Ignacio Larranaga OFMCap. Kas yra maldos pagrindas?

Čia turimas omenyje intymus ryšys su Dievu, kurio meilė mus apgaubia ir mus pripildo – asmeninis santykis ir išskirtinis, arba nepaliaujamas ir gilus dialogas su Gyvuoju Dievu, įkvepiantis žmogaus sielą, dialogas asmenų — ,,tiktai Tu ir aš“, ,,tiktai Tavyje ir su Tavimi“. Viešpats tampa neatsiejamu draugu žmogaus gyvenime.

Kuo daugiau meldžiatės, tuo karščiau trokštate tai daryti

Žmogaus prigimtį pagyvina Dievo galia ir šviesa, suteikdama jai potencialą, išreikštą nuolatine plėtra, ieškant dar didesnių tikslų, tolimiausių ir nepasiekiamų. Žmogaus dimensijoje žmogus yra pripildytas neribotu, kūrybišku troškimu. Niekas negali jo patenkinti. Pasiekti tolimesni tikslai dar labiau palengvina jo troškimą ,,lankas įtemptas iki kraštutinumo“. Kas yra ilgesys? Nesibaigianti pilnatvės paieška, kurios galima siekti, bet negalima jos pasiekti.

Prieš likusĮ kūrybos foną žmogus atrodo kaip stulbinanti ir unikali būtybė: gali vadovauti šiai ar kitai funkcijai, tačiau įvykdęs konkrečią funkciją, pasiekęs tikslą, jaučia kažkokį stygių, neišsipildymą… Atkreipkime dėmesį į seksualinį potraukį ar turtų troškimą: tai gavęs, žmogus vis tiek jaučiasi ,,geidžiantis“ ir kiekvienas naujas laimikis, arba išsipildymas, tampa tik pradiniu tašku tolimesnei paieškai – naujų turtų ar naujų potyrių.

Šv. Augustino įsitikinimu žmogus dvasiniame matmenyje yra strėlė kylanti į Kosmosą (pas Dievą), kuris tarsi savotiška spinduliuojanti jėga ją nepaprastai pritraukia. Kuo labiau artėja prie Dievo, tuo didesnį pagreitį įgyja. Kuo labiau mylime Dievą, tuo stipriau trokštame Jį mylėti. Kuo dažniau būname Jo Artumoje, tuo labiau trokštame būti su Juo. Greitis, kuriuo artinamės prie Aukščiausiojo, yra tiesiogiai proporcingas mūsų santykių su Juo stiprumu.

Mes nesuprantame tiesos, jog mūsų neišsipildžiusių norų, nuolatinio neišsipildymo jausmo paviršiuje teka dinamiška srovė, mus nukreipianti pas tą Vienatinį, gebantį taip orientuoti jėgas ir žmogaus energiją, kad visiškai patenkintų žmogaus troškimus ir svajones.

Dieve, Tu esi mano Dievas,

Tavęs aš ieškau, —

mano gyvastis Tavęs ilgisi,

mano kūnas Tavęs trokšta, —

kaip sausa, pavargusi ir perdžiūvusi žemė! (Ps 63).

***

Yra treniruotės įstatymas, taikomas tiek sporto varžybose, tiek dvasinio gyvenimo plėtrai: kuo daugiau treniruojiesi, tuo daugiau laimėjimų pasieki. Jei netikėtai man pasiūlytų nueiti pėsčiomis 50 km, šiandien negalėčiau to pasiekti. Tačiau jei kasdien treniruočiausi, vis ilgindamas nuotolius, tai po kelių mėnesių ši užduotis nekeltų man problemų. Kuo galima visa tai paaiškinti? Tikriausiai aš jau anksčiau turėjau ribotų gebėjimų sporto srityje; dėl treniruočių stokos tikriausiai jie buvo mažėjančios būklės. Suaktyvindamas šiuos gebėjimus, juos atgaivinau ir netgi išvysčiau.

Mes turime dvasinių gebėjimų, kurie gali sumenkti, jei jų nevystysime. Dievas mūsų sieloje patalpino gemalą-dovaną, turintį didelį vystymosi potencialą, gebantį ją paversti stulbinančiu klestėjimu. Šios dovanos vaisius yra gilus sūnaus troškimas, pasireiškiantis uoliu ilgesiu ir nesuvaldomu Tėvo siekiu. Jei šis siekis atitinkamai pakreips ir suteiks dinamikos mūsų gyvenimui, tuomet, kai žinosime tikslą ir artėsime prie jo centro, Dievo troškimas užpildys mus vis gilesniu turiniu; Jo siekimas įgyja vis didesnį pagreitį.

Kasdienė praktika patvirtina šią tezę. Įsivaizduokime, jog kažkas nuoširdžiai bendrauja su Dievu tyloje, savo vidinėje ,,atsiskyrėlio celėje“, tik kelias dienas. Kai šis žmogus sugrįžta prie įprastos dienotvarkės, pajunta naują susitikimo su Amžinuoju skonį, įgyja nepalyginamai didesnę reikšmę jo akyse, pritraukiančia nepaprastu žavesiu. Žmogus pradės dažniau lankyti bažnyčią, melstis tyloje. Malda ir sakramentai jam taps labiausiai pageidaujama Šventė, nes pradės jausti, kaip stipriai yra pripildytos Dievu. Tokiu būdu Dievas užima vis svarbesnę vietą jo gyvenime, o buvimas Jo artumoje pritraukia nauja, anksčiau nežinoma jėga. Pasaulis ir visas gyvenimas tampa perpildytas ir užpildytas Dievu.

Įrodymus mums pateikia Šventasis Raštas. Psalmių autorius ilgisi Dievo kaip perdžiūvusi žemė, kaip elnė, trokštanti šaltinio vandens (Ps 41). Atsikeliu vidurnaktį tarsi jaunamartė, kad pabūčiau su Sužadėtiniu (Ps 118). Jėzus netenka poilsio valandų ir netgi miego, skubėdamas ant kalvos, kad praleistų naktį su Tėvu.

Dietrichas Bonhoefferis (Dietrich Bonhoeffer) budriai saugomas esesininkų, jausdamas artėjančią mirtį, iš kalėjimo parašė savo draugui: ,,Noriu, kad mano laidotuvių dieną būtų giedama: prašau Dievo tik vienos malonės – kad gyvenčiau Jo namuose per visas mano gyvenimo dienas“ * (*D. Bonhoeffer, Resistencia y sumistion. Ariel, Barselona, 1969, p. 119).

Tokiu būdu patikrinama taisyklė: kuo daugiau atstumas iki tam tikro objekto mažėja, tuo intensyvesnė yra motyvacija prisijungti jo kryptimi, tarsi tai būtų fizikos teisės modelis dėl masių pritraukimo.

Ne daug literatūros kūrinių iliustruoja šį įstatymą tokiu meistriškumu ir realybe, kaip žemiau pateiktas didžiojo rašytojo Nikoso Kazantzakio (Nikos Kazantzaki) aprašymas:

Tuo momentu, kai atsidaviau asmeniniams apmąstymams, priešais įėjimą į grotą staiga išniro Pranciškaus Asyžiečio siluetas. Nuo jo sklido intensyvus švytėjimas, panašus į degančios anglies liepsną. Maldos ir askezė visiškai išsekino jo kūną, tačiau tai, kas iš jo liko, spindėjo intensyvia šviesa. Jo veide atsispindėjo neįprastas džiaugsmas. Ištiesė man ranką.

–Taigi, broli Leonai, — paklausė, – ar esi pasirengęs išklausyti tai, ką noriu tau pasakyti?

Pranciškaus akys spindėjo taip, tarsi jis stipriai karščiuotų. Jose galėjau įžvelgti angelų siluetus, o taip pat iš jo žvilgsnio kylančias vizijas. Pajutau nerimą. Nejaugi jis prarado sveiką protą?

Matydamas baimę mano veide, priėjo arčiau ir tarė:

— Iki šiol daugelis vardų buvo paminėti terminui „Dievas”. Tą naktį atradau naujus vardus, puikiai charakterizuojančius Amžinąjį. Taigi – Dievas yra Praraja, kaip ir ji yra Neaprėpiamas, Nepasotinamas, Nepalenkiamas, Nenuilstantis, Nenurimstantis… Yra Tas, kuris niekada nepasako sielai: Jau pakaks!

Dar arčiau priėjo prie manęs; atrodė, tarsi būtų iš kažkokio kito, nesuvokiamo mums pasaulio…

Susijaudinęs pridūrė:

–Broli Leonai: Niekada Gana! Jam nieko nepakanka, niekada nėra nurimęs. Niekada nėra Gana! Dievas padėjo man suprasti tai per tas tris dienas ir tris naktis, praleistas grotos viduje. Niekada Gana! Vargšas žmogus, sukurtas iš molio, į tai reaguoja maištingu protestu: Daugiau nebegaliu! Viešpats į tai: Dar gali! Žmogus skundžiasi: Jau nesugebėsiu, tuoj sprogsiu! Sprok! – atsako jam Dievas.

Pranciškaus balsas prikimo. Man jo pagailo. Ėmiau baimintis, kad neiškrėstų kokios kvailystės. Susinervinęs tariau:

–Ko Dievas nori iš Tavęs dabar? Argi nepabučiavai raupsuotojo, kuris Tau kėlė pasišlykštėjimą?

–To nepakanka!

–Argi neapleidai savo motinos, šlovingiausios moters pasaulyje?

–To taip pat negana!

–Argi nepasmerkei savęs pajuokai, kai savo drabužius atidavei tėvui ir likai nuogas prieš visus?

–Ir to negana!

–O… argi nesi neturtingiausias žmogus pasaulyje?

–To negana! Atmink, broli Leonai, Dievas yra Tas, kuriam Niekada Gana* (*N. Kazantzaki, El pobre de Asis. V.).

Atvirai kalbant, jei įdėmiai panagrinėtume savo ryšį su Dievu, pastebėtume tą tiesą, jog Dievas yra tarsi beribiškumas; patraukia mus prie savęs ir pakeri, o kuo labiau prie Jo artėjame, tuo stipriau mus patraukia ir žavi.

Tu, amžinoji Trejybe, esi jūra giliausia, į kurią kuo giliau panyru, tuo daugiau atrandu Tavęs, ir kuo daugiau Tavęs randu, tuo labiau Tavęs ieškau. Apie Tave niekada negalima sakyti: gana! Siela, kuri maitinasi tose gelmėse, Tavęs trokšta be perstojo, nes visada alksta Tavęs, amžinoji Trejybe; visada trokšta regėti Tave apšviestą Tavosios šviesos.

O prarajos, o amžinoji Dievybe, o giliausioji jūra! Ką galėtum duoti man daugiau nei save patį? Esi ugnis, kuri visada liepsnoja ir niekada negęsta. Esi ugnis, kuri savo kaitroje sudegina bet kokią asmeninę sielos meilę (Žyd 12,29). Esi šviesų šviesa.

Tu esi apsiaustas, kuris pridengia bet kokią nuogybę! Tu esi maistas, kuris savo saldybe gaivini alkstančiuosius.

Aprenk, aprenk mane savimi. Amžinoji tiesa, kad eičiau per šį mirtingąjį gyvenimą tikrame paklusnume ir švenčiausiojo tikėjimo, kuriuo naujai pagirdei mano sielą, šviesoje* (* Sw. Katarzyna Sienienska. Dialogi CLXVI, Poznan, 1987, p. 345-347.).

Igncio Larannaga OFMCap, „Szukam twojego oblicza” , Krakow, 2004.

Ver. L. B.