Įžanginės pratybos maldoje

Daugeli nedaro pažangos maldoje, nes praleidžia įžanginį pasiruošimą. Kartais, kai nori melstis, jauti ramybės pilnatvę. Šiuo atveju nėra reikalingos įžanginės pratybos. Tai susikaupk, kviesk Šv. Dvasią ir melskis. Kitu atveju, kai jautiesi neramus ir išsiblaškęs maldos pradžioje: jei savo viduje esi nenurimęs, tavo malda bus nevaisinga. Gali pasitaikyti ir kita situacija: po kelių minučių ramios maldos gali atsirasti netikėtai įtampa ir užplūsti kažkokie rūpesčiai. Jei nepadarysi jokio atpalaiduojančio ir raminančio pratimo, vedantį į ramybę, ne tik prarasi laiką, bet ir pasirodys, jog tai duos atvirkštinį afektą. Todėl noriu parodyti keletą paprastų pratimų. Visada, kai pradėsi maldą: galvą ir liemuo bei nugara turi būti tiesūs. Užtikrink sau gerą kvėpavimą. Atsipalaiduok, nebūk įsitempęs. Stenkis apleisti vaizdus ir prisiminimus, kurie tave lanko. Sukurk apie save  tylą ir tuščią erdvę. Susikoncentruok. Pabūk Dievo akivaizdoje, kviesk Šventąją Dvasią  ir pradėk melstis. Užtenka keturių-penkių minučių. Padaryk tai, kai esi ramus. Ramiai susikoncentravęs, pirmiausia atpalaiduok nugarą, pečius, paskui kojas, (galimas švelnus masažas)jaučiant, kaip išlaisvini energiją.Atpalaiduok veido ir galvos raumenis. Atsipalaiduok akis, jas užmerkiant. Ramiai susikoncentravęs atpalaiduok kaklo raumenis, sukant galvą aplinkui, į priekį ir atgal. Tai daryk apie dešimt minučių. Labai ramiai ir susikoncentravęs, tyliu balsu kartok žodį „ramybė“ (jei gali daryk tai kai įkvepi ir iškvepi).Toliau sektu pratimas su žodžiu „niekas“, panašiai, kaip su žodžiu „ramybė”, kuris padaro laisvą ir tuščia erdvę Dievui. Šį pratimą galima tęsti ir iki penkiolikos minučių.Toliau koncentruokis penkias minutes į plaučių kvėpavimą. Atitolink nuo savęs visokį triukšmą – penkios minutės. Toliau klausyk širdies ritmo plakimo, kaip ji plaka – penkios minutės.Kvėpuodamas stenkis įkvėpti per nosį į pilvą ir iškvėpti per burną. Įkvėpk ir iškvėpk giliai. Pradžioje padaryk apie dvidešimt įkvėpimų ir iškvėpimų.
Pradžioje darydamas šiuos pratimus gali nieko nepajusti, bet palaipsniui viskas gerės. Kai kurie kalba, tikėjimas yra malonė, nereikia nei metodų, nei pratimų. Toks tvirtinimas yra klaidingas. Gyvenimui su Dievu reikalinga malonė ir taip pat prigimtis –natura, nes Dievas tokius sukūrė. Jėzus, tapdamas žmogumi nepanaikino prigimties, bet ją pašventino. Taip, malda yra malonė, bet lygiagrečiai yra ir menas. Tas menas reikalauja metodų, pažinimo, pedagogikos. Jei tiek daug žmonių pasilieka dvasiniame sąstingyje, ne dėl to, kad trūksta malonės,  bet dėl to kad trūksta tvarkos, disciplinos ir kantrumo; trumpai kalbant: prigimtis paveda ir nuvilia. Malonė su prigimtimi turi bendradarbiauti.
Pagal IgnacioLarranaga OFMCap „Encuentro. Manual de oracion“ Granada(Espana)

Similar Posts