Brolis Andžėjus Binekas OFMCap. Mane pašaukė…

Pradžioje prisipažinsiu, kad nebuvo ir nėra lengva tikėti, kuo tikiu, – kad visada buvau ir esu Dievo rankose. Nors ne visada tai suvokiau. Būtent dėl to dažnai savo gyvenime nesugebėdavau surasti tikro kelio ir savęs. Esu lenkas. Gimiau 1975 metų liepos 3 dieną Lenkijos vakarinėje dalyje, netoli Vokietijos sienos. Tos Lenkijos dalies gamtovaizdis man primena Lietuvą: daug laukų, upių, ežerų, kalnelių, netoli Baltijos jūros. Mano tėvai Zdislavas ir Alina buvo paprasti žmonės, dirbo fizinį darbą. Turiu brolį Domininką ir metais jaunesnę seserį Oną. Jauniausias brolis Kristoforas netrukus po gimimo mirė. Kai buvau ketverių metų, tėvai persikraustė į Lenkijos pietus, Sileziją. Ten daug kasyklų, ir tėvams buvo darbo. Tėvai stengėsi mus mylėti, kaip mokėjo, rūpintis ir patenkinti visus būtinus poreikius, bet svarbiausia ir didžiausia laimė buvo tai, kad tėvai mane atnešė į bažnyčią pakrikštyti. Tapau Dievo vaiku.
Žinoma, kad gyvenime beveik neįmanoma nepatirti problemų. Vaikystė namuose nebuvo lengva. Tada Lenkijoje buvo socialistinė santvarka. Tuščios parduotuvių lentynos ir ilgos eilės, jei ką nors parduodavo. Reikėjo kartu su tėvais stovėti prie parduotuvių eilėse, kad nusipirktum ko nors daugiau. Bet namuose trūko kitko, ko parduotuvėse nenusipirksi. Man, broliui ir seseriai labiausiai trūko meilės namuose. Tėvai nesugebėjo vienas kito apdovanoti meile, namuose dažnai kildavo barnių, nesutarimų, nuolat gyvenome baimėje, nes rodės, kad kiekvieną akimirką gali įvykti kas nors baisaus. Niekada nesikalbėdavome apie sunkumus, kuriuos kiekvienas išgyvendavome savo širdyje. Kiekvienas turėjo su tais jausmais kaip nors susitvarkyti. Todėl labai užsisklendžiau, užsidariau. Bijojau susitikti su žmonėmis, išeiti į kiemą pas draugus. Mokykloje būdavau tarp klasiokų, o grįžęs namo likdavau vienas. Taip buvo, kol baigiau vidurinę mokyklą. Kai gavau brandos atestatą, man buvo 20 metų (mokiausi kolegijoje). Tada suvokiau, kad esu visiškai vienas. Neturėjau su kuo pabendrauti, pas ką nueiti. Mane apėmė baisus liūdesys… Visada eidavau į bažnyčią, bet tada nežinojau, kad Dievas laukia manęs ir nori išlaisvinti iš vidinių pančių: iš baimės, iš nepasitikėjimo savimi, iš savęs nepriėmimo.
Tai buvo 1995 metais: be tikslo klaidžiojau po miestą ir „netyčia“ pataikiau, kai gatvėje buvo skelbiama Evangelija Rybniko Rotušės aikštėje. Išgirdau daugelio žmonių liudijimus, kaip Dievas veikia ir pakeitė jų gyvenimus. Išgirdau, kaip Dievas išlaisvina iš alkoholio, narkotikų vartojimo, kaip žmonės pasikeisdavo net kalėjimuose. Klausiausi ir galvojau, kad ir aš norėčiau ką nors tokio panašaus patirti. Maniau: jei Dievas išlaivina iš priklausomybės nuo narkotikų, alkoholio, nusikalstamo gyvenimo būdo, tai kodėl negali manęs išlaisvinti iš nevilties, liūdesio, kuriame gyvenu? Pamačiau, kaip gražiai ir džiaugsmingai galima gyventi, bet suvokiau, kad aš taip nesugebu. Veltui praleidau savo gyvenimą – pamaniau.Ten giedojo tokią giesmę: „Ką darysi, kai pamatysi Jėzų, ką padarysi, kai nebebus laiko, ką padarysi su savo gyvenimu?“ Tada suvokiau, kad šie žodžiai skirti man, ir liūdesys augo. Ten buvo daug žmonių iš įvairių Bažnyčios maldos grupių. Prie manęs priėjo trys žmonės ir pasiūlė pasimelsti užtarimo malda. Sutikau, bet po tos maldos nieko nepajaučiau ir nieko neįvyko. Grįždamas namo, pamaniau, kad kas nors turi pasikeisti, kad negaliu gyventi tokioje neviltyje ir beprasmiškai, kaip iki tol. Norėjau džiaugsmingai ir laisvai gyventi pilnatvišką gyvenimą, kurį duoda Dievas. TIK DIEVAS!!!
Gavau lankstinuką, kuriame buvo išvardyta įvairių maldos bendruomenių. Viena iš studentų sielovados grupių patraukė mano dėmesį, nes ruošiausi studijuoti ir galvojau po vasaros atostogų prisijungti. Atostogos buvo sunkios, nes buvau pajutęs kitokio gyvenimo skonį, bet jis liko tik prisiminimuose. Užmegzti santykius su naujais žmonėmis buvo sunku, bet gyvenau viltimi. Pradėjau studijuoti gamtos apsaugos inžineriją Silezijos politechnikos universitete Glivicėse (Gliwice) ir prisijungiau pie studentų sielovados. Ten teko iš naujo pažinti Dievą ir Kristų, naujai suvokti Bažnyčią kaip bendruomenę išganymo siekiančių žmonių, džiaugsmingų, laisvų. Mokiausi bendruomenėje melstis, bedradarbiauti, ilsėtis. Mokiausi atkurti santykį su savimi ir su kitu. Studijos nelabai patiko, jaučiausi nusivylęs. Norėjau keisti institutą, bet ištvėriau iki mokslų pabaigos – gavau diplomą. Jau studijų metais Jėzus pradėjo belstis į mano širdies duris ir siūlyti atsiverti Jam labiau negu tik vidutinis katalikas. Kilo minčių apie vienuolinį gyvenimą. Girdėjau misionierių liudijimų apie Afriką, Pietų Ameriką, Ukrainą, Rusiją, Čekiją, kaip ten žmonės gyvena ir kaip misionieriai jiems patarnauja. Rybnike veikė du vienuolynai: verbistų ir pranciškonų. Domėjausi ir klausiausi apie misionierius, vienuolijas. Nelabai norėjau klausyti tų minčių apie vienuolio pašaukimą. Kuo labiau bėgau nuo Viešpaties balso, tuo garsiau Jis aidėjo mano širdyje, net baigus inžinerijos studijas 2000 metais. 2002 metais nusprendžiau tapti kapucinu. Informacijos apie kapucinus suradau internete, nes asmeniškai nepažinojau nė vieno kapucino. Kuo labiau jais domėjausi, tuo labiau jie man patiko: pradėjau dažnai lankytis jų interneto svetainėje. Galų gale parašiau broliams kapucinams ir jie mane pakvietė į rekolekcijas. Nuvažiavau ir pamačiau, kad suradau tai, ko ieškojau. Vyko vidinė kova, kovojau su savimi: „BŪTI ar NEBŪTI??? KĄ PASIRINKTI???“ Bet atėjo laikas ir suvokimas, kad Dievui pasakiau: „TAIP“. Pranešiau tėvams apie savo apsisprendimą, – tai buvo viena laimingiausių mano gyvenimo dienų. 2002 metais paskutinį kartą Lenkijoje apsilankė popiežius Jonas Paulius II, dalyvavau šv. Mišiose Krokuvoje. Po jų nuvykau į pašaukimo rekolekcijas pas kapucinus, atsivežiau ir pridaviau dokumentus kaip kandidatas į vienuolius, kalbėjausi su kapucinų provincijolu ir grįžau namo. Grįžęs gavau atsakymą, kad esu priimtas į kapucinų vienuoliją. Pradėjau postulatą, pirmąjį etapą kapucinų vienuolijoje. Tada mūsų buvo 32, bet postulatą baigėme tik 24. Kitas etapas buvo naujokynas Mažosios Lenkijos Sendišovo miestelyje, ten jau gavau vienuolio drabužį – abitą. Po metų, 2004-ųjų rugsėjo mėnesį, daviau pirmuosius laikinuosius įžadus, ir iš karto Krokuvoje pasidėjo filosofijos ir teologijos studijos, jas galiausiai vainikavo teologijos magistro laipsnis. Po 5 metų studijų Krokuvoje daviau amžinuosius neturto, paklusnumo ir skaistumo įžadus. Vėliau gavau diakono ir kunigo šventimus. Pirmoji darbo vieta buvo Piloje, netoli Poznanės. Ten 4 metus dirbau kapucinų Šv. Antano parapijoje: ruošiau jaunimą priimti Sutvirtinimo sakramentą, dirbau gimnazijos katechetu, buvau atsakingas už altoriaus ministrantus ir pranciškoniškąjį jaunimą. Manyje kirbėjo misionieriaus dvasia ir uolumas. Parašiau prašymą vykti dirbti į Lietuvą. 2014 metais atvykau į Kauną ir pirmiausia ėmiausi mokytis lietuvių kalbos. Patarnavau lenkų bendruomenei Kauno Šv. Kryžiaus parapijoje sekmadieniais, seserims kazimierietėms Pažaislyje, buvau atsakingas už Šv. Vincento Pauliečio (Petrašiūnų) parapijos jaunimą, Neokatechumenato bendruomenę ir susikūrusią Šv. Pranciškaus bendruomenę. Dalyvavau meldžiantis ir vykdant evangelizaciją nakvynės namuose, Pravieniškių kalėjime vedžiau kursą „Alfa“. Nuo 2017 metų kovo 20 dienos esu paskirtas į susikūrusį kapucinų Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyną Paulių kaime. Ten vedame rekolekcijas jaunimui, dalyvauju Marijos mokyklos rekolekcijose, skelbiu Dievo Žodį atlaiduose ir vesdamas susikaupimo dienas. Tai labai džiugus laikas, Dievo laikas, kai jautiesi reikalingas Dievui ir žmonėms, nes matai prasmę, džiaugsmą ir Dievo veikimą. Dėkoju Dievui už nuostabų mano pašaukimą būti ir tarnauti kapucinų bendruomenėje.
Tėvo Pijaus balsas, 2018, 28