Tomas Celanietis Palaimintojo mūsų tėvo Pranciškaus gyvenimas (Naujai atrastas tyrinėtojo Jacques Dalarun rankraštis apie Šv. Pranciškų, fragmentas)

(IX skaitinys (11))
Po to, kai užsiliepsnojo didžiausiu pamaldumu mylėti Dievą, o visu savo protu troško savo sūnų tobulumo, vieną dieną ieškojo vietos maldai, nes dažnai tai darė.Ten, kur ilgesnį laiką darė šventą atgailą ir sielos kartėlyje (pgl. Iz 38,15) įkvėptas atsimindavo blogus poelgius, kuriuos padarė, kažkoks neapsakytas saldumas ir džiaugsmas, kurio iki šiol nepatirdavo, pradėjo užlieti išdžiuvusią širdį, uždegti abejingumą ir apšvieti tamsą. Ir taip, nebevaldydamas savęs, buvo tiesiog išimtas iš savęs ir visiškai apgaubtas kažkokios šviesos. Gavęs įtikinamą tikrumą apie nuodėmių atleidimą, po to, kaip išsiplėtė jo pažinimas, aiškiai matė reiškinius, kurie turėjo įvykti. Apie kai kuriuos dalykus papasakojo broliams, būtinai pridurdamas: „Kaip tai man buvo dabar apreikšta Viešpaties, broliai ir sūnūs, Viešpats padarys, kad padaugėsime didele daugybe ir išplisime įvairiais būdais iki pasaulio pakraščių. Nes pamačiau didelę daugybę (pgl. Apr 7,9) žmonių ateinančių pas mus, kurie gyvena su mumis šventos elgsenos abitu, tuo keliu, kurio pradėjome, kartu su jais lygiai keliauti. Pamačiau didelę daugybę, beveik iš kiekvienos tautos (pgl. Apd 2,5), kurie tuose pakraščiuose susitelkė, ir iki šiol skamba mano ausyse (pgl Gg 2,14).Atvyksta prancūzai, skuba ispanai, bėga vokiečiai ir anglai, taip pat keliauja tautos kitų kalbų“. Kai broliai tai išgirdo, prisipildė išganingu džiaugsmu (pgl. Psl 125,2), atitinkamai pagal malonę,, kokią Viešpats davė šventajam, ir dar todėl, kad karštai troško artimui gėrio, kuriems norėjo, kad kasdien augtu vienybėje tie, kurie turėjo pasiekti išganymą.“
Versta iš „Tomasz Celano, Żywot naszego ojca błogosławionego Franciszka“, Kraków 2017. Vertė V. T.