Leon J. Suenens. Krikščionys prie naujojo amžiaus slenksčio

Krikščionis yra kviečiamas Jėzaus Kristaus “tikėti, ne tik pakelti akis į Dievą, Jį kontempliuoti, bet ir žvelgti į žemę – Jėzaus akimis.  (M. Quist)

Kuo jūs mane laikote?
Vieną dieną Jėzus staiga paklausė savo mokinių:“ Kuo jūs mane laikote?“ (MT 16, 15). Kiekvienai kartai Viešpats pateikia šį esminį klausimą. Kristaus išpažinėjai kviečiami liudyti Evangeliją, vis labiau nukrikščionėjančiame pasaulyje yra svarbu surasti atsakymą į šį klausimą.
Nuo tikėjimo į Jėzų priklauso mūsų krikščioniškojo gyvenimo lygmuo – mūsų susivienijimo gelmė su Juo bus tikriausia Bažnyčios ateities garantija. Kristus nereikalauja, kad jo išpažinėjų būtų dauguma pasaulyje, tačiau jie privalo būti kaip raugas tešloje, žemės druska, šviesa.
Labai daug krikščionių, pakrikštytų ir sutvirtintų vaikystėje, subrendę vis dėlto netapo tikrais krikščionimis. Jiems trūksta susitikimo su Jėzumi, atrasti Jo žodžius, reikalavimus ir susivienyti su Juo gyvybingu ryšiu.
Neužtenka Kristui pasakyti, kad pripažįstame Jį kaip didį mąstytoją, kaip mokytoją, kuriuo verta sekti, kaip didįjį Pranašą, netgi kaip iškiliausią tarp tų, kurie kada nors buvo.
Šis Kristaus klausimas: „Kuo jūs mane laikote?“ paliečia žmogaus gelmę kaip aštrus kalavijas. Jo neįmanoma išvengti. Atsakymas į šį klausimą parodo mūsų krikščioniškąjį autentiškumą. Krikščionybė yra gyvybiškai svarbus ryšys su Prisikėlusiu Jėzumi. Dievas ne tik atgaivina asmeninį krikščionio gyvenimą, bet ir įsako nešti mums Dievo vardą ir Evangeliją. Neįmanoma krikščionybės pasisavinti kaip privačios nuosavybės, neįmanoma jos išsaugoti kitaip, nei skleidžiant alink save, dalinantis su kitais.
Jeigu krikščionys, kurie gavo tikėjimą kaip paveldą galėtų iš naujo suvokti neįtikėtinai didelį pasaulio skurdą ir eitų į jį parodant žodžiu ir pavyzdžiu, kad Jėzus Kristus turi raktus nuo brolystės slėpinio, be kurio negalim tai atlikti.
Norėčiau pacituoti giliai sukrečiančius stačiastikių patriarcho Atenagoro žodžius, kurie parodo jo širdies kančią: „Man regis – rašo jis, – kad jau nebežinome kas yra krikščionybė. Man, kad tai brandžiame amžiuje tai suvokiaus, po nuodugnių ateizmo studijų, mane dar labiau tai stebina. Dažniausiai žmonės nesidomi ir mano, kad gerai ją pažįsta, tuo tarpu nieko apie ją nežino. Jie klaidingai suvokia Dievą, atsiranda sumaištis, kai iš savo  „menamai“ žinių bagažo panaudojo moralines ir socialines nuostatas. Jų manymu, krikščionybė – tam tikros rūšies humanizmas. Blogiausia yra tai, jog daugelis žmonių, priklausančių Bažnyčiai, mažai žino apie Dievą, o buvimas krikščionimi jiems nusibosta.
Kodėl esu krikščionis?
Atsakymas: Todėl, kad mane sutiko Kristus.
Ne aš, bet iš Jis buvo susitikimo iniciatorius. Sakramentų ir kasdieninės Eucharistijos dėka , Jo gyvenimas manyje išsiskleidė.
Palaipsniui Jis nuvedė mane iki kunigystės pilnatvės,  vis labiau  apsireikšdamas savo įkvėptame žodyje. Galiu nuolankiai pripažinti, kad dėl savo silpnybių buvau nepakankamai atviras malonei ir tobulai Išganytojo meilei. Dievo meilę aiškiai jutau tam kuriomis mano gyvenimo aplinkybėmis. Daug kartų esu patyręs – kažkoks tai susitikimas, kažkoks aplinkybių sutapimas… ir atidi, geniali, viską valdanti Dievo Apvaizda.

Similar Posts