Liudijimas: rabino krikštas

Kun. M. Piotrowskis TChr
 
Ultraortodoksų rabinas Jean-Marie Elie Setbonas apsikrikštijo Katalikų bažnyčioje  2008 m. rugsėjo 14 d. Po daugelio dvasinių kovų ir paieškų metų jis patikėjo, kad Jėzus Kristus yra Mesijas, tikrasis Dievas, kuris tapo tikru žmogumi, norėdamas mus išganyti.
 
Jean-Marie Elie Setbonas gimė 1964 m. birželio 10 d. Paryžiuje. Tėvai jam išrinko vardą Jean-Marc (Jonas Markas). Buvo apipjaustytas, tačiau augo auklėjamas nepraktikuojančios žydų šeimos aplinkoje.
Vaikystės paslaptis
Daugelį metų Jean-Marc neakcentavo to, jog yra žydas. Jo tėvai apskritai nešventė jokių žydiškų švenčių, nesilaikė tradicijų ir nesilankė sinagogoje.
Kaip ir kiti jo bendraamžiai, nešiojo ilgus plaukus, pasižymėjo gera nuotaika ir daug juokėsi. Mėgo žiūrėti vesternus ir buvo aistringas futbolo mėgėjas.
Jau ankstyvoje vaikystėje Jean-Marc savo širdyje kalbėdavosi su Dievu, nors tėvai jam nieko apie Jį nepasakojo. Pamena, kad 1972 m. atostogų Bretanėje metu, pirmą kartą užmezgė asmeninį ryšį su Jėzumi. Jean-Marc kambaryje, ant sienos, kabėjo Nukryžiuotasis. Žvelgdamas į nukryžiuotąjį Jėzų, berniukas jo artumoje jautėsi taip gerai, jog galėdavo valandomis žiūrėti į Jį.
Kitų atostogų metu drauge su tėvais nuvyko į Vandėją*(*Vandėja – Prancūzijos departamentas šalies vakaruose, Luaros krašto regione, pavadintas pagal to paties pavadinimo upę. – Vert. past.), kur beveik visose kryžkelėse stovi dideli kryžiai. Jis buvo sužavėtas šio reginio. Siestos metu pabėgdavo iš namų, atsistodavo po kryžiumi ir, žvelgdamas į Jėzų, atsijungdavo nuo jį supančios realybės. Visa savo vaikiška širdele pamilo Jėzų; nesiejo kryžiaus su kančia ir mirtimi, bet su Jėzaus Asmeniu, kuris spinduliavo meile. Tai buvo didžiausia jo vaikystės paslaptis. Po daugelio metų jis paklausė: ,,Kodėl, Viešpatie, įsimylėjau objektą, mano tautoje sukeliantį neapykantą, kodėl?“.
Peržengti bažnyčios slenkstį
Būdamas 12-os, Jean-Marc ėmė ruoštis bar micvai* (*Bar micva – žydų iniciacijos ritualas, kai pagal žydų judėjų įstatymus visi žydų berniukai, sulaukę brandos amžiaus, tampa atsakingi už savo veiksmus. Nuo 13 metų žydų berniukas tampa bar micva, žinantis visus 10 Dievo įsakymų. – Vet. past.). Kiekvieną trečiadienį ir sekmadienį tėvai jį išsiųsdavo į hebrajų kalbos, Biblijos skaitymo, žydų švenčių simbolikos pažinimo bei maldų užsiėmimus. Berniukas ypač pamėgo Biblijos bei judaizmo apskritai studijas, bet visa tai nesumenkino jo žavėjimosi Jėzumi. Jean-Marc giliai savo širdyje nešiojosi stiprų norą peržengti bažnyčios slenkstį. Slėpė šį savo norą, nes žinojo tėvų priešiškumą šiuo klausimu.
Vieną sekmadienio popietę Jean-Marc nuėjo į Sacre-Coeur bažnyčią Monmartre. Puikiai žinojo, kad judaizmo atžvilgiu daro nusikaltimą, bet, įsiliejęs į turistų minią, jautėsi esąs saugus. Kai įžengė į bazilikos vidų, apsidairė, ieškodamas Nukryžiuotojo, ir staiga jį apėmė džiaugsmo pojūtis, jog pagaliau jis yra pas save, savo namuose. Žvelgdamas į ant kupolo nutapytą Jėzų, jautėsi mylimas ir troško būti Jo artumoje. Kai skaudama širdimi ėjo iš bažnyčios, nusprendė reguliariai čia lankytis. Nuo šiol berniukas kas vakarą klaupdavosi ant kelių prie lovos, žegnodavosi ir sakydavo Jėzui, kad Jį myli.
Keli mėnesiai iki jo 13-ojo gimtadienio Jean-Marc eilinį kartą vėl apsilankė bazilikoje. Kaip tik tuo metu bažnyčioje prasidėjo šv. Mišios;  jis nesuprato mišių prasmės. Šv. Komunijos metu pajuto stiprų vidinį poreikį drauge su kitais priimti maistą, kurio prasmės absoliučiai nesuvokė. Priėmęs šv. Komuniją, Jean-Marc pajuto begalinį džiaugsmą. Nuo to laiko berniukas reguliariai priimdavo šv. Komuniją, nors ir nežinojo, kad tai yra Kristaus Kūnas. Po daugelio metų jis rašė: ,,Nuo tos akimirkos Eucharistija man tapo tarsi narkotikas! Čia yra dar viena Dievo beprotybė. Užlieja vienybės su Juo troškimu per šventąją Komuniją, kai tuo tarpu Bažnyčia tai draudžia, kol negautas krikšto sakramentas. Kokie stulbinantys yra Viešpaties keliai!’’.
1977 m. birželį Jean-Marc turėjo bar micvos apeigas, įšventinusias jį į suaugusiųjų tarpą. Šia proga jis gavo dovanų 150 frankų. Turėdamas asmeninių pinigų, pagaliau galėjo nusipirkti seniai išsvajotąjį kryželį. Pradėjo jį nešioti ant kaklo. Labai tuo džiaugėsi, bet, tuo pačiu, baiminosi, kad niekas nepastebėtų. Tačiau šis baiminimasis nesustabdė Jean-Marc žengti dar vieną žingsnį. Būtent, kai dalyvavo šv. Mišiose Sacre-Coeur bažnyčioje, girdėjo Evangeliją. Suprato, kad tai yra raštai, pasakojantys apie Jėzaus gyvenimą. Panoro daugiau sužinoti apie Jėzų ir nusipirko Naująjį Testamentą, kurį su užsidegimu kasdien skaitė.
Praktikuojantis žydas
Kai Jean-Marc mokėsi penktoje klasėje, jo motina, baimindamasi, kad sūnus netaptų chuliganu, jį užrašė į privačią žydų mokyklą, kurioje berniukas išsamiau susipažino su judaizmu bei ėmė praktikuoti žydų teisę. Toje mokykloje mokėsi hebrajų kalbos, žydų istorijos ir studijavo Bibliją. Pamilo Izraelio valstybę ir atrado savo žydų tapatybę.
Pastebėjo, kad Dievas kurio meilę patyrė Sacre-Coeur bažnyčioje, visiškai skyrėsi nuo to, apie kurį mokėsi mokykloje. Jean-Marc aiškiai tai matė, kai penktadienį ir šeštadienį eidavo į sinagogą, o sekmadienį į Sacre-Coeur bažnyčią ir priimdavo šv. Komuniją. Šį susidvejinimą jis sunkiai išgyveno. Lankydamas žydų mokyklą, tapo praktikuojančiu žydu. Laikėsi žydų teisės, valgė košerinį maistą, nešiojo jarmulką* (*Jarmulka – plona apvali kepuraitė, kurią visi žydai privalo dėvėti kaip pripažinimą, esant žemiau Dievo arba kaip priminimą, kad Dievas yra aukščiau visko. — Vert. past.), liovėsi žaidęs futbolą šeštadieniais, penktadienio ir šeštadienio vakarais neidavo iš namų.  Laikydamasis žydų teisės nuostatų, palaipsniui tolo nuo savo kolegų. Tai, kas jį labiausiai domino, vis dėlto buvo Biblija bei santykis su Dievu. Liovėsi vaikščiojęs į diskotekas ir flirtavęs su merginomis. Jo tėvai šiuo sūnaus elgesiu buvo labai nepatenkinti.
Būdamas 18-os, Jean-Marc baigė vidurinę mokyklą ir nusprendė ieškoti Dievo Šventojoje Žemėje.
1982 m. atvyko į Izraelį ir pasivadino žydišku Elijo vardu. Metus laiko dirbo  kooperatyviniame Izraelio ūkyje, kuriame žemė ir gamybos priemonės yra bendra nuosavybė. Nauja aplinka padėjo pamiršti Kristų. Tačiau sugrįžus į Jeruzalę, vėl aplankydavo žavėjimasis Jo Asmeniu. Jean-Marc bandė tam priešintis. Po metų, praleistų ūkyje, persikėlė į Hebroną, į talmudo mokyklą, kurioje visiškai paniro į mokslus. Po metų studijų įgijo Izraelio pilietybę ir buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą desantininkų padalinyje. Mokymų pabaigoje Elijas buvo išsiųstas į Betliejų stebėti saugumą Kalėdų mišiose. Vidury nakties, Bernelių mišių metu, su ginklu rankose stovėjo ant stogo ir saugojo baziliką. Tuomet pajuto stiprų troškimą mesti ginklą į šalį ir drauge su kitais sudalyvauti šv. Mišiose.
Rabinas ultraortodoksas
1986 m. Elijas priėmė ortodoksų žydų dvasingumą. Jis atmetė sionistines pažiūras ir pradėjo rengtis  kaip chasidai. Studijuodamas Talmudą, pastebėjo įdomų faktą, kad Jėzus ten laikomas piktžodžiautoju – ir todėl draudžiama tarti Jo vardą. Taip pat Jėzaus ir Marijos istorija, aprašyta Talmude, visiškai skiriasi nuo tos, kurią pateikia Evangelija.
Per savo Talmudo mokyklos langą Elijas matė kryžių, esantį ant Jaffie bažnyčios bokšto. Šis vaizdas jam sugrąžindavo vaikystės prisiminimus ir jame atgijo meilė Jėzui. Iš visų jėgų stengėsi tam priešintis, bandydamas sau įteigti, jog tai netyri, demono peršami troškimai. Studijų dėka Elijas tapo žydu ultraortodoksu. 1989 m.  jo dėstytojai nusprendė jį išsiųsti į Prancūziją ir metus laiko ten tęsti rabinų mokyklą. Išvykdamas iš Izraelio gavo sertifikatą, kuris įteisino jo kaip rabino pareigas.
Baigęs rabinų mokyklą Prancūzijoje, Elijas išvažiavo į Grenoblį mokytojauti mokykloje. Vakarais pravesdavo konferencijas ir padėdavo rabinui sinagogoje, o šiam nesant, pravesdavo liturgiją arba skaitydavo Torą. Ypač uoliai gilinosi į žydų mistiką. Įvairiais momentais, nepriklausomai nuo Elijo valios, jo širdyje prabusdavo meilės ir ilgesio Kristui jausmas. Sąmoningai atmesdavo šiuos širdies protrūkius, nes norėjo išlikti ištikimas judaizmui, kuris šmeižia Jėzų.
Pagal žydų dvasingumą šventumas pasiekiamas per santuoką. Todėl Elijas troško sudaryti santuoką. Grenoblyje susipažino su Martina, jauna pradinukų mokytoja, kuri buvo chabadų chasidė.  Jau pirmo susitikimo metu jie krito vienas kitam į akį. Pradėjo reguliariai susitikinėti ir po metų, 1990 m. liepą, susituokė.
Po vestuvių pora apsigyveno Paryžiaus pakraštyje. Neužilgo jie susilaukė palikuonių. 1994-2003 m. jų turėjo net septynis: 4 mergaites ir 3 berniukus.
Dvasinė kova
Izraelyje Elijui viskas buvo kur kas paprasčiau. Ten jis visas buvo paniręs į mistinę chasidų  teologiją ir negalvojo apie Jėzų. Sugrįžus į Prancūziją, susižavėjimas Jėzumi taip galingai užvaldė jį, jog jau nebegalėjo tam priešintis. Vėl ėmė lankytis  Sacre-Coeur bažnyčioje ir priiminėti šv. Komuniją. Vėl nusipirko kryžių ir nešiojosi jį taip, kad niekas nepastebėtų. Skaitė šv. Jono evangeliją ir mokėsi ją atmintinai.
Elijo mylimiausia malda buvo kryžiaus apmąstymas. Pasislėpdavo giliai miške, pakabindavo savo kryžių ant medžio ir melsdavosi Jėzui. Nors kalbant Tėve mūsų jį aplankydavo mintys, jog jis sukčiauja prieš Dievą. Žmonai Elijas nepasakojo apie savo išgyvenamą dvasinę kovą, vykstančią jo širdyje, nes puikiai žinojo, jog ši jį palaikys išdaviku. Taip pat, kaip ir šv. Pauliaus atveju. Žydai nebuvo suinteresuoti, kodėl šis patikėjo Kristumi; jie norėjo jį užmušti, nes laikė jį melagiu. Verta prisiminti, jog kasdienėje maldoje žydai ortodoksai išsako prakeiksmus žydams, kurie apsikrikštijo. Jie yra įvardijami kaip išdavikai, kurių privalu nekęsti ir su jais būtina kovoti.
Elijas jautė vidinį poreikį išsikalbėti su kuo nors apie savo dvasinę kovą. Proga šiam tikslui pasitaikė atostogaujant Lione. Anksti ryte jis išsiruošė į šv. Mišias, o joms pasibaigus – pas vienuolį dominikoną ir jam atskleidė savo meilės Kristui paslaptį. Tėvas dominikonas itin atidžiai išklausė ir pasiūlė, sugrįžus į Paryžių, dalyvauti katechezės kursuose, padėsiančiuose jam pasirengti šv. krikštui. Elijas taip ir padarė, tačiau jo dalyvavimas kursuose buvo nutrauktas, kai vagys  įsilaužė į jo namą. Tada Elijo žmona tarp išmėtytų daiktų surado Evangeliją bei kryžių. Ją apėmė įsiūtis ir garsiai rėkdama įsakė vyrui visa tai, ,,tuos nešvarius dalykus‘‘, išmesti lauk.
Elijas bandė aiškinti savo žmonai, kad jo susidomėjimas Jėzumi prasidėjo jau vaikystėje ir kad tai nepriklauso nuo jo valios. Iš pradžių jis pasiūlė žmonai skyrybas. Tačiau moteris nesutiko. Galiausiai abudu sutarė, jog išmes iš namų visa tai, kas susiję su krikščionybe.
Ženklai iš Dievo
Vieną 1994 m. vakarą, grįžęs iš darbo, Elijas įsijungė radiją; tai buvo katalikų Notre-Dame stotis. Ji jam labai patiko ir nuo šiol tapo šios stoties nuolatiniu klausytoju. Šios radijo transliacijos dėka vėl pradėjo lankytis Sacre-Coeur bažnyčioje ir dalyvauti šv. Mišiose, nusipirko Jėzaus Širdies paveikslą, slapta jį pasiimdavo ir klūpėdamas prieš jį melsdavosi.
2002 m. liepos mėnesį mirė Elijo motina, o gruodį sunkiai susirgo jo septinto kūdikio besilaukianti žmona. Kai moteris pagimdė sūnų, ji turėjo būti ilgai hospitalizuota. Elijas su didžiuliu pasišventimu rūpinosi žmona ir vaikais. Paaiškėjo, kad žmonos liga yra nepagydoma. Moteris mirė 2004 m. kovo 11 d. Tai Elijui buvo itin skaudi patirtis. Jis nuolankiai priėmė Dievo valią. Jo vyriausiai dukrai Rachelei tuomet buvo 10 metų, o jauniausiam sūnui Šneorui –  vos metukai. Našliu tapęs tėvas turėjo ruošti košerinį maistą šabatui ir eilinėms dienoms, kepti pyragus bei duoną, apsipirkinėti ir rūpintis vaikais. Elijas buvo taip sukaustytas savo pareigų, jog liovėsi vaikščiojęs į sinagogą ir bažnyčią. 2007 m. rugpjūčio 6 d. būdamas su vaikais pliaže, Elijas pajuto keistą vidinį įkvėpimą ir garsiai pasakė, kad mirė kardinolas Lustigeris! Paaiškėjo, jog tai buvo tiesa. Suprato, kad kardinolas Lustigeris, atsivertęs žydas, davė jam tuo pačiu akivaizdų ženklą nedelsti su apsikrikštijimu. Tą pačią naktį Eliją pažadino drebulys, tuomet pajuto apčiuopiamą Jėzaus, kuris jį pripildė gausia meile, džiaugsmu ir ramybe, artumą. Tai pasikartojo dar keletą kartų.
2007 m. rugsėjo mėn. Elijas dar kartą gavo Dievo ženklą. Taigi, vieną vakarą su vaikais susėdo prie televizoriaus ir visai atsitiktinai pamatė serialą apie Jono Pauliaus II gyvenimą. Visus šiuos filmas sudomino. Nekantriai ėmė laukti kitų šio filmo serijų. Elijas susigraudino iki ašarų, stebėdamas sceną, kurioje būsimas popiežius, dar studentas, gavo knygą apie šv. Kryžiaus Joną, kurią perskaitęs padovanojo savo žydų tautybės draugui. Elijas pasiryžo žūtbūt gauti šią knygą. Artimiausiu metu nusipirko visus šv. Kryžiaus Jono leidinius ir pradėjo skaityti. Jam buvo ypač sudėtinga suvokti tiesą apie Marijos vaikystę, jam atrodė, kad malda Marijai tiesiog yra stabmeldystė. Tėvas karmelitas, su kuriuo tuomet susitikinėjo, jam patarė kalbėti rožinį. Iš pradžių nenorėjo, bet, perskaitęs skrajutę su šv. Jono Pauliaus II įžvalgomis, nuomonę pakeitė. Prieš miegą apmąstydavo šventojo rožinio paslaptis ir pamėgo šią maldą. Prabudęs anksti ryte jautė didelį norą pasitikėti Marija ir Ją mylėti.
Tuo metu įsigijo šv. Liudviko Marija Grignon de Monfort knygą ,,Apie tobulą pamaldumą Švč. Mergelei Marijai“. Šios knygos skaitymas padėjo jam suvokti, kad Viešpats Dievas tapo tikruoju žmogumi per Mariją ir kad Jis trokšta, jog mes per Mariją ateitume pas Jį. Taip Elijui kalbėjo jo širdis, bet protas vis dar intensyviai maištavo prieš  šią tiesą…
Širdis ir protas
Daug metų po savo krikšto Elijas išsiaiškino, kodėl žydams taip sunku yra priimti krikščionybę. Tuomet rašė: ,,Žydas negali suderinti Triasmenio Dievo su Vienatiniu Dievu! […] protaujant vien žmogiškomis sąvokomis, niekas pasaulyje nesupras, kad egzistuoja Dievas Trijuose Asmenyse, Įsikūnijęs Dievas. […] Kaip vis dėlto sudėtinga žydui priimti Kristaus žodžius! Evangelijoje matome, kad Jėzui ką nors kalbant, tai viršija žmogaus sąmonę, tuomet žmonės Jį palieka. Panašiai yra ir Evangelijoje pagal Joną (6,51-58). […]  Reikia suprasti, kad krikščionybė yra pagrįsta beprotybe, kryžiaus beprotybe! Tai reiškia, kad krikščionybės pamatas yra už žmogaus sąmonės ribų, už žmogaus suvokimo. Negalima priekaištauti žydams, kad šie nemato, jog Jėzus yra Dievas, nes kas tai mato? Tai suvokiama per tikėjimą ir Dievo malonę“.
Visa savo širdimi Elijas troško krikšto, bet protu negalėjo priimti kai kurių tikėjimo tiesų. Vieną naktį jis taip pasakė Jėzui: ,,Į mano širdį įliejai troškimą, bet mano sąmonė netiki niekuo, kas su Tavimi yra susiję! Mano protas sako, jog esi piktžodžiautojas ir melagis, kuris žydų tautą atskyrė nuo tikrojo tikėjimo! Netikiu nei Triasmeniu Dievu, nei prisikėlimu. […] Taigi, tai labai paprasta: arba apšviesi mano protą, taip kaip padarei didžiojo Romos rabino Emilio Zola atveju (vieną dieną atidarė Skrynią ir pamatė jį laiminantį Jėzų, kuris jam tarė: ,,Man tavęs čia jau nebereikia, tu esi kitur reikalingas“), arba mane nugalėsi kaip šv. Paulių. Priešingu atveju palik mane ramybėje, nes septynių vaikų auklėjimas ir taip jau yra ganėtinai komplikuotas užsiėmimas! Aš nenoriu tapti bepročiu, nenoriu nuklysti į blogą kelią, privalau patenkinti šeimos poreikius! Vaikai jau ir taip patyrė didžiulį sukrėtimą, mirus jų mamai, nenoriu, kad patirtų ir kitą, jų tėvui atsivertus į katalikybę. Tad padaryk kažką ir vardan mano vaikų. Priešingu atveju duok man ramybę! Amen.“
Elijas iš karto atsakymo neišgirdo. Jį gavo po keleto dienų Betliejaus seserų vienuolyne, Nemourse (Prancūzija). Ten atvyko pagal kvietimą, likus kelioms dienoms prieš Šventosios Dvasios atsiuntimo šventę.
Malonės galia
Ankstyvą penktadienio rytą Elijas nuėjo į vienuolyno Nemourse koplyčią. Kai atsisėdo, jo žvilgsnį patraukė Kristaus veido Turino drobulėje vaizdas. Staiga veidas Drobulėje atgijo ir Jėzus atmerkė akis. Elijas pasijuto kitame realybės lygmenyje. Po kurio laiko Kristaus akys užsimerkė ir tada Elijas vėl sugrįžo į normalų gyvenimą. Žiūrėti į Kristaus veidą Drobulėje Elijas pasiryžo taip ilgai, kol nesulauks aiškaus atsakymo į savo abejones ir klausimus. Tuomet vėl Kristaus akys atsimerkė ir Elijas buvo apdovanotas dvasine šviesa, kurios dėka jam tapo aišku, jog visa tiesa, kurią Dievas apreiškė, yra Katalikų bažnyčioje. Elijas gavo nepaprastą Dievo malonės  dovaną, be kurios jis, žydų ortodoksas, negebėtų liautis praktikavęs žydų Teisės. Atmetė savo žydiškąjį mentalitetą ir priėmė Jėzų kaip paskelbtą Mesiją ir tikrąjį Dievą, kuris dėl mūsų išganymo tapo tikru žmogumi. Jėzaus asmuo Elijui tapo bet kokio gėrio šaltinis, vienintelis pamatas ir atskaitos taškas. Jis viską ėmė suvokti Evangelijos šviesoje. Rašė: ,,Kai dabar skaitau Senąjį Testamentą, matau Žodį visur, o net tik pranašiškuose fragmentuose, kurie pranašauja Jėzaus atėjimą. […] Suvokiau, jog visas Šventasis Raštas kalba apie Trivienį Dievą. Taip – Viešpats iš tikrųjų apšvietė mano protą Raštui! Kaip sakė šv. Paulius: uždanga, kurią turėjau prieš akis, nukrito. Viskas tapo aišku!”
Išėjęs iš koplyčios Elijas galutinai apsisprendė priimti šv. Krikštą. Atsisakė košerinio maisto, šabato praktikos, nebenešiojo rabino drabužių ir ėmė vilkėti kaip visi kiti.
Po kelių mėnesių pasiruošimo, 2008 m. rugsėjo 14 d. – Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo šventėje — pas Betliejaus seseris Elijas priėmė šv. Krikšto sakramentą. Krikšto metu jam buvo suteiktas Jean-Maria Elie (Jonas Marija Elijas) vardas. Elijo sūnūs Juozapas-Rafaelis ir Menachemas taip pat panoro apsikrikštyti. Vėliau tai padarė ir jaunesnieji jo vaikai. Tik duktė Rebeka dar yra dvejonių kelyje.
Prieš keletą mėnesių iki krikšto Elijas susipažino su Petronėle. Elijo sūnus, mažasis Gabrielius, tuomet atliko piršlio vaidmenį, sakydamas Petronėlei: ,,Pasirūpink mumis ir mūsų tėčiu!” Jie susituokė po metų. Po trijų metų, 2012 m. sausy,  gimė Natanielis.
Elijas po savo atsivertimo buvo šeimos ir žydų bendruomenės pasmerktas. Sulaukdavo grasinamų laiškų ir šantažo. Jo artimiausi draugai-žydai brutaliai jį išmetė iš savo tarpo. Jis jiems liovėsi egzistavęs, jį laikė mirusiu. Žydų aplinkoje kiekvienas atsivertėlis yra pasmerkiamas. Elijas ir jo vaikai patyrė daugybę grasinimų, prievartos bei neapykantos kupinų žvilgsnių. Žydų tauta nepriėmė Jėzaus ir šis Jėzaus atmetimas judaizme tęsiasi iki šiol. Nepaisant ilgų amžių tėkmės žydų mentalitetas  šiuo klausimu nepasikeitė. Elijas iš savo pusės nejaučia jokio pykčio ir nuoskaudos savo broliams žydams. Priėmęs šv. krikštą, nepamiršo, kas esąs; išliko žydu, kuris įtikėjo Kristų ir meldžiasi dėl žydų atsivertimo. Pamilo Bažnyčią, kuri yra bendruomenė ir Kristaus Kūnas. Apie Bažnyčią Elijas taip atsiliepė: ,,Išmokau mylėti Bažnyčią, o greičiau Jėzus išmokė mane Ją mylėti taip, kaip Jis Ją myli: net po mirties![…] Ir taip – viena Bažnyčios dimensija yra dieviška ir šventa, nes jo pamatas yra Jėzus, o kita – nuodėminga […] Verta yra nuolat sau priminti, kad Bažnyčia pastatyta ant uolos – t. y. ant Petro – to paties, kuris išsigynė Jėzaus Jo proceso naktyje […]. Ir po viso to Jėzus Petrui nepasakė: ,,Kadangi neatlikai tau pavestos užduoties, atleidžiu tave, jau nesi vertas uolos, ant kurios noriu statyti savo Bažnyčią, vardo‘‘. Atvirkščiai – triskart jo paklausė:  ,,ar myli Mane labiau negu šitie?“ (Jn 21). Atkreipiu dėmesį į tai, kad šimtmečius trunkanti kupina  meilės  santuoka su Kristaus Bažnyčia, nepaisant visų sutuoktinės neištikimybės atvejų, niekada nepareikalavo skyrybų. Tad iš tiesų labai nemalonu yra sutikti kunigų, kurie užveria prieš mus savo bažnyčių duris. Bažnyčia yra graži, šventa savo vienybėje su Kristumi ir būtina, kad mums dovanotų Jėzų! Tai neįtikėtina, bet po truputį pradėjau vertinti ir išjausti Bažnyčią kaip Kristaus sutuoktinę ir mūsų motiną, kuri mus gimdo Dieve“.
Vertė V. Y.
Milujcie sie , nr 2, 2018

Similar Posts