ką apsisprendė savo širdyje. Jam kildavo įvairiausios mintys, o jų įkyrumas vis labiau jį supurtydavo. Viduje degė Dievo ugnimi, dvasios uolumas atsispindėjo ir išorėje. Gailėjosi, kad kažkada buvo sunkiai nusidėjęs, senos ir dabartinės klaidos jam prarado bet kokį malonumą. Vis dėlto jis nebuvo tikras, ar pajėgs jų išvengti ateityje (3T 12; FF 1409). Tai  yra įprasta atsivertėlio situacija. Jis aiškiai suvokia, ko Dievas dar nepriima jo gyvenime. Jis dar nesuradęs kelio, jaučia paraginimą dar nežinomai ateičiai ir atsiduoda Dievo veikimui. Tas atidavimas vien tiktai Dievo vedimui atsispindi jo testamente, kuriame rašo ir apie pirmuosius broliškos bendruomenės žingsnius. „Kai Viešpats man davė brolius, niekas man neparodė, ką turiu daryti, bet pats Aukščiausiasis apreiškė, kad turiu gyventi pagal šventą Evangeliją (T 14; FF 116). Tokią aiškią apsisprendimo nuojautą jis turėjo tą dieną, kai su riterišku uolumu iškeliavo vykdyti  gautą Nukryžiuotojo įsakymą – atstatyti šv. Damijono bažnytėlę. Nukeliavęs į namus, paėmė geriausias drobes iš savo  tėvo parduotuvės, užsėdo ant arklio ir nuvykęs į Foligno pardavė tą medžiagą ir arklį. Grįžęs į Asyžių Pranciškus nuėjo pas tos bažnytėles kapelioną, kad jam pavestų bažnyčios atstatymą. Tada jis protavo kaip labai turtingas krikščionis. Kunigas vis dėlto nenorėjo priimti pinigų. Jaunasis atsivertėlis neigiamą atsakymą suprato taip, lyg Viešpats būtų atstūmęs jo pastangas. Jis numetė kapšą su pinigais ant palangės, niekindamas pinigus kaip dulkes. „Norėjo juos visus išdalinti vargšams maistui ir tos bažnytėles atstatymui“ (1C 14). Dabar buvo svarbu, kad jis padarytų reikiamas išvadas ir taptų vargdieniu broliu, kad taptų beturčiu. Dievo darbai nevykdomi lėšų dėka, bet asmeniniu atsidavimu atiduodant save patį.
Tai supratęs Pranciškus išmoko mūrininko darbų, prašė išmaldos. Taip jis atstatė tris bažnytėles. Jis būtų tęsęs tą bažnyčių atstatymą, jei ne naujas Dievo plano apreiškimas leidęs jam suvokti, kad ta tarnystė beturčiui Kristui nebūtų niekuo kitu, tiktai kaip simbolinės pratybos vykdant jo didžiąją misiją dėl šventos motinos bažnyčios.
Kad priimtas teisingas apsisprendimas pajuto dalyvaudamas šv. Mišiose Prociunkulės bažnytėlėje, trečioje jo atstatytoje,
Pasibaigus šventoms  Mišioms, paprašė kunigą išaiškinti tos dienos Evangelijos  prasmę – Naujos vaiskios dienos išaušimas po nesibaigiančios ilgos nakties. „Tuoj pat, Dievo dvasioje pradžiugęs, sušuko: „Tai yra ko noriu, tai yra ko ieškau! Šito noriu daryti visa širdimi! (1C 22; FF 355). Nedelsdamas nusivilko atsiskyrėlio drabužius, kurie iki šios akimirkos buvo atgailos ženklas, užsivilko paprastą abitą (jo formą pats sukūrė), strėnas persijuosė virve, nusiavė batus ir ėmė skelbti Dievo karalystę, kviesdamas žmones atsiversti. Ėjo treti jo atsivertimo metai (1C 21; FF 354). „Pranciškus jaučia tiesiog gyvybinį poreikį perduoti žmonėms viską, ką Viešpats jam suteikė kontempliacijoje paslaptyje: tai yra pasiuntinybė, kurią jis skelbia „su dideliu dvasios įkarščiu ir džiaugsmingu suvokimu kaip turintis „gerąją naujieną“, dominančią visus“ (1C 23; FF 358).
Pagaliau Pranciškus turi „gyvenimą“, kuriuo dalinasi juo su kitais. Prie jo pradeda burtis vėliau pirmieji mokiniai, priimdami tą patį „apsijungimo ir gyvenimo“ būdą (1C 21; FF 360).
Nors to ir nebuvo numatęs, jis tapo vienuolijos įkūrėju. Pranciškus neatsitraukė prieš naują Dievo valios ženklą. Apkabindamas džiaugsmingai priėmė pirmąjį mokinį – Bernardą Qvintalietį. Celenietis rašo: „Pranciškus labai apsidžiaugė atvykus ir atsivertus tokiam garbingam vyrui. Suprato, kad Viešpats rūpinasi juo, jei davė jam bendrakeleivį ir draugą, kuris kiekvienam yra reikalingas“ (1 C 24; FF 361). Gyvenimo pabaigoje „Testamente“ jis prisimins broliškos bendruomenės dovaną: „Viešpats man davė brolius“ (T 14). Jau niekada jis nebebus asketu, atskleidusiu mokiniams aukštesnę dvasinę būseną. Pranciškui jie nebebus „mokiniai“, bet to paties evangelinio įvykio bendrakeleiviai.
Pirmas jo rūpestis buvo patikrinti, ar broliai taip pat buvo Dievo pašaukti gyventi tokį patį gyvenimą. Su Bernardu ir Pietru  Rataniečiu nuvyko į Šv. Mikalojaus bažnyčią. Pasimeldęs Pranciškus tris kartus atvertė Evangelijos knygą ir tris kartus rado tekstus, kalbančius apie radikalų apsisprendimą sekant Kristų. Ir po kiekvieno knygos atvertimo Pranciškus dėkojo Dievui, kad Jis patvirtina taip ilgai jo ieškotą idealą. Pranciškus tarė Bernardui ir Pietrui: „Broliai! Tai mūsų gyvenimas ir mūsų Regula, ir visų tų, kurie norės prie mūsų prisidėti. Eikite ir darykite taip, kaip girdėjote“ (3 T 29; FF 1431).

Similar Posts