Ignacio Larannaga OFMCap: Bejėgiškumas ir patikėjimas (fragmentas)

Biblinis tikėjimas randa išraišką veikloje ir tuo pačiu požiūryje, apimančiame visą žmogų: jo gilų pasitikėjimą, ištikimybę, priėmimą intelekto  ir emocinio prisirišimo srityje; apima visą jo gyvenimo, drauge su planais,  istoriją, kritinėmis situacijomis ir naujomis galimybėmis.
Kaip tikėjimo į biblinę prasmę dalis, normalios eigos metu galima išskirti sekančius elementus: Dievas užmezga kontaktą su žmogumi. Aukščiausiasis tuojau pat taria žodį ir žmogus atsakydamas Jam besąlygiškai patiki save. Dievas išbando jo tikėjimą. Žmogus jaučiasi pritrenktas ir pradeda dvejoti. Viešpats iš naujo apreiškia jam savo esybę. Žmogus realizuoja Dievo nubrėžtą jam planą, naudojant Dievo valią.
Abraomo tikėjimas nulėmė, jog šis visą laiką elgėsi pagal Dievo valią (Pr 17,1).  Tai, aišku savaime, yra didžiulė reikšminga apkrova: Dievas buvo Abraomo gimimo ir viso jo gyvenimo  įkvėpimas; taip pat buvo jo galia ir moralinės normos, kuria vadovavosi Abraomas, determinantas; tačiau, visų pirma, buvo jo draugas. Sekdamas ta pačia linija, Šventasis Raštas tvirtina, kad ,,jis patikėjo Viešpačiu, ir tai jam Viešpats įskaitė teisumu“ ( Pr 15,6). Šie žodžiai, pateikti įkvėpimo pagauto autoriaus, reiškia ne tik tai, kad Abraomo tikėjimas turėjo išskirtinę vertybę ir svorį, bet taip pat ir tai, jog jis tapo konkrečiu įsipareigojimu, sąlygojančiu tuo pačiu ir perkeičiančiu visą jo egzistenciją.
Minėti elementai rado aiškią išraišką Laiške žydams:
,,Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs. Tikėdamas jis apsigyveno pažadėtoje žemėje, tarytum svetimoje, įsikūręs palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado paveldėtojais. Mat jis laukė miesto su tvirtais pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas. Tikėdama ir pati Sara – nevaisinga ir nebe to amžiaus – gavo galią susilaukti palikuonio, nes pasitikėjo tuo, kuris buvo davęs pažadą. Ir todėl iš vieno vyro, ir dar apmirusio, gimė palikuonys, gausūs tartum dangaus žvaigždės ir nesuskaitomi kaip jūros pakrantės smiltys.
Jie visi mirė tvirtai tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, tik iš tolo juos regėdami, sveikindami ir išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir ateiviai. Taip kalbėdami, jie duoda suprasti, jog ieško tėvynės. Jeigu jie būtų minėję aną, iš kurios iškeliavo, jie būtų turėję laiko sugrįžti atgal. Bet dabar jie troško geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios. Todėl nėra Dievui negarbės vadintis jų Dievu: jis prirengė jiems Miestą!
Tikėdamas Abraomas atnašavo Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis ryžosi paaukoti net viengimį sūnų, – jis, kuris buvo gavęs pažadus, kuriam buvo pasakyta: Tau bus duoti palikuonys iš Izaoko. Jis suprato, kad Dievui įmanoma prikelti net mirusius, ir todėl atgavo sūnų kaip įvaizdį.[i4] Taip pat Izaokas, tikėdamas ir žvelgdamas į ateitį, laimino Jokūbą ir Ezavą. Tikėdamas Jokūbas mirties valandą palaimino kiekvieną Juozapo sūnų ir pagarbino, atsirėmęs į savo lazdos drūtgalį. Tikėdamas merdintis Juozapas užsiminė apie Izraelio vaikų iškeliavimą ir davė nurodymų dėl savo palaikų.
Tikėdami tris mėnesius slėpė gimusį Mozę gimdytojai, nes matė, koks kūdikėlis dailus, ir nepabūgo valdovo įsakymo. Užaugęs Mozė tikėdamas atsisakė vadintis faraono dukters sūnumi. Jis verčiau pasirinko su Dievo tauta kęsti priespaudą negu laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais. Jis Mesijo paniekinimą laikė didesniu lobiu negu Egipto turtus, nes jis žvelgė į atpildą tikėdamas jis paliko Egiptą ir nepabūgo karaliaus rūstybės. Jis liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį. Tikėdamas jis įsteigė Paschą ir apšlakstymą krauju, kad angelas naikintojas nepaliestų jų pirmgimių. Tikėdami jie perėjo per Raudonąją jūrą tarytum per sausumą, o tai daryti mėginantys egiptiečiai prigėrė.
Tikėjimu buvo sugriauti Jericho mūrai po septynių dienų žygiavimo aplinkui. Dėl tikėjimo paleistuvė Raaba nepražuvo kartu su neklusniaisiais; mat ji taikingai buvo priėmusi žvalgus.
Ką dar pasakyti? Man neužtektų laiko, jeigu imčiau pasakoti apie Gedeoną, Baraką, Samsoną, Jeftę, Dovydą, Samuelį ir pranašus, kurie tikėdami užkariavo karalystes, vykdė teisingumą, įgijo pažadus, užčiaupė liūtams nasrus, užgesino ugnies karštį, paspruko nuo kalavijo ašmenų, atsigavo iš silpnumo, tapo galiūnais kovoje, privertė bėgti svetimųjų pulkus. Moterys atgavo prikeltus savo mirusiuosius, kiti leidosi kankinami ir atsisakė laisvės, kad laimėtų prakilnesnį prisikėlimą. Dar kiti turėjo iškęsti patyčias ir plakimus, taip pat pančius ir kalėjimą. Jie buvo akmenimis mušami, pjūklais pjaustomi, kalavijo kirčiais žudomi, klajojo prisidengę avikailiais ar ožkenomis, vargo, kentė priespaudą ir kankinimus. Jie, kurių pasaulis nebuvo vertas, slapstėsi dykumose, kalnuose, olose ir žemės plyšiuose“ ( Žyd 11, 8-38).
Abraomo ištikimybė
Naujasis Testamentas Abraomą pateikia kaip tikėjimo prototipą. Jis – tarsi tikinčiųjų mažuma, galbūt  netgi niekas kitas – visiškai pasitikėjo Dievu, nedvejodamas pasirinko tai, ką jam diktavo tikėjimas, nepriklausomai nuo susidariusių aplinkybių dramatizmo. Abraomas yra autentiškas tikėjimo piligrimas.
Dievas Abraomui pateikia pasiūlymą, kuris tuo pačiu yra ir pažadas: ,,Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvų namų, į kraštą, kurį tau parodysiu. Padarysiu iš tavęs didelę tautą“ (Pr 12,1-4). Abraomas tiki. Ką reiškia tas tikėjimas? Jis reiškia tą patį, ką ir čekio išrašymas in blanco, pasitikėjimas, prieštaraujantis sveikam protui ir prigimtinei teisei, visiškas savęs patikėjimas Dievui aklai ir be jokio išskaičiavimo. Toks tikėjimas reiškia visišką atsisakymą nuo amžių susiklosčiusio gyvenimo stabilumo ir… keliavimas į nežinią (plg. Pr 12,4), sulaukus septyniasdešimt penkerių metų. Reiškia pasitraukimą į neužtikrintą ateitį nepažįstamame pasaulyje: ,,Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs ( Žyd 11,8).
***
Tačiau šis patikėjimas Abraomui brangiai kainuos ir sukels vidinę įtampą, kurią lydės praradimo ir bejėgiškumo  jausmas. Dievas Abraomą išbando.
Tuo tarpu praeina metai, o pažadėtas sūnus nepasirodo. Aukščiausiasis Abraomą laiko tarsi sustabdymo būsenoje, tarsi apsakymą, spausdinamą atskirais skyriais arba televizijos serialą, kai serija baigiasi įtampos kupinoje akimirkoje ir žiūrovas nekantrauja sulaukti atomazgos. Dievas skirtingomis šešiomis progomis žada Abraomui sūnų ( Pr 12,16; 15,5; 17, 16; 18, 10; 21, 23; 22, 17). Tačiau praeina dešimtmečiai, o laukiamas sūnus neateina į pasaulį. Jo gyvenimas tuo laikotarpiu tai Dievui rodomos ištikimybės istorija – ištikimybės be išlygų ir besąlygiškai. Jame persipina kančia ir viltis, tarsi saulė, kurią pamatome ir ji pradingsta kažkur tarp debesų. Tai yra vilties istorija. Abraomas įtikėjo viltį prieš viltį ( Rom 4,18) ir nesusilpnėjo tikėjime ( Rom 4,19).
Visą tą laiką Abraomas gyvena neblėstančia viltimi, neleisdamas savo tikėjimui silpnėti. Tiki Dievo žodžiais nepaisant sveiko proto ir fiziologijos teisių (Pr 18,11), apsijuokdamas net žmonos akyse. Sara, stovėdama prie palapinės angos ,,juokėsi sau, sakydama: ,Tada, kai nuvytau, negi patirsiu malonumo – mano vyras toks senas?,“ ( Pr 18,12).
***
Vienatvė ima skverbtis į Abraomo širdį. Skausmingai išgyvena išsiskyrimą su savo pusbroliu Lotu ( Pr 13, 1-18).  Nepaisant pergalingos kampanijos prieš keturis karalius, nepaisant jo augimo ir paslaugų skaičiaus, Abraomo širdyje tikėjimas ima silpnėti, o baimė kasdien vis labiau užvaldo.
Artėja momentas, kai jo tikėjimui gresia visiškas išnykimas.  Giliai nusiminęs Abraomas skundžiasi Dievui: Tai tiesa, jog apdovanojai mane daugeliu gėrybių, bet kas man iš jų, ,,aš lieku bevaikis ir mano namų įpėdinis yra damaskietis Eliezaras!“ ( Pr 15, 2-4). Tada pats Dievas jam užtikrina savo pažadą.
Tačiau tuo metu Abraomas išgyvena gilią tikėjimo krizę: ,,Argi gali kūdikis gimti šimtamečiui seniui? Argi gali Sara, būdama devyniasdešimties metų, gimdyti?“ ( Pr 17,17). Dievas pasiūlė jam išeiti iš palapinės, pasigrožėti žvaigždėtu dangumi ir tarė: ,,Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes, jei gali jas suskaityti. […] Taip gausūs bus tavo palikuonys“ ( Pr 15,5).
Visada su mumis vyksta tie patys dalykai. Kai silpsta mūsų tikėjimas, reikalaujame ženklo, kokios nors atramos, į kurią galėtume įsikibti, kad išvengtume pagundos. Supratingas ir užjaučiantis Dievas duoda Abraomui ženklą, atsižvelgdamas į jo silpną tikėjimą ir būtinybę jį sustiprinti: ,,Viešpatie Dieve, — jis paklausė, — kaip aš žinosiu, kad jį (kraštą) paveldėsiu?” (Pr 15,8). ,,Saulei nusileidus ir tamsai įsiviešpatavus, rūkstantis ir liepsnojantis deglas perėjo tarp anų skerdienos pusių“ ( Pr 15,17).
,,Abraomas buvo šimto metų, kai jam gimė jo sūnus Izaokas” ( Pr 21,5).
Ugnies išbandymas
Sekdami šiuos įvykius žinome, kad Abraomas ne tiktai susigrąžino gilų tikėjimą, bet pagaliau tikėjimas jame galutinai įsitvirtino. Šis gilus tikėjimas padėjo jam nuolat gyventi bičiulystėje su Dievu ir Jo nepaliaujamoje artumoje, pagal tai, ką išgirdo: ,,Eik mano keliu ir būk be priekaišto“ ( Pr 17,1). Mes jį įsivaizduojame kaip užgrūdintą išbandymų vyrą, atsparų bet kokioms abejonėms, pasižymintį didžiule vidine branda ir ištverme. ,,O [Abraomas] pasodino Beer-Šeboje tamariską ir ten šaukėsi VIEŠPATIES, Dievo Amžinojo, vardo“ ( Pr 21,33).
Dievas, regėdamas nepalaužiamą Abraomo ištvermę, pateikia jam galutinį išbandymą – tikrąjį ugnies išbandymą. Jis patiria ,,sielos nakties“ išvalymą, apie kurį kalba šv. Kryžiaus Jonas. Pažvelkime, kaip uoliai ir ramiai jis atlaiko šį išbandymą.
,,Jis tarė jam: “Abraomai!” Tas atsiliepė: “Aš čia!” Tada Jis tarė: “Imk Izaoką, savo vienintelį sūnų, kurį myli, ir eik į Morijos šalį, ten aukok jį kaip deginamąją auką ant kalno, kurį tau parodysiu!” ( Pr 22,1-3).
Mano nuomone, šiame bibliniame epizode tikėjimas pasiekia dangiškąsias aukštumas.
Siekiant giliau  suvokti prasmę ir tikėjimo įsipareigojimą, kokį išreiškė Abraomas aprašytame  nutikime, turime kreiptis į žmonių nuomonę apie heroizmą. Herojinio poelgio vykdymas mūsų akimis gali pasirodyti netgi patrauklus, bet su sąlyga, kad ši veikla turi prasmę ir vadovaujama žmogiškos logikos, kaip, pavyzdžiui, gyvybės atidavimas vardan garbingos ir kilnios priežasties. Tačiau atlikti herojinį žygdarbį situacijoje, kuri atrodo absurdiška, reikia būti arba bepročiu, arba mūsų motyvacija jam pasiduoti neabejotinai viršija mūsų žmogaus koncepcijas ir herojiškumo standartus.
Pabandykime pabūti Abraomo vietoje, atsižvelgiant į jo gyvenimiškąjį kontekstą. Pažvelkime į impulsus ir motyvus, kurie vadovavo šiam tikėjimo žmogui. Abraomas visą laiką troško turėti sūnų. Jautėsi esąs senas ir prarado viltį susilaukti palikuonių. Tačiau vieną dieną Dievas jam pažada, jog jis turės sūnų. Tiesos akivaizdoje, jog Dievui nėra negalimų dalykų – Abraomas patikėjo. Praėjo ilgi laukimo metai, kupini vilties ir nusivylimų… Pagaliau – pažadėtas sūnus ateina į šį pasaulį. Jame koncentruojasi visa mūsų tikėjimo  tėvo viltis ir Dievo pažadas jame yra pagrįstas. Atrodytų, jog dabar Abraomas gali ramiai numirti. Tačiau netikėtai, netgi paskutiniąją valandą Amžinasis kreipiasi į jį su pasiūlymu paaukoti Jam kaip auką savo vienintelį sūnų.
Tai žiauru ir nesuvokiama, netgi beprotiška žmogiškuoju požiūriu, —  toks Dievo reikalavimas galėjo sunaikinti net giliausiai įsišaknijusį tikėjimą. Sveikas protas, aišku, turėjo pakuždėti Abraomui, jog jis tapo apgaulingos klaidos auka. Tačiau Abraomas ir vėl patikėjo Aukščiausiuoju. Tai buvo begalinis ir besąlygiškas pasitikėjimas; Abraomas patikėjo Dievu be ribų ir be išlygų. Galime įsivaizduoti jo vidinį dialogą:
–Argi aš jau nesu senas ir negaliu turėti palikuonių? Tačiau aš pats nieko nežinau. Tai Jis viską žino. Jis viską gali.
–Argi turėčiau tuoj pat numirti, nepalikdamas įpėdinio?
Bet juk Dievas viską numatė: Jis gebėjo prikelti numirusius, ir netgi pažadinti  palikuonis iš akmenų (plg. Lk 3,8).
–Argi jo prašymas nėra groteskiškas ir juokingas?
Tiktai Jis yra išmintingas, mes nieko nežinome.
Tai reiškia, jog Abraomas yra pasirengęs besąlygiškai pasitikėti Kūrėju, su begaliniu pasitikėjimu patikėti Jam save, jame yra nepalytėtas vidinis tikrumas, kad Dievas yra Visagalis, Geras, Teisingas, Išmintingas – nelygu sveikam protui, arba bendrosioms tiesoms, kilusioms iš grynai žmogiško mąstymo, be tikėjimo šviesos. Tai galima prilyginti žmogaus elgesiui, kuris leido surišti jam rankas ir kojas ir įmesti į bedugnę, į tuštumą, nes žino, jog Dievas neleis jam atsitrenkti į žemę (kad paskutinę akimirką jį sugriebs savo visagalėmis, mylinčiomis rankomis). Aš manau, kad būtent tuo yra grindžiamas biblinis tikėjimas savo giliausioje esmėje.
***
Dabar įsigilinkime į situaciją, kuomet (darome prielaidą) Abraomas privalo paaukoti Dievui savo vienatinį sūnų. Abraomą užpildo niekuo nedrumsčiama ramybė, kupina meilės ir galios, ką aiškiai matome kiekviename jo geste:
Abraomas atsikėlė anksti rytą, pasibalnojo asilą, pasiėmė jaunuolius ir Izaoką, savo sūnų, prisiskaldė malkų deginamajai aukai ir išėjo į vietą, kurią jam Dievas buvo nurodęs. Trečią dieną Abraomas iš tolo pamatė tą vietą.
Abraomas tarė savo jaunuoliams: “Pasilikite čia su asilu, o mes su sūnumi nueisime ten ir pagarbinę sugrįšime pas jus. Abraomas, paėmęs malkas deginamajai aukai, uždėjo ant savo sūnaus Izaoko pečių, o pats pasiėmė ugnies ir peilį. Jiems beeinant,
Izaokas tarė savo tėvui: “Mano tėve!” O tas atsiliepė: “Aš čia, sūnau!” Jis klausė: “Štai ugnis ir malkos! Bet kur yra ėriukas deginamajai aukai?”  Abraomas atsakė: “Dievas parūpins sau ėriuką deginamajai aukai, mano sūnau!” Taip juodu ėjo toliau.
Jiems atėjus į vietą, kurią Dievas buvo nurodęs, Abraomas pastatė aukurą, uždėjo ant jo malkas, surišo savo sūnų Izaoką ir jį uždėjo ant aukuro.  Abraomas ištiesė savo ranką ir paėmė peilį, kad nužudytų sūnų. Viešpaties angelas pašaukė jį iš dangaus: “Abraomai! Abraomai!” Tas atsakė: “Aš čia!” “Nekelk savo rankos prieš vaiką ir nieko jam nedaryk! Dabar žinau, kad bijai Dievo ir nepagailėjai man savo vienintelio sūnaus”  (Pr 22, 3-12).
Šiame pasakojime Abraomo tikėjimas ir jo besąlygiškas savęs patikėjimas Dievui įgyja ypatingos svarbos. Pasąmonėje skambantys žodžiai: Dievas mato (viską mato ir kiekvienai akimirkai suteikia prasmę) yra tarsi iš pačių kūrinijos gelmių skambanti melodija, viskam suteikianti prasmę. Reikšminga yra tai, kad šį apsakymą vainikuoja žodžiai: ,,Abraomas pavadino tą vietą “Viešpats mato”. Ir šiandien dar sakoma: “Ant kalno, kur Viešpats mato”  ( Per 22,14).
Viltis prieš bet kokią viltį
Izraelio istorija yra atskira istorija, kurios šūkis galėtų būti devizas ,,viltis prieš bet kokią viltį“. Per amžius įrėžęs gilų ženklą Izraelio istorijoje, nuo Sinajaus iki ,,laiko pilnatvės“ (plg. Ga 4,4), Dievas apsireiškia ir pasislepia, apakina saulės švytėjimu ir išnyksta už debesų. Dievo teofanija* (* teofãnija [gr. theophaneia], dieviškų būtybių apsireiškimas žmogaus, gyvulio ar kitu pavidalu. – Vert. past.), aiški ir išraiškinga, persipina su ilgais Jo tylos etapais. Tas ilgas kelias pakaitomis buvo pažymėtas didžia viltimi arba atgrasinimu. Dievo valia buvo, kad Izraelio darbai būtų kiekvieno tikinčiojo tikėjimo liudijimo atspindys. Taip pat to meto istorijos plotmėje, kaip ir dabar individualiame mūsų tikėjimo gyvenime, dažnai patiriame Dievo tylėjimą, Dievo išbandymą, tamsią tikėjimo naktį.
Izraeliečiai buvo išvesti iš Egipto ir įmesti į ,,gilius vandenis“. Pradėjo begalinę kelionę į laisvą tėvynę. Tai buvo kankinantis maršrutas per besitęsiančias smėlio dykumas, kelias, kuriame kentė alkį, troškulį, akinantį saulės spindesį ir nepakeliamą kaitrą. Patirdavo sudėtingą agoniją ir mirtį… Jiems buvo pažadėta, jog kaip atlygį gaus ,,žemę, kurioje pienas ir medus teka“. Tačiau vietoj dovanų jų laukė besitęsiantis užkariavimas, paženklintas pralaimėjimų, pažeminimų, kraujo praliejimo ir darbas iki prakaito. Vietoj pieno ir medaus teko keliauti pūslėtomis kojomis per akmenuotą ir svetimą žemę, kurią jiems  teko įveikti milžiniškomis pastangomis, įveikiant daugybę sunkumų.
Išaušo akimirka, kai izraeliečiai ėmė galvoti, jog Dievo arba iš viso nėra, arba Jis  juos galutinai paliko, o jų tauta iš pasaulio sąrašų buvo išbraukta amžiams. 587 m. pr. Kr. Jeruzalę apsupę agresoriai, vadovaujami Nabuchodonosaro, pralaužė gynėjų, kurie atlaikė priešo antpuolius 18 mėnesių,  gynybą. Galiausiai miestas pasidavė, o užpuolikų kerštas buvo siaubingas.
Jeruzalė buvo apiplėšta, sulyginta su žeme ir sudeginta. Garsioji Saliamono šventykla sugriuvo ir ugnis ją pasiglemžė. Tokiu būdu Sandoros skrynia dingo amžiams. Nugalėtojai pagrobė visus Jeruzalės gyventojus ir didžiąją Judėjos gyventojų dalį. Jie buvo išvežti į Babiloną, stebint akyliems agresoriams. Visi padengti dulkėmis ir nudeginti saulės, kęsdami pažeminimus ir skriaudas, keliavo tūkstantį kilometrų.
Taip atrodo tamsi naktis, kurią privalome įveikti  kelyje į mūsų tikėjimą. Mes, kaip ir Izraelis,  panirę tose tamsybėse norime palikti Dievą, nes jaučiamės esą Jo apleisti. Tačiau po tam tikro laiko, kai mūsų akys apsivalys nuo storo dulkių sluoksnio, Dievo Veidas apsireikš kur kas labiau spindintis ir ryškus nei anksčiau. Pranašai Ezechielis ir Izaijas gali tai paliudyti.
Išskyrus buvusios Dovydo ir Saliamono karalystės laikotarpį, Izraelio gyvenimas sukuria nereikšmingą kartų santykių istoriją, tautos, kuri pakartotinai pavergiama: pirmiausia egiptiečių, po to asirų, babiloniečių, makedoniečių ir galiausiai romėnų. Matyt, tai buvo pakankamas motyvas Išrinktajai Tautai prarasti pasitikėjimą savo Dievu, o taip pat galvoti, kad Jis yra ,,Kažkas beprasmis“. Tačiau būtent šiuo būdu Aukščiausiasis vedė savo tautą nuo sapnų apie žemiškąją didybę ir reikšmę iki autentiškos didybės dvasine prasme, prie tikėjimo  į vienatinį tikrąjį Dievą aiškumo ir skaidrumo.
Nenoras ir mirtina  kančia
Mums, kurie taip pat dedame pastangas, norėdami gyventi tikėjimo pilnatve, sukrečiantį įspūdį daro krizė, kurią teko įveikti Elijui keliaujant prie Horebo kalno.
Elijas buvo pranašas, išbandytas kovojant su Dievu, sunkumų užgrūdintas ir drąsus kaip laukinis žvėris. Prie Kerito sugebėjo maitintis vien duonos kriaukšle, kurią jam atnešdavo  varnai, o vandens atsigerdavo iš šaltinio. Jis priešinosi karaliams, demaskavo turčius ir galinguosius, Gėdino ir žudė Baalo garbintojus.
Po tokios vidinės jėgos ir drąsos vyro mes niekada nesitikėjome dvasios kritimo, tačiau toks kritimas, ir netgi labai gilus, tapo faktu! Karalienė Izabelė, sužinojusi, kaip Elijas nužudė Baalo  kunigus kardu, išsiuntė pas jį pasiuntinį, kad pranešti, jog kitą dieną taip pat ir jis bus nužudytas. O žinoma, jog Izabelė savo karalystėje praktikavo svetimų dievų kultą.
Atsakydamas į šią žinią pranašas Elijas vyksta į kelionę prie Horebo kalno, tapusio sielos kilimo prie Dievo tikėjimo kelyje  simboliu.
Pamatęs tai, [Elijas] atsirado ir pabėgo, atvyko į Beer Šebą Judo mieste, ten paliko savo tarną. Jis išvyko vieną dieną į vienišą dykumą. Kai jis atėjo, jis sėdėjo prie vieno medžio ir, norėdamas mirti, sakė: „Laikas, Viešpatie! Paimk mano gyvenimą, nes aš ne geriau nei mano protėviai „.Tuomet jis atsisėdo po vienu medžiu ir užmigo. Ir štai angelas, pritraukęs jį, jam tarė: „Kelkis, valgyk!” Elijas pažvelgė į jį, o jo galvoje buvo trupiniai ir vandens ąsotis. Jis valgė, gėrė ir vėl atsinešė. Dar kartą Viešpaties angelas sugrįžo ir pakėlė jį ir tarė: „Kelkis, valgyk, nes tau reikia eiti ilgą kelią“ (1 Kar 19, 3-7).
Mus gali stebinti ši gili pranašo depresija, netgi jo prislėgta būsena. Jo žodžiai primena mums kitus, Jėzaus pasakytus,  žodžius: ,,Mano siela mirtinai nuliūdusi“ ( Mk 14,34). Žmonėms, kurie žvelgia į Dievą rimtai ir gyvena tamprioje sąjungoje su Juo ir Jo pastovioje artumoje, tokios depresinės būsenos primena tikrą agoniją, sutinkamai su šv. Kryžiaus Jono liudijimu.
Kiekvienas iš jų, patirdamas kintamą dažnį ir intensyvumą, išgyvena tokius apsivalymus, kurie iš esmės yra kažkas panašaus į tamsos bangų atvykimą, Dievą padengiančius debesis. Tai yra tarsi oro cisterna, esant 100 atmosferos slėgiui, išspaudžia žmogaus sielą. Šventas Kryžiaus Jonas priduria, jei Dievas tuomet atitrauktų savo ranką – mes numirtume.
Laisvas nuo abejonių
Pranciškus Asyžietis buvo autentiškai tikintis žmogus. Didžiąją savo gyvenimo dalį džiaugėsi tikėjimo tikrumu ir gyveno jo šviesoje. Tačiau keletą metų prieš mirtį pateko į depresiją, kuri buvo gilus šešėlis jo gyvenime. Draugai ir biografai šią būseną įvardijo kaip ,,labai pavojingą dvasinę pagundą“. Tai tęsėsi maždaug du metus* ( * Legenda antiqua Sancti Francisci, p. 21. – vert. past.). ,, Apie tai žinome tik tiek, jog tai buvo nepaliaujama dvasinė agonija, kurios metu Dievo Varguolis taip kentėjo, tarsi būtų apleistas Dievo, judėjo tarsi migloje, kamuojamas abejonių ir pastovaus vidinio blaškymosi iki tokio lygio, jog buvo  beveik neviltyje. Tai buvo sąžinės nerimas itin rimtas ir nenugalimas, tad Pranciškui būtinai reikėjo ypatingos Dievo intervencijos, kad gebėtų išeiti iš šios būklės kaip nugalėtojas“** (** O. Eglebert. Vida de san Francisco de Asis, Cefepal-Chile, Santiago de Chile, 1973, p. 345. – Vert. past.).
Per pirmąjį  Pranciškaus atsivertimo laikotarpį ,,Viešpats jam apreiškė, jog jis privalo gyventi pagal Evangeliją“. Pranciškus vadovavosi Evangelijos žodžiu, bet, visų pirma, jos dvasia: jis išmetė lazdą, kelioninį krepšį ir sandalus ( Lk 9,3). Nuo to laiko neėmė į rankas pinigų. Nieko netroško sau nei savo broliams: nei vienuolynų, nei namų, nei jokios nuosavybės. Troško, kad jie būtų piligrimais ir atvykėliais šiame pasaulyje, amžinais šios žemės keliauninkais, gyvenančiais iš savo rankų darbo, vienintelę viltį sutelkę į Dievą, keliaujantys be  popiežiaus dokumentų, taigi save pasmerkiantys persekiojimams.
Pranciškus karštai troško, kad jo broliai, kaip ir jis pats, būtų neturtingi, laisvi ir kupini džiaugsmo, kad būtų Evangelijos liudytojais, o ne išminčiais. Jiems nereikėjo bibliotekų, universitetinių titulų, su savimi turėjo tik Evangeliją ir ja gyveno pilnatvėje, kupini paprastumo, be komentarų ar pasiaiškinimo pagal laikmečio, vietos ar asmens reikalavimus, o taip pat be egzegezės bandymų (originalaus biblinio teksto interpretacijos).
Tas ,,gyvenimo stilius“, kurį pats Dievas apreiškė šv. Pranciškui, naujajam judėjimui pažadino tūkstančius naujų brolių. Tačiau netrukus tarp brolių pranciškonų atsirado nauja srovė, kuri greitai išsivystė ir netrukus užgožė šlovingą dvasingumo pradžią, gimusią iš dieviškojo apsireiškimo. Naujieji adeptai gėdijosi neturto, buvimo mažutėliais, ,,mažesniaisiais broliais“. Siekė Brolijos dvasingumui suteikti naują kryptį, visiškai skirtingą pirmajam ( jau surinkusiam daugybę brolių). Ta srovė – jai vadovavo į Broliją įstojusieji išsilavinę brolia bei Šventojo Sosto atstovas — siekė įgyvendinti kriterijus, kurie diametraliai skiriasi nuo idealo ir šv. Pranciškaus ,,gyvenimo stiliaus“.
Jie sakė: mums reikia protingų ir išsilavinusių brolių.
Pranciškus atsakė: mums reikia brolių, kurie vadovautųsi paprastumu ir nuolankumu.
Jie reikalavo: universitetinių titulų.
Pranciškus atsakė: vienintelis privalomas titulas turi būti neturtas.
Jie reikalavo: statyti didžiulius vienuolynus, kurie tarnautų studijų reikmėms.
Pranciškus atsakė: mums reikia tik kuklių palapinių, kad šiame pasaulyje būtume tiktai ,,piligrimai“.
Jie tvirtino: Bažnyčiai  reikia galingos ir gerai suteptos mašinos, kad galėtų kovoti su eretikais ir saracėnais.
Pranciškus atsakė: Bažnyčiai reikia tiktai atgailaujančių ir atsiversiančių Dievui žmonių.
Pranciškus Asyžietis, žmogus, gimęs ne tam, kad valdyti, o tuo labiau kovoti, atsidūrė pačiame ciklono centre, gindamas evangelinį idealą.
Vykstančios dramos esmė buvo tai, jog Pranciškui jaučiant bendrą vidinį tikrumą, kad Viešpats jam tiesiai-šviesiai pareiškė, kaip turi atrodyti ,,gyvenimas Evangelijos dvasioje“ – kaip pavyzdį pateikdamas neturtą ir nuolankumą – Šventojo Tėvo atstovas ir jam talkinantys išminčiai tvirtino, kad Dievo valia yra siekis suorganizuoti Broliją, laikantis griežtos tvarkos ir disciplinos, kurių tikslas turėtų būti veiklos, kurią akivaizdžiai nurodė Bažnyčios poreikiai bei laiko ženklai, efektyvumas.
Būtent ši problema šv. Pranciškui buvo gilaus vidinio pakrikimo priežastis: Kam jis turėtų paklusti? Kur iš tikrųjų pasireiškia Dievo valia?  — ar brolių iš Porciunkulės požiūryje, pirmojo ,,vienuolyno“, kurį sukūrė šv. Pranciškus, teigiančio evangelinį neturtą ir nuolankumą kaip bendruomenės gyvenimo pagrindą, ar oficialaus popiežiaus atstovo pozicijoje, kuris siekė pakreipti broliją efektyviai veiklai, užtikrinti gerą organizaciją ir įplaukas bei griežtai laikytis Bažnyčios tarnybos nuostatų? Kurią pusę iš tikrųjų palaikė Dievo valia?
Ir būtent tada, kai troško išgirsti Dievo balsą, Dievas tylėjo. Vargšelis viduje kovojo, klaidžiodamas abejonėse ir klausimuose, visiškoje dvasinėje tamsumoje: Ko nori Viešpats? Ar popiežiaus atstovo ir išmintingų vyrų  siekiai yra iš tiesų Jo valia? Jie tvirtina, kad privalome sukurti vienuolijų struktūrą, tuo tarpu Dievas aiškiai man pasakė, kad turime būti keliaujančių pamokslininkų brolija, skelbianti Evangeliją, atgailaujanti, gyvenanti neturte ir išlaikantys nusižeminimą. Argi Dievas galėjo tuo pačiu metu įkvėpti du prieštaringus reikalavimus? Kur ieškoti Dievo valios? Kam privalau paklusti?
Ar jis, Pranciškus, kartais, negina ,,savojo“ plano, užuot rūpinęsis Dievo darbo vystymu? Galų gale jis yra tik nežinantis, o jie, tuo tarpu, yra išmintingi. Bažnyčios hierarchija, atrodo, parodė kriterijus prieš savo prielaidas. Logiška atrodė mintis, kad jei čia kažkas ir klysta, tai jis, Pranciškus. Ar visa kita buvo tik iliuzija? Ar Pranciškaus balsas, Spoleto, San Damiano ir Porciunkulė tebuvo didybės manijos apraiškos? Ar tai reiškė, kad Dievas jam visai nebuvo apsireiškęs? O gal pats Dievas tėra neegzistuojantis miražas?
Sumišęs Pranciškus pasislėpė grotose: Rieti, Cortona ir Alvernia. Šturmavo Dangų, tačiau atsakymo nesulaukė. Verkdamas šaukėsi Dievo, o Dievas tylėjo. Prarado vidinę ramybę. Šis žmogus, dar visai neseniai spindintis džiaugsmu, tapo atžarus. Jis pradėjo grasinti, ekskomunikuoti. Visada toks linksmas, dabar pasidavė blogiausiam gundymui – liūdesiui.
Jo gyvenime buvo akimirkų, kai nusivylimas ir depresija pasiekė svaiginantį dydį; kaip tą naktį, kurią pavadinčiau Pranciškaus ,,permainų naktimi“ – švento Damiano bažnytėlėje…  Tuomet  jis jautė fizinį skausmą visomis įmanomomis formomis* (* Legenda antiqua Sancti Francisci, p. 43; Speculum perfectionis, p. 100. – Vert. past.).  Tačiau pats skausmas savaime turėjo mažesnę reikšmę nei kankinančios abejonės dėl savęs išganymo – tai paskatino jį pulti į neviltį. Tą naktį Dangus pagaliau prabilo… Dievas apreiškė Pranciškui, kad jo išganymas yra garantuotas. Ir šios tamsios nakties, prasiskverbiančios į jį kančia,  viduryje, sukūrė himną – patį džiaugsmingiausią ir labiausiai optimistinį, kokį begalėjo sukurti rašytojo plunksna, sklindantį iš pačios širdies: Daina Broliui Saulei.
Vertė V. T.
Versta iš Ignacio Larranaga OFMCap „Ukaz mi swojw oblicze“, Czestochowa, 2008