T.Stanislovas. Apie piktas dienas

Ar nepastebėjote, kaip nuo pat mažų dienų norime būti pastebimi? Atrodo, kad mūsų siela įimdama į save kitų mylimą žvilgsnį, tarytum įgyja apstesnės gyvybės. Mes vienas kitą maitiname ne vien paduodami duonos ar vandens, bet ir vienas į kitą pažvelgdami. Šią ypatybę turi ne tik žmonės, bet ir dienos. Jos trokšte trokšta, kad mes jas įimtume ir taptume kupini dienų.
Bet, deja, kaip dažnai girdime apie “praleistą laiką”. Kaip sako Šv. Raštas, dienos yra piktos ir pavydžios. Jų atgal priprašyti nebeįmanoma.
Kas nėra pajutęs savo širdyje skausmo, tuštumos, klaikumos? Ir to kaip skaudžiai mus baudžia laikas už jo paniekinimą!
Kodėl vakare mums kartais atrodo, kad diena buvo nevykusi, negraži, “nei šiokia, nei tokia”, be kontūrų, be pavidalo? Kontūrus ir pavidalą dienai suteikia dienotvarkė. Norint, kad mūsų sielos strėnos būtų sujuostos, reikia pirmiau sujuosti dienos strėnas, ir tada nejučiomis pati mūsų siela taps gražesnė, solidesnė.
Mums kartais atrodo, kad dienos labai nuobodžios, monotoniškos. Taip yra dėl to, kad mes iš arčiau tų dienų nepažįstame. Jei arčiau jas pažintume, tai būtume labiau jas pamilę ir pamatytume, kad kiekviena dienos valandėlė graži.
O! Baisų įrankį turi užpykdytoji diena. Ji kaip akmeniu užmuša mūsų “proto aštrumą”. Ji atšipina mūsų skvarbumą, ir štai mes jau skundžiamės bukaprotiškumu.
Gerai praleistos dienos suteikia mūsų protui aštrumo, sielai – gyvybės ir pilnumo.
Bet kas iš mūsų nekenčia nuo piktų dienų smūgių?
1992 m. rugpjūčio mėn. 8 d.
<< Atgal