Dr. Bernardo Neitansono atsivertimas, kurio daugelis gydytojų ir abortų šalininkų nenori girdėti

Bernardas Neitansonas (Bernard Nathanson), gimęs 1926 m., Kornelio (Cornell) universiteto profesorius, buvo ateistas ir vienas didžiausių aborto, t. y. negimusių kūdikių žudymo, šalininkų ir propaguotojų. Jis atkakliai siekė JAV to, kad abortai būtų legalūs, pigūs ir lengvai atliekami. 1968 m. jis tapo vienu iš „National Abortion Rights Action League“ („Nacionalinė kovos už teisę į abortą lyga) įkūrėjų. B. Neitansonas vadovavo vienai didžiausių klinikų, darančių abortus; jis prisipažino padaręs 75 000 abortų. Atsivertęs su dideliu skausmu pareiškė: „tarp jų taip pat yra mano negimęs vaikelis, kurį nužudžiau savo rankomis.“ Vis dėlto B. Neitansono gyvenime įvyko proto ir širdies perkeitimo stebuklas. Iš vieno pagrindinių pasaulinių aborto šalininkų jis tapo iškiliausiu negimusių vaikų gynėju. Po daugelį metų trukusio pasiruošimo, 1996 metais, jis buvo pakrikštytas Katalikų Bažnyčioje.

Gimtieji namai ir mokykla

Jo tėvas, medicinos profesorius, žydų emigrantų sūnus, dar studijų metais nusigręžė nuo judaizmo ortodoksinės tradicijos, netikėjo Dievu, vien kažkokia „aukštesne jėga“. Būtent tėvas paliko neišdildomą žymę Bernardo gyvenime ir asmenyje, perduodamas nihilistinius pagrindus ir „tikėjimą“. Bernardas augo namuose, kuriuose buvo laikomasi žydų papročių ir apeigų, tačiau jų nepraktikuodavo. Be to, Bernardo tėvas nekentė savo žmonos.

Tėvai išsiuntė Bernardą į vieną geriausių Niujorko mokyklų (Columbia Grammar School), kurioje mokėsi turtingiausių žydų vaikai.

Bernardas, sekdamas tėvu, taip pat nusisuko nuo religijos, manydamas ją esant nenaudingą ir sunkinančią gyvenimą „kaip akmuo prie kaklo“. Nors ir netikėjo, tėvas vertė Bernardą tris kartus per savaitę lankyti judėjų mokyklą. Bernardas mokėsi atmintinai hebrajų maldų ir buvo įsitikinęs, kad žydų religija yra griežta ir negailestinga. „Mano vaikystės Dievas, – prisimena po kelių dešimtmečių, – priminė rūstų, iškilmingą, barzdotą Mozės stovyklą – Mikelandželo padarytą skulptūrą. Matau jį sėdintį pasilenkusį, mąstantį apie mano likimą, akimirką prieš paskelbdamas neišvengiamai pasmerkiantį nuosprendį. Toks buvo mano turėto žydų tikėjimo Dievas – galingas ir bauginantis kaip liūtas. Kokį labai buvau apšviestas, kai, tarnaudamas Jungtinių Valstijų karinėse oro pajėgose, visiškai nusivylęs, iš nuobodulio pradėjau lankyti vakarinius Biblijos kursus! Tada suvokiau, kad Naujojo Testamento Dievas yra mylintis, supratingas, švelnus ir viską atleidžiantis sugrudusios širdies žmonėms.“

1945 m. Bernardas pradėjo studijuoti prestižinio Makgilio (McGill) universiteto Medicinos fakultete. Ketvirtaisiais studijų metais jam didelį įspūdį padarė psichiatrijos profesoriaus Karlo Šterno paskaitos. Šis nuostabus dėstytojas buvo iškilus mokslininkas, taip pat žydas. B. Neitansonas dievino prof. Šterną už įdomias paskaitas, ypač už jo dvasinę ramybę; Bernardas nežinojo, kad Šternas 1943 m. atsivertė į katalikybę – po daugelio metų apmąstymų, analizės ir skaitymo. Savo atsivertimo procesą jis aprašė knygoje „The Pillar Fire“ („Ugnies stulpas“), kuri pirmą kartą buvo išleista 1951 m. B. Neitansonas patyrė šoką, kai ją pirmą kartą perskaitė 1974 m. Ši knyga labai pasitarnavo jam atsiversti į katalikybę. Paskutiniajame knygos skyriuje prof. Šternas paaiškina savo broliui žydui ortodoksui, kodėl tapo kataliku: „Bažnyčia nekeičia savo mokymo, panašiai kaip egzistuoja tik viena mokslinė tiesa. Kas materijos tobulėjimui yra pažangos įstatymas, tas dvasiniams reikalams yra moralinis įstatymas. Atsimenu, kaip kadaise parodžiau tau popiežiaus encikliką. Tau ji padarė įspūdį ir pasakei: „Visiškai panašiai, kaip būtų parašyta pirmajame amžiuje.“ Apie ir kalbama!

Šėtoniškas abortų pasaulis

1945 m. rudenį universiteto pokylyje Bernardas susipažino su patrauklia, nekalta septyniolikmete Ruta (Ruth) ir įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Jie vis daugiau laiko praleisdavo kartu, planavo apsivesti. Ruta pastojo. Šis įvykis sudrumstė idilišką nuotaiką. Bernardas nenorėjo šio vaiko, nusprendė jį „pašalinti“. Ilgai ieškojus, pavyko surasti gydytoją, kuris sutiko savo privačiame kabinete atlikti vaiko nužudymo procedūrą (tada dar nelegaliai). Kai vaikas buvo nužudytas, Bernardas ir Ruta elgėsi lyg sąmokslininkai, padarę gėdingą nusikaltimą, apie kurį nevalia kalbėti. Po daugelio metų Bernardas kalbėjo: „Esu tikras, kad, nepaisant jos drąsios laikysenos, prielankumo ir meilės man, slapčiausiose proto kertelėse Ruta klausdavo: „Kodėl manęs nevedei? Kodėl negalėjome turėti šio vaiko? Kodėl turėjau sukelti grėsmę savo ir būsimų vaikų gyvybei dėl tavo patogumo ir mokslo? Ar Dievas nubaus mane už tai, ką padariau, ir padarys mane nevaisingą?“

Tuo metu Bernardui tikėjimo klausimai buvo nereikšmingi. Jis darėsi, kaip pats rašė, kietasprandis ateistas žydas. Bernardas jaudinosi tik dėl Rutos sveikatos ir jos galimybės gimdyti. Netrukus jų keliai išsiskyrė. Ši patirtis buvo pirmoji B. Neitansono kelionė į velnišką abortų pasaulį.

7 dešimtmetyje Bernardas baigė ginekologijos ir akušerio stažuotę, kuri tapo daug žadančios karjeros pradžia. Vis dėlto jis jau buvo patyręs dvi nenusisekusias, žlugusias vedybas, kaip pats šiandien pripažįsta, dėl „egoizmo, narcisizmo ir negebėjimo mylėti“. Tuo metu jis buvo pradėjęs vaiką su moterimi, kuri jį labai mylėjo. Ši prašė jo, kad leistų kūdikį išnešioti ir pagimdyti. B. Neitansonas buvo nepalenkiamas ir tučtuojau pareikalavo, kad ji nutrauktų nėštumą, nes negalįs sau leisti išlaikyti kūdikį, o jei ji pasidarys abortą – su ja susituoks. B. Neitansonas pasisiūlė pats atlikti jų vaiko abortą, profesionaliai nutraukė jam gyvenimą ir nejautė jokių sąžinės priekaištų, nė trupučio abejonių, kad blogai pasielgė. Tai suvokė kaip gydytojas, nutraukiantis negimusiems vaikams gyvybes, tik jautė, kad gerai atliko savo darbą…

Prieš atlikdamas abortą B. Neitansonas, kaip ir kiti gydytojai, neinformuodavo savo pacienčių apie pavojingas nėštumo nutraukimo pasekmes. Atsivertęs jis rašė: „Pasirodo, abortas gali būti susijęs su krūties vėžiu, tūkstančiai moterų prarado vaisingumą dėl nevykusio aborto, o moterų, kurioms atliekamas abortas, mirtingumas, palyginti su gimdančių po trylikos savaičių nėštumo, yra didesnis nei gimimų rodiklis. Gydytojų arogancija visada buvo laikoma nepakeliamu jų profesijos priedu, baisus gydytojų nesupratimas apie abortų problemą ir šiandien nenustoja stebinęs. Kiekvienai iš dešimties tūkstančių merginų, tokiai kaip Ruta, tenka toks gydytojas, atliekantis abortą: šaltas, be sąžinės ar skrupulų naudojantis savo talentą niekingiems tikslams, net patraukiantis moteris savo kaip gydytojo „moraline atsakomybe“, ramybe ir profesionalumu, kad jos sutiktų nužudyti savo vaikus. Neatsitiktinai kitas žingsnis – mediko sugebėjimų perverstinis išsigimimas – žengiamas toje srityje, kurioje gydytojai, įpareigoti padėti, – visada išsakydami užuojautą! – padeda atlikti savižudybę. Kaip dabar atrodytų pasaulis, jei koks nors „supratingas palydovas“ nukryžiavimo metu užliptų kopėčiomis ir paduotų Jėzui dozę nuodų?..

1968 m. dr. B. Neitansonas tapo vienas iš žmonių, įkūrusių „National Abortion Rights Action League“ („Nacionalinę kovos už teisę į abortą lygą“, NARAL), kuri turėjo padėti legalizuoti abortus JAV. Po legalizavimo 1970 m. Niujorko valstijoje B. Neitansonas buvo paskirtas didžiausios pasaulyje klinikos, darančios abortus, direktoriumi. Jis prisiėmė atsakomybę už 75 000 abortų. Viename iš straipsnių, pasirodžiusių prieš B. Neitansono atsivertimą, pavadinto „Eksgydytojo, dariusio abortus, išpažinimai“, B. Neitansonas aprašė taktiką, kurią naudojo jis ir jo kolegos iš NARAL, kad panaikintų visas teises, apribojančias abortus. Reikia prisiminti, kad apie 1960 m. dauguma amerikiečių buvo nusistatę prieš abortus. Per 5 metus NARAL reklamos „specialistai“ po intensyvaus darbo įtikino Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiąjį Teismą, ir šis 1973 m. priėmė sprendimą, leidžiantį atlikti abortą prašant ir be ribojimų net iki 9 nėštumo mėnesio.

„Kaip tai padarėme? Svarbu suprasti mūsų taikytą taktiką. Ji nuolat naudojama Vakarų šalyse įstatymams liberalizuoti abortų klausimu“, pripažino B. Neitansonas.

Pirmasis jų taktikos raktas į sėkmę buvo įtikinti žiniasklaidą, kad aborto legalizavimas yra tikrojo liberalizmo ženklas. NARAL matė, kad, padarę sociologinius tyrimus, triukšmingai pralaimėtų, todėl padirbinėjo statistinius duomenis, juos pagrįsdavo fikciniais duomenimis. Jie informuodavo žiniasklaidą, kad, naujausiais duomenimis, 60 proc. amerikiečių palaiko abortus; paskelbdavo kaip teisingą informaciją tai, kad, atliekant nelegalų abortą, kasmet miršta 10 tūkst. moterų, o tikrasis skaičius tesiekdavo 200–250; teigė, kad per metus JAV buvo atlikta apie 1 mln. nelegalių abortų, o iš tiesų skaičius siekė apie 100 tūkst. Pastovus melo kartojimas žiniasklaidoje įtikina vartotojus. Tokia propagandinė akcija sulaukės didelės sėkmės. Per 5 metus pavyko įtikinti didžiąją dalį visuomenės, kad reikia kuo greičiau legalizuoti abortus.

Antrasis taktikos elementas buvo žaidimas vadinamąja katalikų korta. Katalikų Bažnyčia buvo nuolat šmeižiama, pabrėžiamos jos „pasenusios“ pažiūros, Bažnyčios hierarchai buvo parodomi kaip veidmainiai palaidūnai, kurie priešinasi abortams, norėdami apriboti laisvą pasirinkimą. Žiniasklaida visus maitino visokiausiu melu, pavyzdžiui: „Visi žinome, kad nėštumo nutraukimo priešininkai yra tik dvasininkai, o dauguma katalikų pasauliečių yra už abortus.“

Trečiasis būdas veikti buvo blokuoti informaciją apie mokslinius įrodymus, propagandinėmis akcijomis savus duomenis padaryti tikėtinus ir teisingus, neigti tai, kad žmogaus gyvenimas prasideda nuo pat pradėjimo. „Nusprendėme, kad mokslas niekada negalės to apibrėžti, nes tai neįeina į jo kompetenciją, tik į filosofijos ir teologijos. Tai buvo didelis melas, nes fitologija (mokslas apie žmogaus gyvybės pradžią) pateikia nenuginčijamų įrodymų, kad žmogaus gyvybė prasideda nuo pradėjimo akimirkos, ir jai reikia tokios pat apsaugos, kokią turime mes.

„Kai šiandien prisimenu, – rašo B. Neitansonas, – kas buvo prieš dvidešimt penkerius metus, praėjusius nuo to šlykštaus žaidimo su nėščių moterų kūnais ir jų vaikų žudymo, mane stebina absoliuti kritiško vertinimo tiesos, kurią sau priskyrėme, atžvilgiu stoka, visiška moralinė ir dvasinė tuštuma, kuri yra košmariško sumanymo pagrindas, stebina ir mūsų „nepaneigiamas“ įsitikinimas apie aukštą mūsų veiksmų moralumo lygį. O tai, ką padarėme, buvo paprasčiausiai niekšiška! Kodėl nesugebėjome pastebėti praktikuojančių gydytojų melagingos etikos ir niekšiškumo, įskaitant tą matomą gobšumą ir motyvaciją, netekusią kilnesnių jausmų, beviltišką paties sumanymo kvailumą ir bukaprotiškumą žmonių, įgyvendinančių tą sumanymą, – visų etinių nuorodų ir paties veiksmo nemoralumą!“.

Atsivertimas

1973 m. B. Neitansonas tapo Niujorko šv. Luko ligoninės Gimdymo skyriaus vadovu. Pirmą kartą ten buvo įjungtas ultrasonografas (to meto moderniausia aparatūra), kuris leido apžiūrėti ir tirti vaisių motinos įsčiose. Ultrasonografas atvėrė Neitansonui naują pasaulį. Jis prisimena: „Pirmą kartą tikrai galėjome pamatyti žmogaus vaisių – išmatuoti jį, stebėti, prižiūrėti, taip pat su juo susisieti ir pamilti. USG vaizdai juos matantiems daro neįsivaizduojamai didelį įspūdį.“

Pradėjęs naudoti ultrasonografą, B. Neitansonas patyrė esminį žmogaus vaisiaus vertinimo lūžį. „USG suteikė galimybę ne tik įsitikinti, kad vaisius yra normaliai funkcionuojantis organizmas, bet ir atlikti jo gyvybinių funkcijų tyrimus, pasverti jį ir nustatyti jo amžių, matyti, kaip jis valgo ir šlapinasi, miega ir atsibunda, taip pat stebėti, kaip juda ne mažiau tikslingai nei naujagimis.“

Nuo tos akimirkos B. Neitansonas jau nebebuvo įsitikinęs aborto, daromo, kai tik panorima, teisingumu. Jis drastiškai sumažino savo paties atliekamų „operacijų“ skaičių tais atvejais, kurie, jo nuomone, turėjo medicininį pagrindą. Paskutinį abortą B. Neitansonas atliko 1979 m.

Nuo 1984 metų jis savęs klausdavo, kas vyksta nutraukiant nėštumą, norėjo žinoti, kas iš tikrųjų vyksta tai atliekant. Jis padarė daug abortų, bet nesusimąstydamas, mechaniškai, aklai: įvesdavo prietaisą į gimdą, įjungdavo variklį, o prietaisas išsiurbdavo kažkokias kūno dalis. B. Neitansonas panoro sužinoti, kas iš tikrųjų vyksta, tad paprašė savo draugo Džėjus (Jay), kuris atlikdavo apie 20 abortų per dieną, kad „operacijos“ metu įjungtų USG aparatą ir visą eigą įrašytų į filmo juostą. Kolega tai atliko labai sąžiningai. Vėliau, žiūrėdami juostą montažo studijoje, jie abu patyrė didžiulį šoką, o Džėjus pasakė daugiau niekada nebeapsiimsiąs nutraukti nėštumo. „Tai buvo sukrėtimas, paliečiantis mano sielos gelmes“, vėliau rašė B. Neitansonas. Jis pirmą kartą pamatė, kas iš tiesų vyksta aborto metu ir kas tai yra. Profesionaliai sumontavus juostą, atsirado filmas „The Silent Sceam“ („Nebylus šauksmas“). Tai buvo dokumentinis filmas apie niekšišką nusikaltimą, vykdomą nekalčiausiai ir neginamai būtybei. Jame buvo parodytas dviejų savaičių vaikelis motinos įsčiose, mėginantis gintis nuo naikinančių įrankių ir išsiurbimo aparato. Pirmą kartą filmas buvo parodytas 1985 m. sausio 3 d. Floridoje ir sukėlė sensaciją. Liberalai pakėlė triukšmą, nes tas filmas buvo grėsmė jėgoms, remiančioms abortus. Liberalioji žiniasklaida stengėsi visiškai užblokuoti filmą, kad tiesa nepasiektų didesnės amerikiečių visuomenės dalies. Jokia televizijos stotis niekada nenorėjo parodyti šio filmo, net nesutiko parduoti reklamos (transliuoti per televiziją), kurios turinys būtų susijęs su gyvybės pasirinkimu. Tai akivaizdžiai įrodė, kaip žiniasklaida yra užvaldyta žmonių, kurie pasisako už mirties kultūrą. Moksliniai faktai atvėrė B. Neitansono širdį: jis priėmė nepaneigiamą tiesą, kad žmogaus gyvybė atsiranda jo pradėjimo akimirką, o kiekvienas nėštumo nutraukimas yra nekaltos, beginklės būtybės žudymas. Daktaras B. Neitansonas pakeitė savo pažiūras aborto atžvilgiu vadovaudamasis grynai moksliniu, o ne religiniu motyvu.

Kelias į Katalikų Bažnyčią

Dvasinė kelionė į Dievo tikėjimą Bernardui Neitansonui buvo nepaprastai sunki. Pirmiausia jis suvokė žmogaus gyvybės nuo pradėjimo akimirkos iki natūralios mirties šventumą, vėliau įtikėjo Dievą. „Neieškojau nieko dvasiško; visi mano troškimai buvo žemiški ir kūniški, mano siekiai – konkretūs ir apčiuopiami, lengvai paveikiami pinigų. Blogiausia tai, kad dvasinius dalykus aš niekinau, kaip ir derėjo kietasprandžiui žydui ateistui“, rašo B. Neitansonas. 1978–1988 m. jis išgyveno ypač sunkų laikotarpį – labai skausmingai ėmė jausti savo nuodėmingo gyvenimo pasekmes: „Prabusdavau kiekvieną naktį ketvirtą arba penktą valandą ryto, žvelgdavau į tamsybes ir laukdavau, kol toje prietemoje staiga nušvis to nematomo teismo žinia apie mano išteisinimą. Po beprasmio laukimo užsidegdavau naktinę lempą, imdavau kokią nors knygelę apie nuodėmę ir eilinį kartą skaitydavau ištraukas iš šv. Augustino „Išpažinimų“, Dostojevskį, Paulių Tilichą, Kierkegorą, Niebuhrą, netgi Levį Mamfordą ir Valdą Franką.“

Vis dažniau B. Neitansoną aplankydavo mintys apie savižudybę. Padarytų nuodėmių našta buvo nepakeliama, ypač prisimenant tūkstančių nekaltų vaikelių abortus. Jis bandė savo dvasinį skausmą ir neviltį gydyti raminamosiomis priemonėmis, alkoholiu, skaitydamas psichologines knygas, lankydamasis pas psichiatrą, bet niekas nepadėjo. Tuo metu dr. B. Neitansonas vis labiau įsijungė į judėjimą, ginantį gyvybę: važinėjo po Jungtines Amerikos Valstijas ir skaitydavo paskaitas, rašė knygas, įsijungė į politinę veiklą. Dalyvaudamas gyvybės gynėjų sueigose, leido aiškiai suprasti, kad jį su kitais dalyviais vienija tik bendra kova prieš abortus, bet Dievo tikėjimas toje kovoje jam neturėjo reikšmės. Protesto sueigų ir mitingų metu prie aborto klinikų dr. B. Neitansonas patyrė nesuvokiamą susirinkusiųjų pasiaukojimą. Susirinkusių ir besimeldžiančių žmonių, apsuptų policijos kordono, veidai spindėjo tikra meile. Jie nuolat meldėsi ir vis primindavo vieni kitiems, kad nenaudotų jokios prievartos. B. Neitansonas rašo: „Mane paprasčiausiai nustebino jų meilės ir maldos jėga: jie meldėsi už negimusius kūdikius, už sutrikusias, įbaugintas motinas, už klinikoje dirbančius gydytojus ir seseles. Meldėsi netgi už policiją ir žiniasklaidą, kurios transliuodavo demonstracijas. Meldėsi vieni už kitus, bet niekada už save pačius. Pradėjau mąstyti: „Kodėl taip vyksta, kad tie žmonės gali tiek atiduoti savęs, gindami mažiausiuosius, kurie yra nebylūs, nematomi ir nepajėgia jiems išreikšti dėkingumo?“.

Žmonių pavyzdys Neitansoną paskatino pradėti mąstyti apie galimybę, kad Dievas yra. Neitansonas rašo ėmęs galvoti apie Dievo buvimą: „Dievas, kuris pervedė mane per visus pragaro ratus vien tam, kad iš Savo malonės parodytų išganymo kelią ir gailestingumą. Ta mintis priešinosi mano devyniolika metų jaustam tikrumui, kuriam buvau ištikimas. Viena akimirka parodė mano nuodėmės liūną ir gėdingą blogio persunktą praeitį, kaltino mane ir pripažino kaltu dėl sunkiausių nusikaltimų (…), ir lygiai taip pat – stebuklingu būdu – parodė man (…), kad Kai kas prieš du tūkstančius metų mirė už mano nuodėmes.“

Prieš ryždamasis dvasinei dievoieškos kelionei, Neitansonas pradėjo labai godžiai skaityti autobiografijas didžiųjų katalikų konvertitų, tokių kaip Malkolmas Mageridžas (Malcolm Muggeridge), kardinolas Niumanas (Newman), Grehemas Grynas (Graham Green), C. S. Luisas (C. S. Lewis), Valkeris Persis (Walker Percy) ir kiti. Vis dėlto labiausiai tapatinosi su savo profesoriaus Karlo Šterno istorija. Profesorius savo autobiografinėje knygoje „The Pillar of Fire“ aprašė savo žavingą dvasinę kelionę į katalikų tikėjimą. Neitansonas pripažįsta, kai kiekvieną kartą, kai skaito tą autobiografiją, sunkiai sulaiko ašaras: „Man buvo skirta apkeliauti žemės rutulį ieškant To, be kurio būčiau pasmerktas. Vis dėlto dabar savo neviltyje, siaube ir poreikyje pasiekti dangišką tyrumą įsitvėriau į Jo drabužį. Mano mintys vėl sugrįžta prie studentiškų laikų herojaus Karlo Šterno (kuris perėjo būtent tą pačią dvasinę permainą tuo pačiu metu, kai mane mokė žmogaus proto pažinimo meno, jo tvarkos ir šaltinio) žodžių, parašytų savo broliui: „Nėra ko abejoti: bėgome prie Jo arba šalinomės Jo, o Jis visą laiką buvo visko centras.“

Neitansonas suvokė, kad daug žmonių, priklausančių gyvybės sąjūdžiui, meldžiasi už jį. Jo dvasinis virsmas vyko švelniai ir natūraliai, atnešdamas vidinę paguodą ir ramybę. Neitansonas ėmė kiekvieną savaitę susitikti su kunigu Džonu Makloskiu (John McCloskey), kuris tapo jo dvasiniu vedliu einant sunkiu tikėjimo keliu. Apie sprendimą pereiti į katalikybę jis pradėjo viešai kalbėti jau 1994 m. Buvo pakrikštytas Niujorko šv. Patriko katedroje 1996 m. gruodžio 9 d. kardinolo Džono Okonoro (John O’Connor). Žydų bičiuliai geranoriškai priėmė jo sprendimą. Pats dr. B. Neitansonas sakė: „Priimdamas Kristų, dar labiau įvertinu faktą, kad priklausau žydų kultūrai, tautai ir tradicijai. Taip bus visada, ir tuo didžiuojuosi.“ Nuo to laiko jis reguliariai dalyvauja šv. Mišiose, atlieka išpažintį, gyvena gilų maldos gyvenimą, o kaip mokslininkas savo knygose, filmuose ir dažnose konferencijose liudijo, kad žmogaus gyvenimas yra toks šventas, kaip ir Dievas, gyvenimo davėjas, todėl niekas niekada neturi teisės atimti žmogaus gyvybės. Bernardas Neitansonas, kuris iš vieno pagrindinių pasaulinių aborto šalininkų ir „kietasprandžio ateisto“ tapo uolus kataliku ir vienu iš pagrindinių negimusių kūdikių gynėjų, yra neabejotinai vienas įspūdingiausių XX amžiaus atsivertėlių.

1996 m. spalio 19 d. lankydamasis Lenkijoje, spaudos konferencijoje Porčinskių galerijoje, jis pasiuntė žinią lenkų seimo nariams: „Maldauju jus, neženkite jokio žingsnio, kad legalizuotumėte abortus. Istorija jums niekada šito nedovanos. Noriu jus įspėti, kad nepadarytumėte tų pačių klaidų, kurias padarėme Amerikoje. Balsuoti už abortus reikš balsuoti už eutanaziją, senų žmonių, neįgaliųjų ir nepagydomų ligonių žudymą, už genetinius eksperimentus – tai bus pirmas žingsnis. Tai – sritis, kurioje vyksta visiškas gyvybės nužmoginimas (dehumanizacija), kuriame yra mirties slėnis.“

Od niewiary do pelni prawdy. Poznan, Agapė, 2012. (Vertė. V. T.)

Gyvenimas ar mirtis?

Kartą fariziejai griežtai kritikavo Jėzų už vyro išgydymą šabo dieną. Jėzus atsakė: Ar šabo dieną leistina gera daryti, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti? (Mk 3, 4). Šiandien Kristaus mokiniai kritikuojami, kad atsisako žudyti negimusį kūdikį ir reikalauja gerbti žmogaus gyvybę nuo prasidėjimo akimirkos iki mirties.

Iš esmės situacija pasikeitė. Jei fariziejai, būdami pasigėrėtinai uolūs ir laikydamiesi vieno iš Dievo įsakymų, atmetė žmogiško gailestingumo darbus, šiuolaikinis pasaulis ignoruoja visus įsakymus ir Patį Dievą, kad patenkintų pinigų ir jėgos godulį. Nesileiskime apkvailinami. Abortas ir kontracepcijos industrija dalijasi dideliais pinigais ir nenoriai su jais išsiskiria. Deja, šie pinigai sutepti nekaltų kūdikių krauju.

Man nekelia nuostabos tai, kad pasipelnantys iš šių nusikaltimų neatsisakys agresyvaus abortų, kontracepcijos ir eutanazijos propagavimo. Stebintų tai, kad paprasti žmonės, kuriuos industrija labiausiai apiplešia, noriai palaiko šią savižudišką ideologiją. Jie įsivaizduoja, kad yra laisvi, gali daryti, ką tik nori, ir niekas negali jiems uždrausti vienaip ar kitaip elgtis.

Tačiau Jėzus šiam elgesiui pasiūlo kitą logišką paaiškinimą: Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai yra Įstatymas ir Pranašai (Mt 7, 12). Štai kodėl verta pažvelgti į problemą iš kitos pusės. Atsakykime sau į klausimą – ar norėčiau, kad man padarytų abortą? Pamatęs tokius filmus, kaip dr. Bernardo Neitansono „Nebylus šauksmas“, įsitikinau, kad nė vienas nenorėtų patirti to, ką kenčia negimęs kūdikis, žudomas motinos įsčiose – ten, kur nuo gyvenimo pradžios žmogui skirta būti saugiam. Ne, normalus žmogus to nenorėtų patirti. Tad kodėl daugelis iš mūsų esame pasiruošę sukelti tokį skausmą beginkliam kūdikiui ir tai vadiname „laisve“? Kodėl užgauliojame ir tyčiojamės iš negimusios gyvybės gynėjų? Yra tik vienintelis paaiškinimas. Pats Jėzus jį nurodė: Pasaulis negali jūsų nekęsti, o manęs jis nekenčia, nes aš liudiju, kad jo darbai pikti (Jn 7, 7). Vėliau Jis, kreipdamasis į mokinius, aiškino: Atsiminkite mano žodžius, kuriuos esu jums pasakęs: ‘Tarnas ne didesnis už šeimininką!’ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios; jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų (Jn 15, 20). Tie, kurie seka Jėzų ir gerbia žmogaus gyvenimą kaip aukščiausią ir tikrą vertybę, pyks ant pasaulio, darančio blogį, ir ant tų, kurie pasipelno iš žmogaus kančios. Bet tie, kurie laikosi Jėzaus žodžių, negali likti abejingi nesuvaldomam blogiui.

Priklausomybė – pagrindinis mūsų požiūrio į gyvenimą veiksnys. Jeigu esame Jėzaus mokiniai, turime būti jautrūs savo artimo kančiai. Reikia susitapatinti su kiekvienu kenčiančiuoju taip, kaip darė Jėzus. Reikia atvirai kalbėti, ginti silpniausią iš mūsų, kaip darė Jėzus. Jei dėl to būsime kritikuojami, užgauliojami ar net persekiojami, gausime ypatingą palaiminimą, pažadėtą Jėzaus: Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus (Mt 5, 11–12).

Galbūt šie žodžiai atrodo grasinantys tiems, kurie laiko save katalikais ir vis dar lieka abejingi prieš gimimą nužudytiems vaikams. Dėl jų abejingumo ar (Dievas draudžia!) abortų palaikymo Jėzus negali jų palaiminti. Paskutinę dieną Jėzus jiems galės pasakyti: „Jie mane nužudė motinos įsčiose, o tu nieko nedarei“ (plg. Mt 25, 41–46).

Šv. Petro įpėdinis palaimintasis [dabar šventasis, – red. past.] Jonas Paulius II rašė: „Nė vienas žmogus, nė viena grupė neturi gyvybės gynimo ir skatinimo monopolio. Tai kiekvieno užduotis ir atsakomybė“ (Evangelium vitae, 91). Kiekvienas turi prisijungti prie užduoties ginti negimusią gyvybę. Dar daugiau, kiekvienas, laikantis save Jėzaus Kristaus mokiniu ir Jono Pauliaus II žodžių adresatu, privalo imtis kokių nors veiksmų, kad gintų gyvybę.

Atrodo, paradoksas: kiekviena Europos valstybė (ir daugelis kitų) kovoja su demografinėmis problemomis ir drauge kiekviena pripažįsta, kad negimę kūdikiai gali būti nužudomi be jokios būtinos priežasties. Kiekvienai iš šių valstybių trūksta darbo jėgos, o teisė į eutanaziją, iš pradžių primesta žmonėms dėl apgaulingos priežasties „sutrumpinti kančią“, greitai plinta į tas valstybes, kurios negali apsaugoti gyvybės. Visur atsiranda institucijų, siūlančių nužudymo paslaugas visiems norintiems nusižudyti. Daugiau nebereikės pasikarti ant medžio. Vietoj to galėsi nueiti į tam tikrą vietą, sumokėti mokestį ir mirsi. Tai yra galutinis mirties kultūros laimėjimas, apie kurį Jonas Paulius II mus perspėjo prieš daugelį metų.

Ganėtinai paprasta: vos tik nusigręžia nuo Dievo, gyvybės davėjo, žmogus pradeda dvasiškai mirti. Po to eina tiesiu keliu į fizinį susinaikinimą.

Jėzus laukia, kol žengsime lemtingus žingsnius. Juk galime dalyvauti organizuojamuose žygiuose už gyvenimą ir gyvybės palaikymą. Galime praktikuoti dvasinį įvaikinimą. Galime finansiškai paremti agentūras, kovojančias už visų teisės į gyvenimą ir orią mirtį. Galime paprasčiausiai melstis už konkrečius asmenis, kovojančius už teisę į gyvybę. Galime kalbėti, kai draugai iškelia aborto problemą. Pavyzdžiui, galime paklausti aborto gynėjų, ar jie norėtų, kad jų motinos mokėtų už savo vaikų išvalymą.

Nebijokime būti išjuokti! Šventoji Dvasia pasinaudos jūsų žodžiais ir sužadins kiekvieno sąžinę. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia (Mt 5, 11).

Miroslavas Ruckis (Miroslaw Rucki)

Love one another, 2011, Nr. 18.