Ar viešoji medijų erdvė draugiška?

Kaip smagu naudotis internetu, socialiniais tinklais, sklaidyti spalvotus, geros kokybės žurnalus, semti ir naudotis informacija: atrodo, tikras rojus. Komunikacijų esmė ir pareiga yra perduoti teisingą, tikrą, neiškreiptą informaciją, padėti žmogui susivokti, apsispręsti. Labai dažnai pastaruoju metu girdime apie „fake news“ – netikras naujienas, t. y. nedraugiškas, iškreiptas, neatitinkančias tikrovės, ir jų vis daugėja. Kyla klausimas, ar socialiniai tinklai mums draugiški? Jais naudodamiesi paskelbiame ir skleidžiame informaciją, nuotraukas, pristatome renginius. Ar visi socialiniuose tinkluose esantys asmenys yra autentiški, tikri? Mokslininkai teigia, kad tarp paauglių socialiniuose tinkluose plinta patyčios, žaidimai, kuriais raginama pakelti ranką prieš save. Socialiniuose tinkluose įmanomi net kriminaliniai nusikaltimai: pvz., neseniai socialiniame tinkle „Facebook“ su vaikinu susipažinusi studentė, kad ją pavėžėtų iki kito miesto, buvo to vaikino išprievartauta ir nužudyta. Būna, kad nusikaltėliai įsibrauna į namus, kai šeimininkai atostogaudami įkelia nuotraukų į asmeninę paskyrą ir taip parodo, kad yra išvykę. Psichologai pažymi, kad asmenys, dažnai besinaudojantys socialiniais tinklais, jaučiasi vieniši, atstumti, jiems trūksta dėmesio, susiduriama su tokiais fiziniais ir psichiniais sutrikimais: galvos, akių skausmai, susvetimėjimas, nuovargis, nervingumas, prarandamas tikrovės pojūtis. Anot psichologų, priklausomybių nuo interneto, žaidimų, informacijos, socialinių tinklų, net asmenukių darymo (viena iš asmenybės sutrikimo formų) gydymas labai sunkus ir sudėtingas, sunkesnis nei priklausomybės nuo svaigalų gydymas.
Pažymėtina, kad žmonės netikrina, ar paskleista informacija tikra, patikima, ar ji nėra melaginga, ir paprasčiausiai pasitiki, kad tai – tiesa, pvz., skandalai, reklamos. Ar tikrai leidėjas, rašantysis, žurnalistas yra suinteresuotas gėriu, tiesa, o ne atstovauja kieno nors interesams? Reikalinga kritiškai, logiškai ir realiai pažvelgti į informaciją.
Manipuliacija yra tikslingas ir paslėptas veikimas, kuriuo žmogui arba žmonių grupei, gal ir visai visuomenei primetamas iškreiptas, netikras tam tikro reiškinio vaizdas arba iškreipiamas ne visas jo vaizdas, o tik tam tikri naudingi fragmentai. Manipuliacija yra suplanuota ir paslėpta. Manipuliuoti įmanoma ne tik medijose, informacinėje erdvėje, bet ir tarpusavio santykiuose, šeimoje. Ji gali būti sąmoninga ir nesąmoninga. Toliau aptarsime pagrindines manipuliavimo priemones, kurias lengviausia pastebėti. Pirmiausia tai – stereotipas, kuris, galima sakyti, jau yra paruošta mąstymo forma. Pavyzdžiui: visi tikintieji tamsuoliai arba nenormalūs, normalūs žmonės neina į bažnyčią. Viena iš manipuliavimo priemonių yra mitas: tai – požiūris, kuris apie neegzistuojančius reiškinius ar tikrovę sudaro nepaneigiamos tiesos įspūdį. Pavyzdžiui, Bažnyčia kišasi į politiką ir žmonių gyvenimus. Visi kunigai ir pati Bažnyčia godi pinigų. Kita priemonė – gandai: kas nors kam nors pasakė ar ką nors pamatė. Jie skirti sukompromituoti kokį nors asmenį. Kamufliažas kaip manipuliacijos priemonė yra veikimas siekiant ką nors užmaskuoti ir suklaidinti žmones. Pavyzdžiui, tarsi esame laisvi, tačiau Bažnyčios normos mums trukdo gyventi, ji nepatogi. Gana veiksmingos priemonės, kuriomis manipuliuojama žmogaus pasąmone, yra žodis, vaizdas ir muzika.
Viena iš manipuliacijos technikų – tikrovės fragmentavimas, siekiant neleisti žmogui suvokti viso tikrovės vaizdo. Tai ypač naudojama kuriant reklamą. Pavyzdžiui: Kalėdos – dovanų metas; Bažnyčia nekenčia homoseksualių asmenų, ir tai yra jos tikėjimo pagrindas; Bažnyčioje – vien pedofilijos skandalai. Ingraciacija (palankumo siekis) yra manipuliavimo priemonė, pasireiškianti kaip asmeninis pataikavimas, padlaižiavimas, žmogaus pasirodymas tokio, koks iš tikrųjų nėra; tai ypač pastebima per rinkimus. Siekiant manipuliuoti būna naudojamos ir klišės, paprastai neigiamos ir siejamos su vertybėmis ar savybėmis. Tokiais atvejais viskas pateikiama tik iš neigiamos perspektyvos, teigiamų dalykų neparodoma. Pavyzdžiui: Bažnyčia yra homofobiška, kaip ir visi jos tikintieji. Sugestijos technika paruošia informacijos priėmėją; ypač remiamasi įvairiais šūkiais. Tai – propagandos technika. Pavyzdžiui: Bažnyčia – pažangos priešas. Yra ir manipuliavimo sistemų. Viena jų – dezinformacijos sistema; ji buvo ypač jaučiama sovietiniais metais. Pavyzdžiui: dabar Lietuvą pradės valdyti Bažnyčia. Kita manipuliavimo sistema yra priešo sukūrimas, pavyzdžiui: Bažnyčia – tai laisvės priešas ir blogis. Egzistuoja ir kitokia manipuliavimo sistema – informacinis apnuodijimas. Dideli ir reikšmingi įvykiai parodomi kaip nereikšmingi ir pridengiami kitais. Pavyzdžiui, banko bankrotas pridengiamas vienuoliu godumu, ir kaltė permetama vienuolynui. Populiari yra manipuliavimo sistema „S-M-S“ – tai sensacija, muzika, seksas. Ji naudojama visuomenei apkvaitinti kaip narkotikais ar dopingu, atitraukti nuo refleksijos, tikrovės, užmigdyti budrumą ir įteigti savo ideologiją.
Nors iš pirmo žvilgsnio medijos atrodo labai patrauklios ir geidžiamos, jos ne visuomet atitinka mūsų lūkesčius ir norus. Reikia kritiškai įvertinti informaciją, ar tai iš esmės yra tiesa, ir ieškoti tiesos, permąstyti informaciją, klausti, kodėl toks turinys pateikiamas, ieškoti alternatyvių kanalų informacijai patikrinti. Taip pat reikia atsiminti, kad dažniausiai tie, kurie skleidžia informaciją, rūpinasi savo gėriu ir nauda. ir kad žmonės ne visada geranoriškai dalijasi tikra ir teisinga informacija. Su akivaizdžiomis manipuliavimo pamokomis susidūrėme sovietiniais metais. Suvokėme, kad tikrovė skiriasi nuo sovietų oficialiųjų kalbų. Dažnai manome, kad demokratinėje visuomenėje visi yra mums geri ir draugiški. Deja… Tegu informacinė visuomenė stengiasi dalytis tikra ir teisinga informacija, kad joje būtų daugiau gėrio.
 
Parengė V. T. pagal: Adam Lepa. Świat manipulacji. Częstochowa: Tygodnik Katolicki „Niedziela”, 1997
Tėvo Pijaus balsas, 2018, nr. 18