Pasninkavimas – tai perkeitimas dėl Jėzaus Kristaus
Pasninku ir malda išsilaisviname ir pradedame gyventi žmogaus vertą gyvenimą. Turime gerai įsiminti, ir niekada nepamiršti, tik mūsų laisve rodo, ar gerai pasninkaujame ir meldžiamės. Visada privalome atkreipti dėmesį į tai ir egzaminuoti save, o ne skaičiuoti, kiek dienų pasninkavome ar kiek maldų sukalbėjome. Mūsų vienintelis ir esminis matas yra Jėzaus gyvenimas ir klausimas, ar mes tampame panašūs į Jį. Per širdies laisvę, kuri įgyjama pasninku ir malda ir kur pasninkas ir malda įgauna prasmę, žmogus tampa jautresnis santykiams su savimi, kitais ir materialiniais dalykais. Jei pasninką priimame kaip nemalonų malonių dalykų atsisakymą, o malda tik trumpina mūsų laisvalaikį, jei susidaro įspūdis, kad melstis tai švaistyti laiką, vadinasi, mūsų pasninkas ir malda sukasi ydingame nelaisvės rate. Esu įsitikinęs, kad tai ne atsisakymo, bet perkeitimo klausimas. Per pasninką ir maldą atrandame geresnius dalykus ir galime atsisakyti to, kas nėra gerai ar yra nepakankamai gerai. Štai kodėl į šventųjų ir mistikų patirtį turime žvelgti ne į kaip atsižadėjimą, bet perkeitimą.
(Slavko Barbarič „Pasninkaukite širdimi“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2020 p. 91)