Biblija – šventoji Apreiškimo ir testamentų knyga

Nuo pirmųjų Bažnyčios egzistavimo dienų, net tada, kai nebuvo jokių apaštalų knygų, Senasis Testamentas tvirtai įsigalėjo jos gyvenime. Psalmės buvo pirmosios krikščionių maldos, Biblijos pranašystėse buvo atskleista Mesijo-Atpirkėjo paslaptis.
 
(…) Nežinant Senojo Testamento, sunku suprasti daugelį Bažnyčios gyvenimo aspektų. Sakramentai, liturgija, religiniai ir moraliniai Bažnyčios principai, jos teologija, žvilgsnis į praeitį, dabartis ir ateitis – visa tai glaudžiai siejasi su Senuoju Testamentu.
Pasinėrusi į tai, Bažnyčia eina keliu, nurodytu paties Viešpaties, kuris sakė: „jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie raštai ir liudija už mane“ (Jn 5, 39). Žemiškojo gyvenimo dienomis Jėzus pats ne kartą meldėsi Senojo Testamento žodžiais ir, remdamasis juo, skelbė Dievo Karalystę. Jeruzalės gyventojai stebėjosi tuo, kaip Jis išmanė Raštus (Mt 4, 4; Jn 5, 47 ir kt.). Išganytojo malda, palyginimai ir pamokslai rėmėsi Senojo Testamento raide ir dvasia (pvz., Mt 5, 5; Ps 36, 11 ir daugelis kitų). Todėl pal. Jeronimas teigė, kad „Raštų neišmanymas yra Kristaus neišmanymas“.
Taigi, tiems, kurie priėmė Gerąją Kristaus Naujieną, Senasis Testamentas tapo šventąja knyga. Atsiradęs Naujasis Testamentas buvo prijungtas prie Senojo Testamento, ir abu jie sudarė vieną krikščionių Bibliją.
Žodis „Biblija“ yra graikų kalbos žodis, išverstas iš hebrajų kalbos žodžio sefarim – „knyga“. Tad net ikikrikščioniškais laikais taip buvo vadinami Dievo įkvėpti Apreiškimo liudijimai, užrašyti išminčių ir Izraelio pranašų (Dan 9, 2).
Yra tiesų apie Dievą, pasaulį ir žmogų, kurias protas leidžia ir turi atverti. Gamtos dėsniai, jos paslaptys, tautų istorija, dabartis ir net aukščiausioji pirmapradė būtis – visa tai žmogaus dvasia gali pažinti įprastu būdu. Kitas dalykas yra Apreiškimas – jis peržengia žmogaus patirties ir žemiškojo proto ribas. Tai – Dievo meilės dovana, priartinanti žmones prie Kūrėjo paslapties ir tikslų.
Beje, Biblijoje nėra žodžio „religija“; Biblija moko apie Dievo, kuris kalba su tikinčiaisiais per savo išrinktuosius, pažinimą (Iz 53, 11). Manoma, kad pagrindinį Apreiškimą apie Dievą teikia monoteizmas, Senajame Testamente skelbiantis vienatinį Dievą. Iš tiesų – visi kiti tikėjimai tik artėjo prie vieno Dievo koncepcijos, bet niekada nepasiekė tikrojo monoteizmo. Vieni žmonės laikė Dievą beasmene jėga, išsiliejusia visatoje, kiti tikėjo, be Jo, esant antraeilių dievų, treti įžvelgė du aukščiausius pradus – gėrį ir blogį. Kai kurie išminčiai (Graikijos ir Indijos) teigė, kad Dievo esmės neįmanoma pažinti, o pagonybė priskyrė dievams žmonių bruožų, netgi aistrų. Tik Senajame Testamente atsiveria vienas Dievas, viršijantis visas būtybes, šventas, nepalyginamas su žmogumi ir gamta, bet drauge Jis yra gyvasis Dievas, Asmuo, išliejantis savo meilę kūriniams.
Apie 140 m. Markionas Sinopietis bandė atskirti Naująjį Testamentą nuo Senojo. Jis tvirtino, kad senosiose Biblijos knygose atsiskleidžiantis „žiaurus Dievas“ nėra mylintis Tėvas, kurį skelbė Kristus. Todėl Markionas iškraipė ir sutrumpino Naujojo Testamento tekstus. Bažnyčios vardu šv. Justinas Kankinys ir šv. Irenėjus Lionietis pasmerkė tokį mėginimą. Iš tiesų Viešpats Jėzus niekada nemokė apie kitą Dievas ir savo pamoksluose rėmėsi Dievo Apreiškimu, perduotu Senajame Testamente (žr., pvz., Mt 22, 31–32). Apaštalas Paulius visus tikinčiuosius vadino Abraomo, Senojo Testamento religijos pradininko, dvasiniais palikuonimis (Rom 4, 16).
Dievas, kuris atsiveria Senajame Testamente, yra ne beveidė kosminė jėga, o Kūrėjas, visa sukūręs savo valia ir Žodžiu. Jis yra šventas (žyd. kadosh), t. y. stebuklingos prigimties, visiškai kitoks nei kūrinija („Nes mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai“, VIEŠPATIES žodis. „Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius ir mano mintys – jūsų mintis.“ (Iz 55, 8–9)). Dievas – ne šalta pirmapradė būtis, abejinga pasaulio reikalams, o geroji Apvaizda. Jis yra tiesos ir teisingumo Dievas, nepakenčiantis blogio, ir Dievas Gelbėtojas, atleidžiantis, išgydantis, atgimdantis ir atnaujinantis savo kūrinius. Jis parodė savo išmintį per visatą, bet labiausiai atsiveria ir vykdo savo valią per žmonijos istorijos įvykius.
Dievas Biblijoje yra pavadintas pavydžiu, nes trokšta absoliučios žmogaus ištikimybės ir meilės. Šalia Jo negali būti jokio stabo, jokios tarnystės kam nors kitam, Jis turi viešpatauti ir žmonių širdyse, ir gyvenime. Gyvojo Dievo požiūriui į pasaulį ir žmones pabrėžti Biblijos rašytojai pasitelkė antropomorfizmų, t. y. suteikė Dievui „akis“, „rankas“, žmogiškų jausmų, tačiau tai – tik perkeltinė Raštų kalba, panaši į simbolinę ikonų kalbą.
Be to, Biblijos Dievas yra Testamento Dievas. Jis užmezga dvasinį ryšį, bendrauja su žmogumi, kviečia įsitraukti į Jo kūrybos planus. Dievas reikalauja ne pasyvaus klusnumo, o aktyvios tarnystės. Tokia yra Sandoros, sudarytos Dievo su išrinktąja tauta, reikšmė. Tad biblinė religija yra dieviška ir žmogiška, o jos vainiku tampa Dievas-Žmogus.
 
Pagal arkivyskupo Aleksandro Menio knygą Isagogika
Parengė V. T.
Žurnalas „Mylėkite viens kitą“, nr 4, 2016.